respublika.lt

Kaip jie griovė Lietuvos kariuomenęnuotraukos (34)

2020 birželio mėn. 15 d. 11:21:58
Vida Girininkienė, istorikė

Ko gero birželis pats liūdniausias mėnuo Lietuvos istorijoje. Dvi okupacijos, tremtys, karo pradžia. 1941 m. birželio 14 diena - Gedulo ir vilties diena - tapo mūsų savastimi, kurią išgyvename kartu su amžinojo įšalo žemėje likusiais ir grįžusiais tremtiniais.

×
nuotr. 3 nuotr.
Nuotraukos primena. „Persirengę kariškais drabužiais bėgome į kuopos salę, kur buvo didžiulis veidrodis ir kur galėjome matyti save - jau kariškį.“ 1940 m. kovas. Kazio Griūšios nuotr.

 

Šie įvykiai prasidėjo metais anksčiau - 1940 m. birželio 15 dieną, kai 15-tą valandą Sovietų kariuomenės dalys pradėjo žygį į mūsų šalį, ir Lietuva buvo okupuota. Buvę mūsų kariuomenės vadai turėjo užtikrinti ne tik sovietinės armijos saugumą, bet ir rodyti „draugiškai sąjunginei kariuomenei“ pagarbą. Kas spėjo - pabėgo, kiti gi - liko nežinioje ir neviltyje. Didžiausioje nežinomybėje atsidūrė likimo valiai palikta Lietuvos kariuomenė, 1940 m. liepos 3 d. pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Sovietų vadovybė nutarė ją „apvalyti“ nuo nepatikimų elementų ir pertvarkius į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą vienerius metus palikti Lietuvoje, o paskui panaikinti.

Šį korpusą sudarė suformuotos 179-oji (buvusi 1-oji pėstininkų divizija) ir 184-oji (buvusi 2-oji pėstininkų divizija) šaulių divizijos. Išskirtinis buvo 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, atsidūręs rusų kariuomenės apsuptyje. 1941 metų gegužę šis pulkas buvo įkurdintas Pabradės poligone, apie kurį pusračiu buvo išsidėsčiusios Raudonosios armijos dalys, bet kada pasirengusios jį sunaikinti. O iš ten jis, 179-osios šaulių divizijos likučių sudėtyje, prievarta kaip nepatikima avių banda, dažnai pėsčiomis, apšaudomas priešo lėktuvų buvo varomas Polocko link. Pakelyje pusbadžiai, be tinkamos aprangos ir apavo vyrai, su lietuviškomis uniformomis, bet kepurėse įspaustomis penkiakampėmis, būdavo „įdarbinami“ miško kirtimų ar statybų baruose.

Greta ėjo viskam pasirengusios raudonarmiečių kolonos. Lietuvių kariai priešinosi, dalis sukilo, pabėgo, dalis buvo nužudyti, dalis patys nusižudė. Tai buvo Rusijos valdžios vykdomas Lietuvos kariuomenės genocidas. Sunku nustatyti, kiek lietuvių karių pasiekė Balachną (Žemutinio Naugardo sritis), kur, vykdant 1941 metų gruodžio 18 dienos SSRS Gynybos komiteto nutarimą, buvo mobilizuojami nauji kariai ir formuojama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija.

Istoriko Rimanto Zizo teigimu, po varginančios kelionės ir daugkartinių apsupimų išliko tik 800 buvusios 179-osios šaulių divizijos karių, tačiau šis skaičius gali būti ir mažesnis.

Apie 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją ne kartą rašyta. Tačiau kur kas mažiau tirtas Lietuvos kariuomenės likučių kelias arba genocidas iki Aleksiejevkos. Spaudai rengiami veliuoniškio Stasio Mikštos (1918-2001) prisiminimai vertingi tuo, kad jų autorius, pradėjęs savo tarnybą 1940 m. kovo 1 dieną šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, buvo minėto 215-ojo šaulių pulko kareivis. Jis dalyvavo visose kautynėse Rusijoje, prie Klaipėdos ir Kurše, gydėsi ligoninėse, kurį laiką buvo priverstas mokytis Podolės karo pėstininkų mokykloje. Visa tai vaizdžiai ir tiksliai jis perteikia savo iki pat mirties rašytuose prisiminimuose, kurių nedidelę ištrauką pateikiame ir mūsų skaitytojui.

