Kaip lietuvių tauta tapo ją žudančios liberalios ideologijos įkaite

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus KLUMBYS, Seimo narė Agnė ŠIRINSKIENĖ, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS bei žurnalistas, buvęs Seimo narys Valdas VASILIAUSKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pradėkim nuo pradžių, kai Nepriklausomybę atgavusioje, demokratijos siekiančioje Lietuvoje liberalizmo idėjos buvo labai populiarios. Jomis, kaip alternatyva buvusiai ideologijai, tuomet žavėjosi daugelis Sąjūdžio aktyvistų. Liberalizmas demokratinėje visuomenėje, kur tarpusavyje konkuruoja kelias įvairias ideologijas propaguojančios politinės jėgos, yra normalu. Problema jis tampa tada, kai ši ideologija pasidaro visų šalį valdančių partijų sudedamąja ir pagrindine programų dalimi. Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje atsitiko taip, kad valdžią į savo rankas paėmė kraštutinėms liberalizmo idėjoms atstovaujančios laisvės, liberalų ir konservatorių partijos?

E.KLUMBYS: Būdamas vienu iš Sąjūdžio pirmeivių, kategoriškai nesutinku su teiginiu, kad daugelis Sąjūdžio aktyvistų tuomet žavėjosi liberalizmo idėjomis ir kad Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje bei demokratiją atkuriančioje mūsų valstybėje buvo labai populiarios liberalizmo idėjos. Sutinku, kad galbūt vienas kitas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ar Sąjūdžio Seimo tarybos narys artimoje aplinkoje reiškė tam tikras liberalizmo idėjas.

Tiesa, vėliau keletas ryškių Sąjūdžio žmonių - V.Radžvilas, R.Ozolas ir net A.Juozaitis - užsikrėtė liberalizmu, bet vėliau grįžo į didžiąją tautininkų stovyklą, kuriai pirmaisiais Sąjūdžio metais priklausė absoliuti dauguma sąjūdiečių. Prisiminus Sąjūdžio Seimo, vėliau pripažinto Tautos atstovybe, veiklą, jame liberalizmo apraiškų nebuvo, o visa veikla buvo sukoncentruota į Tautos savimonės stiprinimą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Lemtinguose 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, paskelbusiuose Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, liberalai nedalyvavo - jie dar nebuvo sukūrę savo politinio junginio, nors jau buvo atsikūrusios Socialdemokratų, Krikščionių demokratų ir Demokratų partijos.

Būtina pabrėžti, kad šioje, jau pervadintoje į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją, Taryboje, aižėjant rinkimus laimėjusiam Sąjūdžio blokui, susikūrė liberalių pažiūrų Centro frakcija, o daug jos narių vėliau tapo įvairių liberalų politinių darinių-partijų (Liberalų sąjungos, Centro sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos, Liberalų sąjūdžio) nariais. 1992 m. rinkimuose į Seimą liberalios politinės jėgos bendrai surinko vos 4 proc. (Centro judėjimas - 2,5 proc. Liberalų sąjunga - 1,5 proc.), ir tik du centristai (R.Ozolas ir E.Bičkauskas) tapo Seimo nariais, laimėję vienmandatėse apygardose.

Tai liudija, kad pirmaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės metais liberalios idėjos buvo pakankamai svetimos didžiajai Tautos daliai. Ir tik vėliau, stiprėjant privačiam sektoriui valstybėje, didėjo liberalų įtaka šalies politiniame gyvenime; tai suprantama, nes jie yra didžiausi ir nuosekliausi privataus valstybės sektoriaus gynėjai bei atstovai. Dabar, kai Lietuvoje didžiulę ūkio dalį sudaro privatus sektorius, valdžioje įsitvirtino įvairaus plauko liberalai - pradedant „trijų mergelių" - ČmArŠi - koalicija ir baigiant ketvirtos mergelės - Blin - nemaža dalimi partiečių. Ir valdžią jiems patikėjo, deja, daugiausia - 42,6 proc. - tautiečių iš 1,175 mln. dalyvavusių rinkimuose.

