Kas pasikeitė po besaikio miškų kirtimo, gaisro ir vamzdžio?nuotraukos (18)

2020 spalio mėn. 01 d. 12:07:11 Perskaitė 2168

Valstybei Alytaus gaisras kainavo 5 milijonus eurų. Dviem Alytaus ugniagesių vadovams greičiausiai kainuos galvas. O mums ne tiek svarbu, nusiris ar nenusiris viena kita valdininko galva. Mums rūpi, kas pasikeis sistemoje. Ar daugiau niekas mūsų valstybėje bet kaip nebekaupia padangų, kurios, lyg atsitiktinai, neįsižiebs nuodingu fakelu? To niekas nežino.

 

Kasmet mūsų visuomenė patiria kelis „slaptus" praregėjimus. Dėl kertamų medžių, naikinamų miškų, dėl iš tėvų atiminėjamų vaikų. Kyla vajai, juose ant bačkos pastovėję aktyvistai, prasilaužia kelią į valdžią. Visuomenė patriukšmauja ir, pamaitinta pažadais, nurimsta. Kad turėtų kuo rūpintis, kartais ji įtraukiama į tokius dalykus, kaip „Black Lives Matter" (liet. „Juodaodžių gyvybės yra svarbios"). Kažkieno vedini būtinai puolame protestuoti, nežinodami nei prieš ką, nei už ką.

Dabar turime Baltarusiją. Svarbu, nes kaimynė, bet ar mes galime suvokti, kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje. Kaip ten veikia Rusija, Kinija, Europos Sąjunga, Amerika. Nežinome, bet mus valdžia į tai įtraukė kaip avinų bandą. Kažkam tai naudinga, nes nukreipia visuomenės dėmesį nuo kasdieninių jos pačios problemų.

Dabar viena ir pagrindinė tema, su kuria dabar gulame ir keliamės, - rinkimai. Į valdžią rikiuojasi armijos pasirengusių dirbti dėl mūsų. Pučia pažadus, nors ir nelabai kas jais tiki. Ar žmonės reikalingi tik tam, kad išrinktų valdžią, kuri išrinkta tuoj pamiršta duotus pažadus? Kodėl bendruomenės pačios negali ateiti išsirinkti savo atstovų ir pareikalauti jų atsakomybės. Kaip teigia iš arčiau bendruomenes pažįstantys, visuomenė sukyla tik per vajus, o šiaip yra visiškai abejinga. Aktyvių yra tik 1-2 procentai.

Situaciją komentuoja vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas Ramūnas NAVICKAS:

Bendruomenės veikia lokaliai. Kaune - Kauno, Vilniuje - Vilniaus, Klaipėdoje - Klaipėdos. Daugiausia yra kaimo bendruomenių, apie 2 tūkst., miestuose apie 200 per visą Lietuvą. Jei atsiranda kaime keli aktyvūs žmonės, jie suburia ir kitus, mažiau aktyvius. Gali būti, kad net didesnė dalis kaimo gyventojų yra bendruomenės organizacijos nariai.

Bet miestuose kita situacija. Gal tik apie 1 proc. miestiečių įtraukiame į bendruomeninę veiklą. Ta veikla - švietimas, kultūra, aplinkosauga, sveikatinimas.

Mes neturime tikslo kovoti su valdžia, bet jei bendruomenė pamato, kad valdžia su jais nebesiskaito, vis dėlto sukyla. Dėl savęs pačių. Kaune aktyvi Žemųjų Šančių bendruomenė. Jie sukilo protestuodami, kad per jų rekreacinę zoną nebūtų tiesiamas asfaltuotas kelias. Sugebėjo atsimušti.

Klaipėdiečių bendruomenės pakėlė triukšmą dėl Girulių miško kirtimo tam, kad nutiestų geležinkelį į Klaipėdos uostą pakėlė triukšmą, pateikė argumentuotus siūlymus. Ir valdžia išsigando. Dabar jau jie kalba, kad gali būti ir alternatyvūs planai, kad gal ir nereikia Girulių miško iškirsti. Bet dažniausiai valdžia būna verslininkų pusėje, ne bendruomenės. Tie stiprūs žaidėjai dažniausiai mus įveikia.

Kai kyla triukšmas, kažkas vis tiek pajuda. Nelabai įsivaizduoju, kad mes, bendruomenės, galėtume daryti įtaką tokių gaisrų, kaip Alytaus padangų, prevencijai. Informuoti, kad vamzdį į upę nutiesė, galima. Kai išlenda koks išskirtinis atvejis, vis tiek pradedama analizuoti, kas čia vyksta. Tada prasideda kraštutinumai. Kuo garsiau visuomenė rėkia, tuo griežtesnį įstatymą valdžia pritaiko. Ir patys to griežtesnio išsigąsta ir vėliau pradeda švelninti.

