respublika.lt

Kaip keisis gyvenimas Lietuvoje, tebesitęsiant karui Ukrainoje?

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(199)
Publikuota: 2022 birželio 28 04:45:00, Parengė Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 1 nuotr.
Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė, panašu, neturi artėjančios krizės valdymo strategijos - jai kur kas svarbesni yra viešieji ryšiai. Eltos nuotr.

Atrodytų, ši tema prie „Respublikos" apskritojo diskusijų stalo kiek priminė būrimą iš kavos tirščių, tačiau istorija, kuri niekad nesibaigia, turi savybę kartotis. Mūsų karta dabar pergyvena karus, marus (t.y. koronaviruso pandemiją), kaip ir anksčiau gyvenę Lietuvos žemėje mūsų tėvai, seneliai ar protėviai. Kiekvienas didesnis karas keitė valstybių sienas, nuosavybės formas, ekonomikas kas, be abejo, paliesdavo visų šalių piliečius.

 

Nori nenori, bet negali nepastebėti, laikui bėgant, vis tebesikartojančių tam tikrų šio proceso tendencijų, apie kurias sutiko diskutuoti: LR Seimo narys Artūras Skardžius, Vakarų Lietuvos finansų, pramonės korporacijos vadovas, ekonomikos mokslų daktaras Antanas Bosas, „Vikonda grupės" valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, diplomatas, ekonomikos mokslų daktaras Vytautas Naudužas.

G.Jakavonis: Vykstant karui Europoje, kuriame dalyvauja valstybės, turinčios sieną su Lietuva, dabar turi neigiamą jo poveikį šalies ekonomikai ir žmonių socialinei gerovei bei finansams. Būdami ES nariai esame susieti šios bendrijos valstybėms taikomais įstatymais, kurių privalome laikytis, apribodami savo savarankiškų sprendimų galimybes. Banko analitikas R.Kuodis aiškiai pasakė, kad iki šiol Lietuvoje gyvenę atsipalaidavę ir pasiturimai, dabar privalome „susiveržti diržus". Kokie būtų jūsų įžvalgos ir prognozės?


J.Blažytė: Kadangi Lietuvos ekonomika ilgą laiką valdoma ne pagal finansines, o pagal buhalterines kompetencijas, šiuo atveju, turime tik dvi pasirinkimo opcijas: arba veržtis diržus, arba nesiveržti. Tiesa opcijos „nesiveržti diržų" beveik jau nebelieka, nes skolinimosi galimybės senka - Lietuva jau pasiekė raudonąją Mastrichto kriterijaus liniją. Todėl laukia diržų veržimosi metas. Tik būtų gerai žinoti sąrašą, pagal kurį bus aišku, kas tuos diržus veršis, o kas ne. Nes diržų veržimosi vajuje dažniausiai juos veržiasi ne visi. Ypač jų nemėgsta veržtis valdžios sektorius.

Jei Lietuvos ekonomika būtų valdoma, naudojant finansines kompetencijas, būtų ir kitos išėjimo iš krizės opcijos - pavyzdžiui, variantai, kaip valstybei uždirbti daugiau pinigų. Pati esu ne kartą kalbėjusi apie sėkmingus Airijos, Estijos, Singapūro, JAE pavyzdžius, kuriais galėtų pasinaudoti Lietuva. Bet kur tau.... Šie pavydžiai tuoj pat atmetami, kaip netinkami, nes neva pažeidžia visokius lygybės, socialinio teisingumo ir kitokius „bla-bla" lozungus.

Matau, kad Lietuva ritasi į duobę, bet stebiu tai ramiai. Jau suprantu, kad galbūt reikia visiems atsitrenkti į dugną, kai nebus ką valgyti, tada galiausiai pradėsime galvoti apie valstybės pinigus ir apie efektyvų jų valdymą, o ne apie lozungus. Beje, norintiems pamatyti, kaip atrodo bankrutuojanti valstybė, siūlau pažiūrėti vaizdelius iš Šri Lankos. Ten dabar tikrai „linksma".