Tad žinokime, kad už dabartinę situaciją Lietuvoje atsakomybė tenka pusei milijono tautiečių, balsavusių už įvairaus plauko liberalus, ir 1,283 milijono rinkimuose nedalyvavusių. Tokia realybė, nes kitokios politinės ideologijos politiškai aktyviems lietuviams šiandien nereikia. Visada prisiminkime aksiomą - kokia tauta, tokia ir jos valdžia.

V.VASILIAUSKAS: Sakytum, paradoksas: liberalai niekad nevaldė krašto, tik keliskart, kaip ir nūnai, dalyvavo valdančioje koalicijoje „jaunesniojo brolio" teisėmis, tačiau pagal visus požymius Lietuva yra liberali valstybė, tvirtai besilaikanti liberalios demokratijos kurso.

Nieko keista, kad, atgavus Nepriklausomybę, liberalizmas, jo požiūris į žmogų ir visuomenę tapo Lietuvoje toks populiarus, ypač intelektualų aplinkoje virtęs jų savotiška religija. Po totalitarizmo priespaudos, visų sričių kontrolės, planinės ekonomikos, valstybinės ir kolektyvinės (kolūkių) nuosavybės ypač patrauklūs buvo liberalizmo puoselėjami laisvės ir lygybės idealai, individo prioritetas prieš kolektyvą, laisvos rinkos ir privačios nuosavybės šlovinimas, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės vizijos.

Be to, tuo metu, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, dar visu ryškumu švietė XX a. liberalios minties valdovų - Austrų mokyklos įkūrėjo F.A.Hajeko ir Čikagos mokyklos lyderio M.Frydmano žvaigždės (abu buvo apdovanoti Nobelio premijomis).

Kaip būdinga naujo tikėjimo išpažinėjams, Lietuvoje neišvengta liberalizmo kraštutinumų ir perlenkimų - aklo naivaus tikėjimo, kad visas ekonomikos problemas savaime sutvarkys laisva rinka (nematant, kad toje pačioje Vakarų Europoje vyrauja mišrios rinkos), kad geriausia vadinamoji minimali valstybė, atmetanti bet kokį kišimąsi ir intervenciją į ūkinę veiklą, kainų reguliavimą, garbinanti bekompromisinį laissez faire (prancūzų k. „leiskite veikti") principą. Lietuvos liberalų kalėdomis tapo jų kasmet švenčiama laisvės nuo mokesčių diena.

Įtvirtinant liberalią tradiciją Lietuvoje, savo vaidmenį suvaidino Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais diktavę reformų kryptis, teikę rekomendacijas, kaip dabar - Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ir, žinoma, G.Sorošo dosniai finansuojamas Atviros Lietuvos fondas.

A.ŠIRINSKIENĖ: Bijau, kad daugelis Sąjūdžio aktyvistų, žavėdamiesi liberalizmu, pirmiausiai žavėjosi liberalia demokratija, bet tikrai ne tuo liberalizmu, į ką jis išvirto dabar. Tas ultraradikalus liberalizmas, kuris yra apėmęs valdančiąją daugumą, tapatinasi ne su žodžio, minties, sąžinės laisve, o su „cancel" kultūra, narkotikų dekriminalizavimu, homoseksualų partnerystėmis, lyties keitimu, medikamentiniais abortais, kaip keliu į moters išlaisvinimą. Pas mus veikiantis liberalizmas susirinko visus kraštutinumus ir padarė juos pagrindiniu savo politinės veiklos prioritetu.

O, pavyzdžiui, verslo sąlygų gerinimas, kas taip pat svarbu liberalizmui, nuėjo į paskutinį planą ir jau vargiai kada prisimenamas. Prie radikalaus liberalizmo suklestėjimo labai prisidėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija. Jau šios partijos pavadinimas tapo apgaulinga pakuote per rinkimus: rinkėjas iš pavadinimo mato krikdemines vertybes ir dažnai vien dėl to už šią partiją balsuoja, o viduje randa radikalų liberalizmą.

