Keistas klausimas Vytautui Šerėnuinuotraukos (26)

2019 kovo mėn. 18 d. 07:57:11 Perskaitė 4091

Tęsiame susitikimų ciklą su praeities kandidatų į prezidentus plejada. Matyt, skaitytojui, norinčiam geriau pažinti ekonomikos mokslų daktarą, vieną iš satyrinės laidos „Dviračio žinios“ kūrėjų Vytautą ŠERĖNĄ, geriausia būtų patarti žiūrėti jo vedamą laidą, kur jo paties nemenko triūso yra įlieta. Būtent tą jis ir buvo pasiūlęs savo rinkėjams 2002 metais, norintiems susipažinti su jo, registruoto kandidato į prezidento postą, programa. Beje, tuomet V.Šerėnas buvo surinkęs ne taip jau ir mažai - apie 8 proc. rinkėjų balsų; šiose lenktynėse jis buvo ketvirtas ir pranoko net patyrusius politikos vilkus.

 

- Savivaldybių rinkimuose atlikote piliečio pareigą, tačiau sakėte nieko nesitikintis iš jų. Vadinasi, balsavote už tuos, kurie nieko negali?

- Negali visi. Biudžetas yra toks, koks yra ir stebuklų čia niekas nenuveiks. Vienintelis dalykas, kuris gali turėti šiokios tokios įtakos rezultatams yra tai, kaip savivaldybės biudžetas bus naudojamas: efektyviai ar ne. O tikėtis, kad kas nors ką nors pagalės - būtų gan naivu. Nemanau, kad stadiono pastatymas yra stebuklas. Stebuklas būtų, jeigu savivaldybė, tarkim, rastų sostinei investuotoją, kuris ne tik metro įrengtų, bet ir už važiavimą imtų ne brangiau kaip troleibusu ir maža to - neprašytų kompensacijos iš miesto biudžeto. Betgi taip nebūna niekur, tad kas vadovaus miestui arba miesto lėšų paskirstymui nelabai ir svarbu.

- Paprastai žmogus nekaip jaučiasi nepritapęs prie grupės, kompanijos, partijos, klano, t.y. kolektyvo. Kokios grupės atstovas tariatės esąs?

- Aš neturiu daug kompanijų: yra darbo kolektyvas, vienas kitas draugas ir giminės, artimieji, - nesu nei partijos, nei kažkokio komiteto atstovas. Kur aš nepritampu, net nelabai galiu pasakyti.

- Bet vis tiek turbūt prijaučiate kokiai bendrijai, partijai ar ideologijai?

- Aš turiu savo ideologiją, kuri man pagal gyvenimo būdą tinkama, tokią ir pripažįstu.

- Ji priklauso nuo jūsų gyvenimo būdo ar atvirkščiai?

- Aš visą gyvenimą dirbau savo galva ir, kiek save atsimenu, neieškojau kitokių pajamų, išskyrus darbo. Kai gimdavo vaikai, gal ir priklausydavo kokia pašalpa, bet aš nei žinojau, kokia ji, nei žinojau, kur eiti jos ieškot. Linkėčiau visiems šitaip gyvent...

- Kaip žmogus, kuris linkęs gyventi savo galva, apibūdintų tuos, kurie partijas keičia it valgiaraštį - šiandien šitas, rytoj kitas?

- Matot, vis tiek vaikščiojimas tarp partijų vyksta dėl ekonominių paskatų: jei vienoje partijoje nelieka galimybių gyventi iš partinės veiklos, einama į kitą. Morališkai galima juos laikyti perėjūnais ar vėjo pamušalais, bet jei klausiat, kaip juos vertinu, - aš juos vertinu prastai, kaip žmones be ideologijos. Žinoma, negalima atmesti ir to, kad kartais pasikeičia ideologija. Kaip ten sakoma? Jei jaunystėje nebuvai revoliucionierius, tai neturi širdies, o jei į senatvę nesi konservatorius, tai neturi proto. Aš galbūt eidamas senyn orientuosiuosi arčiau kairiųjų, o kai jau būsiu išlaikytinis - ir socialdemokratų.

- Savo laidose kandžiai bylodami apie politikus bei jų veiklą galėtumėte pasakyti, kaip ji, politika, yra daroma?

- Aš niekada nebuvau nė vienos Seimo frakcijos posėdyje, kur už uždarų durų sprendžiama ką ir kaip daryt, - ten, matyt, ne tik ieškoma atsakymų į klausimus, bet jie, vienoki ar kitoki, ir būna randami.

- Kadaise turėjote šansą padaryti ekonomisto karjerą, bet pasirinkote pinigus, - ar niekada nesigailėjote dėl to?

- Oi, čia man pirmus penkerius metus, kai mečiau mokslininko darbą, šis klausimas buvo skaudus. Iki televizijos aš niekada nebuvau dirbęs taip ilgai vienoje vietoje, negalėčiau skųstis pramogų versle gaunamomis pajamomis, juo labiau kad mano kolegų, likusių universitete, gyvenimas finansiniu požiūriu nedaug ir tepasikeitė. Mano dukrai, Londono universitete gavusiai indų kalbos ir filosofijos studijų magistro diplomą, siūlė dėstyti Lietuvos universitete už 450 ar 550 eurų atlyginimą. Ji skambino ir klausė manęs, ar čia „bajeris“, ar čia tikrovė... Nedaug kas pasikeitė universitete nuo tada, kai pats ten dirbau.

- Darbas televizijoje jums užtikrina ne tik geras pajamas, bet ir prestižą. Ką manote apie viena ir kita?