V.Naudužas: Banko analitiko R.Kuodžio raginimas „susiveržti diržus" - išvestinė ne tik nuo karo Ukrainoje, bet ir nuo pandemijos, klimato kaitos, tiekimo grandžių trūkinėjimų ir eilės kitų faktorių.

Kaip į tokį iššūkių lietų reaguoja kitos ES šalys? Skirtingai. Vienų nuomone, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas nacionaliniams interesams. Kitos gi valstybės labiau linkusios suaktyvinti ES bendras pastangas ir panaudoti kolektyvinius instrumentus, pvz., Europos Atsparumo ir Recovery fondą.

Negalima pamiršti ir tai, kad imperatyvas „susiveržti diržus" - visiškai nepopuliarus tarp ES piliečių. Dėl labai paprastos priežasties: dedama per mažai pastangų suefektyvinant ekonominę politiką. „Susiveržti diržus" - toli gražu ne naujas ir ne simpatiškas pasiūlymas. Kaip rašė vienas skaitytojas, mes ne tam renkame valdžią, kad reikėtų taupyti kiekviename žingsnyje, o tam, kad išaugtų visų šalies gyventojų pajamos. Kita vertus, ne ta šalis sėkminga, kuri nepatiria taupymo vargo, o ta, kuri patiria nuopuolius ir vėl atgimsta. Kritikuojant Kiniją ar kitas valstybes, mes neišvengiamai kritikuojame patys save. Ir nebe pagrindo. Anksčiau rusai buvo pasirengę mirti, bet pamatyti Paryžių, dabar - užtenka pavogti klozetus iš ukrainiečių... Kas nori pakeisti Europą, tas tepakeičia pirma save...

O keisti būtina pirmoje eilėje ekonominę politiką ir jos įgyvendinimą. Laisva rinka ir valstybės ekonominė politika - du esminiai faktoriai, o jų ryšiai gimdo arba „Paryžių", arba paralyžių... Suprantama, teisingi ir ne fragmentiški veiksmai nėra pigūs.

60 tūkstančių ukrainiečių-pabėgėlių integracija kainuoja brangiai, bet tai nedidelė kaina, solidarizuojantis su Ukraina. Kur kas brangiau atsieina prekybos, prilygusios 6 proc. Lietuvos BVP su Rusija drastiškas sumažėjimas, tiekimo grandinės sutrikimai, menkesnis užsienio investicijų domėjimasis Lietuva, atsisakymas importuoti iš Rusijos naftą, dujas ir kt. prekes. Lietuvos transportas, tranzitiniai pervežimai, turizmo apimtys, statybos ir kt. šakos - tarp „dalinai amputuotų" aukų.

„The Economist" (2022 m. gegužės 7 d.) rašė, kad „...išlieka akivaizdu, jog valstybė yra atsakinga už kainų lygius. Silpninant smūgius, Vyriausybė mažina PVM maistui, dujoms, kurui ir trąšoms." Tai „The Economist" pavadino „anti - Putino skydu". Tam pasitarnautų ir Vyriausybės pastangos užtikrinant verslo tęstinumą. Ekonominio kuklumo propagavimas - tiesus kelias į biednystę, o praktinių klausimų sprendimas - į gerovę. Bitės negaišta laiko aiškindamos musėms, kad geriau nešti medų, nei kapstytis mėšle...

A.Skardžius: „Susiveržti diržus" tampa jau dėsninga, kai konservatoriai ateina į valdžią. Tai besaikis pinigų taškymas, nepamatuotas skolinimasis ir nauji mokesčiai. Ir šį kartą negalima visko nurašyti vien užsitęsusiai pandemijai ar karo Ukrainoje sukeltiems iššūkiams, kaip kad bando daryti valdantieji. Šios negandos užgriuvo visas Europos valstybes be išimties. Tačiau daugelis ES valstybių laiku ėmėsi veiksmingų priemonių naujiems iššūkiams suvaldyti.