Valdžia yra visuomenės veidrodis. Trisdešimt metų buvo taip veikiama, kad padorūs žmonės nebenori eiti į valdžią, nenori teptis rankų. Tik patys taip darydami pjauname šaką, ant kurios sėdime. Kenčiame nuo tų, kurie naudojasi valdžios vaisiais asmeniškai ir grupėmis.

Trečdalis mūsų Seimo per visą kadenciją burnos nėra pravėrę, bet jie mielai liktų ten toliau. Dabar į Seimą tik 23 patys išsikėlė, per partijas - 800. Iš bendruomenių nedaug. Partijos finansuojamos, o bendruomenės nuogos basos. Maža tikimybė tokiems bedaliams būti išrinktiems.

Kad bendruomenės galėtų veikti, joms reikia stipraus biudžeto. Dabar bent jau didmiesčių seniūnijos ir bendruomenės jokių resursų neturi. Kai nuolat atsitrenki į „negalima", „neleidžiama" entuziazmas dingsta. O jaunoji karta apskritai nebesupranta, kaip „už ačiū" galima kažkokius visuomenei naudingus darbus dirbti.

Situaciją komentuoja filosofas Vytautas RUBAVIČIUS:

Visi tie vajai susiję su problemomis, kurios išlenda į paviršių kaip didelės bėdos. Kaip augliai, auga auga ir, kol nepradeda pūliuoti, nelabai kas į juos kreipia dėmesio.

Didžiausia praėjusių metų nelaimė, ištikusi Lietuvą, buvo Alytaus gaisras. Visuomenė ten buvo susitelkusi, vežė maistą ugniagesiams, aukojo pinigus ugniagesių premijoms. Praėjo metai, ir visiems būtų įdomu sužinoti, kas pasikeitė. Ar pasikeitė sistema, kad daugiau tokių gaisrų nebebūtų? Juk ir Trakuose milžiniškas padangų gaisras buvo kilęs.

O kas su „Grigeo Klaipėda", teršusia Baltiją? Kas pasikeitė, ar visuomenė įtraukta į tokių objektų priežiūrą? Ar nukentėjo tie turtingieji, kurie krovėsi pinigus daugelį žmonių įstumdami į ekologinės katastrofos aplinką? Pūlinys tas tarsi užglostytas, bet visuotinių priemonių jiems užkardyti nematyti.

Tas pats bus ir su vargšais šuneliais. Kažkas pelnosi iš jų. Tose šalyse, kur priežiūra menkesnė, o korupcija didelė galima steigti tokias veisyklas. Taip negalėtų būti, tarkime, Danijoje. Kas nors pasibaisėjęs praneš, ir bus labai greit imtasi priemonių prieš daugelį žmonių. Pas mus taip nėra. Mūsų sistema leidžia pelnytis iš skaudulių. Ji nepasikeičia, nes naudinga ne tik šuniukų augintojams, bet ir tiems, kas teikia jiems priedangą.

Gerbiu žmones, kurie gesino Alytaus gaisrą, kurie gelbsti šuniukus. Bet jie atsimuša į sisteminės veiklos burbulą. Valdžia tarsi pripažįsta, kad taip yra, bet nieko nedaro, kol galiausiai patys parodę pūlinį tampa kalti. Katastrofa visada išeina už instrukcijų ribų. Tada, kai viskas nurimsta, galima perstumdyti kėdes ir saviems parūpinti vieną, kitą postą. Tie, kurie rimtai veikia, tie visada bus ką nors pažeidę.

Kai nėra realios savivaldos, nėra ir pilietinės visuomenės. Pilietinė visuomenė dabar tarsi ideologinis miražas. Nėra tiesioginio atstovavimo, žmonės negali rinkti nusipelniusių, žinomų žmonių į postus, nuo kurių priklauso jų kasdieninis gyvenimas. Ir pati visuomenė yra tik sąvoka. Ji niekaip neveikia, veikia tik konkretūs vietos gyventojai. Gyventojai pilietinę galią įgauna savivaldoje. Jei nėra realios savivaldos, jie neturi jokios pilietinės galios tvarkyti savo gyvenimą. Visą galią turi valdininkai. Kažką aktyvesni žmonės išlaužia, išsikovoja. Tik kodėl reikia visą laiką kovoti?





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net