- Ekonomistui pajamos yra svarbiau. Aš renkuosi ne apdovanojimus, o pajamas. Už gerą kokybišką darbą turi būti tinkamai atlyginta, - aš nesiskundžiu.

- Klausimas ekonomistui: ką žmogus turėtų daryti, kad imtų gyventi geriau?

- Dirbt savo galva.

- Jeigu dar atsimenat, tarybiniais laikais žmonės vogė iš sistemos. Gal dabar sistema vagia iš žmogaus, jei Lietuva niekaip neišsikapsto iš skurdo?

- Šiaip jau reikėtų sakyti „santykinio skurdo“, nes, palyginus su skurstančiais Afrikos ar Azijos gyventojais, esame vidutiniokai. Manau, ne tiek didelis tas skurdas, kiek didelis lietuvio noras padejuot. Jūs nuvažiuokite prieš Velykas į akropolius ir vargu ar rasite vietos kur mašiną pastatyt, jūs pažiūrėkite, kokius vežimus lietuviai stumia link kasų ir nebesakysite, kad šitas kraštas yra nuskurdęs, bent aš taip nesakau.

- Juk egzistuoja praraja ir susipriešinimas tarp gyventojų, tarp „viršūnėmis“ ir „apačiomis“ laikomų jų sluoksnių...

- O tai dėl ko tas susipriešinimas? Iš tikrųjų dideles arba, kaip mėgstama sakyti, beprotiškas pajamas gauna labai nedaug žmonių: na, Numavičius, Mockus, na, dar kokios penkios dešimtys žmonių, dalis bendrovių vadovų, o visi kiti - didžioji dauguma - gauna vidutines pajamas, priklausomai nuo mūsų darbo našumo... Tų milijonierių, „darbo žmonių apiplėšinėtojų“, labai nedaug. Mano žmona, matyt, per mėnesį tūkstančio eurų negauna, - tai aš susipriešinęs su ja ar ne?

- Vadinasi, jūsų manymu, Lietuvoje viskas gerai?


- Ne visiems viskas gerai. Yra Lietuvoje gyventojų, kurie norėtų ir žmogiškąja prasme turėtų teisę geriau gyvent, bet (nenoriu įžeidinėt žmonių) „pašalpiniai“ nemėgsta ieškoti galimybių. Jie visada žino valdžios pažadus, kas bus, kaip bus didinama pašalpa. Visame pasaulyje, net, pavyzdžiui, JAV yra ar tik ne 20 milijonų gyventojų, kurie orientuojasi į pašalpas. Jie žino, kas bus pasiūlyta kitiems rinkimams ir pagal tai atitinkamai balsuoja. Lietuvoje tas pat: matyt, minimali alga mažoka, dėl to kartais labiau apsimoka gaut mėnesinę pašalpą negu 20 darbo dienų vargti nuo aštuonių iki penkių. Jeigu minimali alga būtų didesnė, o pašalpa gerokai mažesnė, visi, matyt, mažiau keiktųsi ir vietoj pašalpos, matyt, rinktųsi kitokią veiklą.

- Kas tuomet skatina žmones evakuotis iš Lietuvos?

- Pajamų Lietuvoje ir užsienyje skirtumas skatina evakuotis, kaip jūs sakote. Daugiau priežasčių aš nematau.

- O gal nėra skirtumo, kur gyvena lietuvis? Per televiziją nuolat kalama į galvą: kur lietuvis, ten ir Lietuva.

- Džiaugiuosi, kad tų lietuvių yra visur, bet man dar pasiseka keliaujant nesutikti nė vieno. Mano kelionėse, nors ir retai, dar pasitaiko tokių šalių.

- Ar jums sunku tarti žodžius „tauta“, „Tėvynė“, nacionalistas?

- Keistas klausimas. Savaime suprantama, kad nesunku, tik dėl nacionalisto kartais reiktų pagalvoti, nes jis gali nuskambėti dviprasmiškai. Bet apskritai nesu prieš tą žmogaus dvasinę būseną.

- Tai metais, kai dalyvavote prezidento rinkimuose, savo motyvaciją išreiškėte trimis žodžiais: „esant laisvai prezidento vietai“. Tapote kandidatu dėl pramogos?

- Tai buvo laidos reklama. Reklamoje daug netikėtų sentencijų pareiškiama. Tada gyventojai irgi turėjo priežasčių, tarkim, piktintis politika ir nusivilti visomis politinėmis jėgomis. Ir kandidatų į prezidentus buvo net septyniolika. Atminkite, tuo metu virė aistros dėl Mažeikių naftos pardavimo. Tie, kurie stūmė šį projektą (konservatoriai - D.Š.), automatiškai buvo pripažinti netinkami būti valdžioje, o tie, kurie nesugebėjo sukliudyti pardavimui, socialdemokratai, irgi pasirodė netinkami, tad žmonės, piktindamiesi politikų veiksmais, balsavo už mane, nors ne taip aktyviai, kaip vėlesniuose rinkimuose į Seimą balsuodami už vadinamąją „žvaigždžių partiją“...

- Kuriam iš šiųmečių pretendentų į prezidentus prijaučiate?

- Man dėl trijų pretendentų nėra gėda.

- Negalėtumėt pasakyti jų pavardžių?

- Negalėčiau, nes visi pretendentai man kaip žiūrovai reikalingi.

- Tad kokio prezidento reikia Lietuvai?


- Kad nė vienam lietuviui nebūtų gėda dėl jo kompetencijos.

- Kokią Lietuvos ateitį matote Europos Sąjungoje?

- Norėtųsi, kad vis dėlto tai būtų ne konfederacija.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net