Juk daugelio dalykų, kuriuos daro dabar, Tėvynės Sąjunga rinkimų metu net neminėjo: narkotikų dekriminalizavimo, lyties keitimo, netgi partnerysčių klausimų jų rinkimų programoje nerasime. Buvo žadamas išklausymas, tarimasis, visų ribojimų panaikinimas, kas atrodė mažiau įsigilinusiems žmonėms labai patrauklu, bet ko dabar vykdomoje politikoje nė su žiburiu nerasi. Dėl to dalis rinkėjų, praėjus dvejiems konservatorių valdymo metams, jaučiasi apgauti ir supranta, kad situacijos čia ir dabar negali pakeisti - liberalai tik įpusėjo savo kadenciją.

R.KARBAUSKIS: Kai 2016 m. rinkimus laimėjo LVŽS, prasidėjo iš tuometinės opozicijos beprecedentis puolimas ir jau tuo metu ypatingai išryškėjo, kad vertybės šioms partijoms ne tiek svarbu, kaip interesai. Prisiminkime, kas vyko su alkoholiu ir farmacija, kaip šioms pramonėms atstovavo tuomet opozicijoje buvę konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai. Buvome maišomi su purvu, paskleista daug melo todėl, kad nepasidavėme spaudimui ir ėjome vertybių keliu. Žmonės dabar mato, kad nedalyvavimas rinkimuose ir nėjimas balsuoti gali kainuoti labai daug - juos laimėti gali ne tie, kurie atstovautų didžiosios visuomenės dalies interesams, o tik mažos dalies, kuri cenzūruos ir žemins visus, pasisakančius už valstybę, nacionalinius interesus kurti valstybę šeimos, stiprios ekonomikos, sveikos, laisvos ir laimingos visuomenės pagrindu. Išlaikyti liberalią valdžią savo rankose padeda viskas - žmonių bauginimas, žiniasklaidos palaikymas ir jos skleidžiama propaganda.

G.JAKAVONIS: Atgavusi Nepriklausomybę, Lietuva pasuko kapitalizmo keliu, kurio ideologiniu pagrindu tapo liberalizmas. Baisiausia, kad jis su savo šūkiu: „Skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas" mūsų šalyje pagimdė kraštutinį, vadinamąjį laukinį kapitalizmą ir didžiulius socialinius, ekonominius skirtumus tarp Lietuvos žmonių. Rezulatas - žmogus pasijuto aukščiau už savo šeimą, bendruomenę, netgi tautą ir valstybę. Jei tautos sudedamąja dalimi laikysime mūsų kalbą, papročius, tradicijas, kultūrą, gyvenimo būdą, visa tai imta naikinti pasitelkiant iš Vakarų ateinančias liberalias ideologijas. Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

R.KARBAUSKIS: Lietuvoje visa tai vyksta, nes dominuoja tokių pažiūrų politikai. Jie buldozeriu stumia savo idėjas ir turi visus tam reikalingus instrumentus. Tai vyks tol, kol visuomenė neišsakys savo nuomonės ir nepasakys, kad jau gana.

E.KLUMBYS: Vėlgi noriu prisiminti 1992 m. rinkimus į Seimą. Tuomet nesėkmingai juose dalyvavau kaip Tautos pažangos judėjimo atstovas. Pagrindinis mūsų judėjimo šūkis tuomet buvo „Nei į Rytus, nei į Vakarus, o čia, dabar ir visados". Tauta mūsų neišgirdo ir nesuprato - jau tada ji pasirinko Vakarus, kapitalizmą, galvodama, kad jis atneš mums ilgalaikį sotų gyvenimą. Tuomet turbūt tik vienetai susimąstė, kokia bus to pasirinkimo kaina Tautai. Absoliuti dauguma buvo susikūrę rožinį Vakarų pasaulį savo galvose bei galvojo apie savo ir artimųjų sotų gyvenimą, bet ne apie sotų Tautos gyvenimą.