Stasys MIKŠTA

Laukiame įsakymo pulti

1940 m. birželio 4 dieną, apsirengę šventine uniforma, rikiavomės kariškai priesaikai. Po priesaikos įvyko paradas. Pulko vadas gražiai pasveikino mus, kareivius, gavusius eilinio laipsnį. Kartą budinčiam sušvilpus buvo išrikiuota mūsų kuopa ir iš sąrašo iššaukta 40 eilinių, tarp jų ir aš.

Kuopos vadas įsakė iš atsarginio sandėlio paimti naujus kulkosvaidžius ir du arlikonus (automatinis prieštankinis pabūklas „Oerlikon“ - V. G.), kovos koštuvus dujokaukėms, pistoletus bei reikiamą skaičių šovinių.

Iš sandėlio į pamokų salę atnešė daug dėžių šovinių ir granatų. Kimšome į juostas šovinius, kiti į granatas įsuko kapsules. Pranešė mums tik tiek, kad mūsų Tėvynei gresia pavojus, turime būti budrūs ir pasiruošę gintis.

Kai viskas buvo paruošta, atvažiavo kelios dengtos mašinos, į jas sukėlėme kulkosvaidžius, prieštankinius pabūklus ir susėdome patys, nežinodami, kur mus veš. Mašinos užvažiavo į Žaliakalnį ir pro Karmėlavą vyko Jonavos link. Jonavoje stovėjo mūsų pulko 5-toji kuopa, kuri ėjo sargybą prie tiltų per Nerį. Ten buvo paruoštos prastos, nors didelės, vieno aukšto kareivinės. Gyvenome čia gerai, tik neleido išeiti už kareivinių ribų. Naktimis miegojome apsirengę, su ginklais, leista buvo tik atsisegti munduro apykaklę. Čia išbuvę daugiau kaip savaitę, vėl grįžome į Šančius. Bet po kelių dienų vėl išvažiavome į Jonavą. (...)

Birželio 15 dieną, po pietų, Jonavos kareivinių, aikštelėje žaisdami kvadratą, pamatėme per tiltą važiuojantį tanką. Mūsų sargybinis, atpažinęs rusų tanką, su užtaisytu ginklu pastojo jam kelią. Tankas sustojo, iš jo išlipo karininkas ir parodė kažkokį raštelį. Sargybinis nesuprato jo kalbos ir iššovė į viršų.

Išgirdę šūvį, atbėgo sargybos viršininkas ir kuopos vadas kpt.  Kvietkauskas. Jie ilgai nesikalbėjo ir žvalgybinis tankas pravažiavo. Kuopos patalpoje buvo radijo imtuvas. Iš Kauno radijo stoties perdavė: „Dėmesio, dėmesio! Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną! Rimties! Nesukelti incidento!“ Mūsų radistai tai perdavė kariuomenės generaliniam štabui, bet kautis įsakymo nebuvo. Vadai liepė būti vietoje ir vis tikėjosi įsakymo: „Ugnis! Į priešą!“ Atvažiavo dar 50 rusų tankų. Penki tankai apsupo Jonavos kareivines, pabūklų vamzdžius atsukę į mus. Atskridę rusų lėktuvai suko ratus apie mūsų kareivines. Mūsų pionieriai buvo užminavę tiltus - vieną plento tiltą, antrą - geležinkelio, bet, negavę įsakymo, tiltų nesprogdino. Per tiltus brovėsi dar keli šimtai rusų tankų.

Kilo dulkės, temdė dangų, žvangėjo tankų vikšrai, kosėdami nuo dulkių žygiavo kelios dešimtys tūkstančių rusų kareivių. Su keliais kariškiais, peršokę per kareivinių tvorą, nubėgome pasižiūrėti Raudonosios armijos. Sustoję prie plento tilto, pamatėme, ko nesitikėjome.