Lietuvos Vyriausybė iki šiol neturi ilgalaikės krizės suvaldymo strategijos, visi jos veiksmai spontaniški ir trumpalaikiai. Nors stipriai vėluodama pasitvirtino antiinfliacinį paketą, tačiau jame numatytos įgyvendinti priemonės nėra taiklios, nes nėra orientuotos į pažeidžiamiausias visuomenės grupes, kurios labiausiai nukentės ir pajus nepriteklių, o pačios priemonės kainuos labai brangiai. Vyriausybė teisinasi, jog esame susaistyti ES reglamentų, kurių privalome laikytis. Gal tai tik pretekstas nieko nedaryti? Kitos valstybės kur kas išradingesnės, nors joms galioja tie patys ES reikalavimai.

Jei nesiseka susitvarkyti su iššūkiais šalies viduje, gal pasiseks kare? Ir čia mūsų valdantieji ir jų lyderis G.Landsbergis išties nepralenkiami - kariauja visais frontais: su Rusija Ukrainoje, su Kinija dėl Taivano, su Baltarusija dėl demokratijos, su Vokietija ir Prancūzija dėl per mažos karinės pagalbos Ukrainai, o kur dar nuolatinė kova Briuselyje dėl vis naujų sankcijų agresoriui ar energetinių išteklių embargo iš jo... Sveikintina, tačiau kas imsis spręsti mūsų piliečių problemas? Gal tai pačių piliečių reikalas gelbėtis, kaip kas gali, juk valdantieji nebeturi tam laiko.

A.Bosas: Vykstant šiam karui, neigiamą poveikį šalių ekonomikoms, finansams bei žmonių pragyvenimo lygiui turi visos ES šalys. Nemažai trečiųjų šalių pajus šį poveikį dėl maisto stygiaus. Imant atskirai Lietuvos patiriamą neigiamą karo poveikio efektą, labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, kodėl Lietuvoje šis infliacijos šuolis didžiausias ES, apie 18 proc., kai kitų išsivysčiusių ES šalių du, o kartais ir tris kartus mažesnis. Ypač gyventojų socialinę gerovę „pjauna" maisto produktų, apie 22 proc., bei dar didesnis energetinių resursų kainų kilimas.

Ir šioje vietoje mūsų Vyriausybės bei Seimo veiksmai kelia labai daug klausimų. Valdančiųjų teiginiai ir neveiklumas, tikintis, kad infliaciją kompensuos pajamų augimas, nepasitvirtino. Tai gresia dar nevisiškai susiformavusios viduriniosios klasės išnaikinimu ir perkamosios galios mažėjimu.

Ačiū Dievui, kad esame ES nariai, ir ne visus sprendimus galime priimti savarankiškai. Mano nuomone, būtų priskaldyta dar daugiau malkų, kaip visiškai nesavalaikis konfliktas su Kinija, elektros tiekėjo privalomas pasirinkimas, turto mokesčio įvedimas, o pasekmėms sumažinti daugelio sprendimų priėmimas labai vėluoja. Tai dar labiau mažina vartojimą, didina neapibrėžtumą ateičiai. Šioje labai jautrioje situacijoje, dar didinant ar įvedant naujus mokesčius, stabdome investicijas, didiname šešėlinį verslą, mažiname vartojimą ir mokesčių mokėtojų skaičių.

Tas pats investuotojas, vystantis nekilnojamąjį turtą, suvokia, kad keičiantis investicinėms sąlygoms naudingiau į nekilnojamąjį turtą investuoti kokioje Tenerifėje, kur nėra sezoniškumo ir grąža triskart didesnė nei Lietuvoje. Nors verslas didžiąją dalį mokesčių perkelia ant galutinių vartotojų, jie taip pat, mažėjant perkamajai galiai, ne tik kad neįpirks būsto, bet nepajėgs jo ir išnuomoti. Nors vyresnės kartos ekonomistai skaito, kad palūkanų normos didinimas tai yra infliacijos pažabojimo klasika, bet tai dabar daryti tikrai ne laikas. Diržus veržtis reikės, tik kai kam diržo sagties skylučių gali neužtekti.