Esam pasirinkę gyvenimą transatlantiniame pasaulyje, kurį valdo didžiulės transnacionalinės kompanijos. Joms svarbu tik pelninga veikla. Kitų valstybių, kuriose veiklą vysto tos transnacionalinės kompanijos, kasdienis gyvenimas, kalba, tradicijos, gyvenimo būdas, papročiai joms yra absoliučiai svetimas dalykas. Tų kompanijų veiklą visame pasaulyje užtikrina vakarietiško, tiksliau, amerikietiško liberalizmo ideologija, kuri atkakliai diegiama visame transatlantiniame pasaulyje. Tik ją kaip naują religiją priėmusi šalis gali tikėtis pakvietimo į elitinius politinius klubus - NATO ir „Eurosojuzą".

Pagrindiniai tos naujos religijos elementai - homoseksualizmo diegimas nuo jaunų dienų, homoseksualizmo ir translytiškumo, kaip visuomeninio gėrio, propagavimas, naujos beprotybės - 80 ar 90 genderizmo tipų - skleidimas. Šis amerikietiškas liberalizmas virto nauja totalitarine-satanistine sistema, artima marksizmui. Tai pripažįsta ir JAV žymūs filosofai bei politologai, teigdami, kad tai yra ryški kairioji politinė srovė. Ji visame JAV diktatui paklūstančiame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, naikina tautas, šeimas bei aukščiau visko iškelia asmens teises. Lietuvoje ją gana seniai noriai priėmė tiek konservatoriai su krikščionimis-demokratais, tiek socialdemokratai, tiek įvairaus plauko liberalai.

A.ŠIRINSKIENĖ: Lietuviai yra labai kantrūs. Matyt, ta kantrybė ir lemia. Juk nematėme didelių mitingų ir netgi piketų, kai buvo priimti sprendimai dėl lietuvių kalbos abėcėlės sudarkymo, nebuvo žmonių pasipriešinimo ir Seimui balsuojant dėl narkotikų, SAM priėmus sprendimus dėl lyties keitimo. Netgi „Perlas energija" griūtis žmonių neišvedė į gatves, nors protestuoti tikrai buvo dėl ko. Valdantieji iš esmės dabar jaučiasi saugūs, supranta, kad žmonės, paburbantys savo virtuvėse, toliau tų virtuvių neprotestuos. O tokia, žmonių atsvaros nesulaukianti, valdžia labai greitai užmiega ant savo pačios sukurtų laurų ir kas kartą vis labiau linksta „patikrinti" žmonių kantrybės ribas. Tas dabar ir vyksta. Tikrinamos žmonių kantrybės ribos su kas kartą vis radikalesniais pasiūlymais, o su pavieniais besipriešinančiais susidorojama. Tai pavojinga demokratijai ir matome, į ką tai išvirsta - pavieniai nepalankūs žmonės „cancel" kultūros tiesiog „išjungiami".

V.VASILIAUSKAS: Būtent pagal Vakarų liberalių ekspertų planą Lietuva transformavosi iš socialistinės į kapitalistinę sistemą. Šis perėjimas buvo pavadintas šoko terapija. Iš tikrųjų, anot tų laikų sąmojaus, tai buvo šokas be terapijos. Čekinė privatizacija, tarytum turėjusi kilnų tikslą sukurti liaudies kapitalizmą, kai privatizuotą valstybės turtą savo nuosavybėn perimtų visa Tauta, virto nuožmiu valstybės turto grobstymu ir Lietuvos žmonių apiplėšimu, masiniu nuskurdinimu.