Klausydamas radijo, aš įsivaizdavau Raudonąją armiją gražiai uniformuotą, gerai ginkluotą, augalotus vyrus. O ėjo jie vaikiško amžiaus, sulipę, susijuosę brezento diržiukais, kai kurie buvo ir su pančiais. Šautuvai ilgi, buožpadžiai (šautuvo buožės apačia - V. G.) kone žeme vilkosi, vaikai, apsiavę skudurinėm „batinkom“ (čia - pusbačiai arba batai su trumpais auliukais - V. G.), kojas apsivynioję tvarsčiais. „Mes prapuolėm“, - sakė man Mickus ir, nulenkę galvas, grįžome į kareivines. Gavome barti nuo vadų, kad ėjome prie tilto.

Tankai mus apsupę stovėjo vietoje, tankistai buvo pasiruošę kautis. Matėme, kad jie neapmokyti, kiekvienu momentu galėjome juos susprogdinti. Nejudrūs lėktuvai bombonešiai vis skraidė žemai, laukė mūsų šūvių. Vakare viena tanko įgula atidarė viršutinį liuką, ir tankistas atsargiai iškišo galvą. Mes net voliojomės po pievą, juokėmės iš bailių raudonarmiečių. Rytojaus dieną mane paskyrė saugoti tilto, ten radau jau ir rusų kareivį, jis padėjo eiti sargybą. Vaikščiojom mudu arti vienas kito, jis mane kalbino, bet aš rusiškai nemoku. Supratau tik iš gestų, kad jis peikia mano šautuvą: girdi, jis vieno šūvio. Atidariau šautuvo dangtelį, susipyliau šovinius saujon ir, paėmęs naują apkabą su 5 šoviniais, paspaudžiau į dėtuvą. Šoviniai visi tilpo dėtuve ir tada uždariau spyną. Nustebo ruselis: kur galėjo tilpti 5 šoviniai. (...)

Maždaug po mėnesio grįžome į Kauną. Mūsų, Šančių 2-ojo pulko, patalpos buvo užimtos rusų, todėl mus apgyvendino 5-ojo pėstininkų pulko kareivinėse. Ten jau buvo du pulkai, todėl sustatė keturių aukštų lovas. (...) Čia neilgai pagyvenę išvažiavome į Švenčionėlių poligoną. (...) Vakariniam patikrinimui vesdavo į aikštelę, kur buvo aukštas stulpas, jo viršuje plevėsavo raudona, o žemiau - lietuviška Trispalvė. Po patikrinimo buvo, kaip ir anksčiau, giedama malda „Tėve mūsų“ ir Tautos himnas.

(...) Neilgai čia pagyvenę išvykome į Alytų, kur turėjo būti įrengtas aerodromas rusų lėktuvams. Išsidėstėme miške, kur netoliese buvo mūsų kavalerijos ulonų kareivinės. Ulonai jau buvo išformuoti į šaulių kuopas, arkliai išvežti į Rusiją. (...) Buvo ruduo. Dirbdavome per parą po 12 valandų.

Spalio pabaigoje davė palapinėms po antrą stogą. Buvo pradėta pulkų reforma, sumaišyti daliniai. Buvau paskirtas į 215-ojo šaulių pulko 3-iąjį batalioną. Lietuviškų pulkų pavadinimai dingo. Įsakė nupjaustyti nuo mūsų lietuviškos uniformos antpečius, o vietoj Vyčio ant kepurių prisegė penkiakampę. Uždraudė per patikrinimą giedoti Tautos himną, nuėmė nuo stovyklos stulpo lietuvišką Trispalvę. (...) Reikalavo priimti Raudonosios armijos priesaiką. Gavę atsakymą, kad priesaiką mes priėmėme Lietuvos kariuomenėje, šaipėsi, esą ta mūsų priesaika negalioja: prisiekėme prieš Dievą, o čia reikia prieš Raudonąją  armiją. (...)

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (34)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ISPANIJOJE: Ispanijoje nuo koronaviruso plitimo pradžios užfiksuoti mažiausiai 337 334 užsikrėtimo atvejai.
  • PADĖJO GĖLIŲ: ketvirtadienį daugelio Europos Sąjungos šalių ambasadų Baltarusijoje atstovai padėjo gėlių vieno iš protestuotojų žūties vietoje Minske.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar švęsite tradicinę Žolinės šventę?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur dažniausiai perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14+16 C

+12 +14C

 

+15 +17 C

 +18 +20 C

+17+24 C

 

+20 +23 C

1-3 m/s

1-4 m/s

 

1-3 m/s

       

Nuorodos