Tai pasakytina anaiptol ne tik apie pradinį po Nepriklausomybės atgavimo laukinio kapitalizmo laikotarpį. Kodėl Lietuvoje visos politinės jėgos žada sumažinti socialinę atskirtį, tačiau ji vis didėja? Mat iki šiolei visos Lietuvos vyriausybės (išskyrus gal pirmąją Kazimieros Prunskienės) buvo liberalios, nesvarbu, kuri politinė jėga jas formavo. Tai ypač ryškiai pasijuto per 2008 m. finansinę krizę, kai konservatorių ir liberalų koalicijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybė visą krizės naštą užkrovė Lietuvos žmonėms (pasekmės jaučiamos iki šiolei).

Ne ką mažiau liberali buvo ir socialdemokratų Algirdo Butkevičiaus, ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, nors pastaroji buvo socialiai jautresnė, rūpinosi skurdžiausiais sluoksniais ir pažeidžiamiausiomis žmonių grupėmis net labiau, nei socialdemokratai.

O dabar giliai liberalių reformų vagą varo ir Ingridos Šimonytės Vyriausybė, pertvarkydama ir optimizuodama (uždarinėdama) regionuose mokyklų ir sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ar liberalizuodama elektros energijos tiekimo rinką. Kilus „Perlas energija" skandalui, premjerė it užkietėjusi liberalė leptelėjo, jog vartotojai patys pasirinko „Perlas energiją" ir už savo pasirinkimą patys atsako. Nepartinė I.Šimonytė savo ekonominėmis pažiūromis ir visokiomis kitokiomis orientacijomis būtų tobula ne tik Lietuvos konservatorių, bet net ir Laisvės partijos lyderė.

Pasitvirtino prof. Alvydo Jokubaičio mintis, jog liberalizmas Lietuvoje nėra partija; liberalizmas kai kuriais atžvilgiais yra šiandieninės Lietuvos aprašymas ir pažinimas.

G.JAKAVONIS: Kažkada juokėmės iš sovietmečio ideologiją propaguojančios dainuškos: „Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas Tarybų Sąjunga!" Šiandien net pats šalies prezidentas Gitanas Nausėda apdovanoja po visą pasaulį išsivaikščiojančius mūsų tautiečius „Globalios Lietuvos" apdovanojimais. Mūsų Lietuva mažėja, mes išsivaikštom, nutautėjam, silpnėjam... Suprantu, kad mūsų mažai tautai liberalų nešamos globalaus pasaulio žmonių ideologijos yra pražūtingos. Ar lietuvių tauta gali prieš jas atsilaikyti?

V.VASILIAUSKAS: Liberalizmas yra nepaprastai įvairus ir margas. Net klasikinis liberalizmas skirstomas į anglišką (škotišką), prancūzišką ir amerikietišką, nekalbant apie šiuolaikines jo formas, atšakas ir mutacijas. Viena tokių mutacijų yra ir Laisvės partija.

Klasikinis liberalas ištikimas individualizmui ir individo laisvei, universaliai žmogaus sampratai, neišskiriant jo ar grupės pagal kokius nors požymius, niekam neteikiant pagal šiuos požymius pirmenybės. Tačiau niekam ne paslaptis Laisvės partijos artimi ryšiai su LGBT bendruomene, gerai organizuotu ir tarptautinių organizacijų bei fondų remiamu tinklu ar kolektyvu, savo aktyvumu primenančiu senąsias fašistuojančias jaunimo korporacijas, į savo gretas verbuojančias jaunąją kartą, agresyviai besiskverbiančias su atviromis ar užmaskuotomis genderizmo idėjomis į mokyklas ir vaikų auklėjimą. Nereikia priminti, kad čia lemiamas vaidmuo tenka seksualinei orientacijai, taip pat parenkant ir deleguojant kadrus į svarbias visuomenines, valstybines ir tarptautines organizacijas.

Tik iš inercijos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) vis dar vadinami konservatoriais, nors seniai nutolę nuo konservatizmo ir virtę liberalų partija. Jie niekuo nuo liberalų nesiskiria ir savo pozicija dėl Tautos ar tautinės valstybės.

TS-LKD iniciatyva sukurta „Globalios Lietuvos programa", Užsienio reikalų ministerijoje įsteigtas ir veikia Globalios Lietuvos departamentas. Atseit lietuvis ir Afrikoje lietuvis. Tik Seimo 2012-2016 m. kadencijos viduryje po įnirtingos parlamentinės kovos pavyko įkurti Seimo nuolatinę Migracijos komisiją (man teko garbė būti pirmuoju jos pirmininku).

Migracijos komisijos įkūrimui atkakliausiai priešinosi TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio frakcijos. Laimėjusi 2020 m. Seimo rinkimus, pirmiausia, ką padarė TS-LKD, - uždarė Seimo Migracijos komisiją. Kad tiesa nebadytų akių: Lietuva per 30 taikos metų prarado apie milijoną piliečių - daugiau, nei per visus karus, trėmimus, genocidus ir holokaustus. Ir už tai pirmiausia atsakomybė tenka Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams. Tai antilietuviška globalistų stipriausia ir įtakingiausia liberali politinė partija. Tik vengdama papiktinti ir atstumti tradicinius savo šalininkus ir rinkėjus, atvirai antitautines, antikrikščioniškas ir globalias iniciatyvas, ji deleguoja mažesniesiems koalicijos partneriams - Liberalų sąjūdžiui ar Laisvės partijai. Tai vadinasi žarijų žarstymu svetimomis rankomis.

E.KLUMBYS: Jau seniai deklaravau, jog „Globalios Lietuvos" ideologija yra labai pavojinga ir gali atsisukti tam tikru momentu prieš mus pačius. Tai įvyko po to, kai tuometinis prezidentas V.Adamkus, kalbėdamas apie „Globalią Lietuvą", pareiškė, kad Lietuva yra ten, kur stovi lietuvis. Tad dabar perkelkime tą pačią koncepciją kiek į Rytus - „Globali Rusija" ir, perfrazuojant
V.Adamkų, Rusija yra ten, kur stovi rusas. „Globalios Rusijos" realizavimas ne vienai šaliai gali baigtis labai liūdnai, tą jau šiandien matome Ukrainoje. Ir jei Rusija yra pajėgi realizuoti šią ideologiją, tai Lietuva neturi jokių šansų - mes nesugebame deramai pasirūpinti bendrataučiais net artimajame užsienyje.

Matydamas, kokie procesai jau senokai vyksta Lietuvoje, neturiu vilčių, kad mums pavyks atsilaikyti prieš vis stiprėjantį totalitarinio liberalizmo spaudimą. Mane liūdina, kad Tautoje vis gausėja šios pražūtingos ideologijos išpažintojų ratas. Už ryškiausią šios ideologijos atstovę Lietuvoje - Laisvės partiją - 2020 m. rinkimuose į Seimą balsavo net 107 tūkstančiai rinkėjų (9,11 proc. nuo dalyvavusių) ir tai - 1,5 tūkstančio mažiau nei už „socdemus". Dar vienas nerimą keliantis dalykas: tie 107 tūkstančiai - tai jaunimas, kurio atstovai po 10-15 metų ateis į valdžią. Ir jei jie vadovausis dabartine totalitarinio liberalizmo ideologija, Lietuvėlės laukia labai sunkūs laikai. Ir vis tik tam tikrą viltį turiu - po nakties išaušta saulėtas rytas.

A.ŠIRINSKIENĖ: Istorija parodė, kad esame labai gajūs ir kas kartą sugebame atgimti, kad ir kokia priespauda užspaustų. Tad ir radikalaus liberalizmo jungas kažkada grius. Tuo net neabejoju, nes ne kurianti, o naikinanti ideologija negali ilgai egzistuoti. Tik norėtųsi, kad tas griuvimas įvyktų greičiau, o ne vėliau.