G.Jakavonis: Valstybės ekonominę būklę apsprendžia trys rodikliai: infliacija, prekybos balansas bei valstybės skola. Pagal du pirmuosius esame ES uodegoje, o apie valstybės skolos absoliutų dydį tyli tiek finansų ministrė G.Skaistė, tiek premjerė I.Šimonytė. Bet kokiu atveju, startinė mūsų valstybės situacija šiuo karo sukeltos krizės laikotarpiu nėra optimistinė. Kodėl, jūsų manymu, vyksta tokie dalykai?

J.Blažytė: Lietuva niekada neturėjo ilgalaikės ekonominės strategijos. Ekonomika buvo valdoma lozungais ir resursų dalinimais pagal kriterijų: „kas man labiau patinka, tam ir duosiu". O ekonominė strategija ir šiuo metu prie valstybės vairo esantis vaikų darželis - apskritai nesuderinami dalykai, todėl net nematau prasmės apie tai kalbėti.

Kaip mėgstu sakyti, „neracionalu perdažinėti tualeto duris tada, kai griūna visas namas". Kažkas sakė, kad ši valdžia yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai. O aš sakau, kad geriausia, kas šiuo metu galėtų nutikti Lietuvai, - tai valstybės valdymo auditas. Nuo... iki.

A.Skardžius: Metinė infliacija euro zonoje gegužę pasiekė 8,1 proc. ir tai buvo didžiausias rodiklis nuo pat 1999 m., kai pradėjo cirkuliuoti euras. Lietuvos Vyriausybės pavėluotai pasirinktos antiinfliacinės priemonės nebuvo taiklios ir efektyvios, todėl su 18,5 proc. infliacijos rodikliu užtikrintai pirmaujame tarp didžiausią metinę infliaciją fiksavusių valstybių. Infliaciją didina ir nuolat auganti valstybės skola. Valdžios sektorius išleidžia daugiau negu surenka pajamų, todėl priverstas skolintis. Valstybės skola pastaruoju metu padidėjo 1,473 mlrd. eurų. ir 2021 m. pabaigoje pasiekė 24,5 mlrd. eurų. Valstybės skola, tenkanti vienam gyventojui, 2021 m. siekė 8,8 tūkst. eurų (palyginimui Estijoje - 4.2 tūkst. eurų).

Nuolatinį valstybės skolos didėjimą nuo visuomenės bandoma slėpti, rodant tik skolos ir BVP santykį, kuris 2021 m. buvo 44,3 proc. Vyriausybė šiuo rodikliu labai didžiuojasi, kadangi jis gerokai mažesnis nei ES vidurkis, tačiau paprastai nutylima, jog palūkanoms sumokėti išleidžiama 246,7 mln. eurų kasmet. Tai išties įspūdinga suma, kuria galėtume panaudoti socialinėms reikmėms, užuot atidavę kreditoriams.

Visai neseniai komercinių bankų ekonomistai primygtinai ragino skolintis teigdami, jog palūkanos mums nieko nekainuoja. Tą patį kartojo ir finansų ministrė, kad dabar pats palankiausias metas skolintis, o ką daryti, galvosime vėliau. Panašu, kad tas metas jau priartėjo. Europos centrinis bankas nuo liepos mėnesio palūkanų normas ruošiasi padidinti 25 baziniais punktais ir ateityje jas palaipsniui didins. Tai naujas galvos skausmas gyventojams, pasiėmusiems ar ketinantiems imti paskolas.

Kaip tai paveiks verslo planus? Vyriausybė privalo dabar galvoti ir imtis veiksmų. Ekonomistai jau skambina pavojaus varpais, kad į Europą atkeliauja recesija. Valdantieji nedelsiant turėtų imtis priemonių, sumažinančių kainų augimo naštą vartotojams. Tačiau mūsų Vyriausybė, užuot tai dariusi, ima postringauti apie naujus mokesčius, ketindama apmokestinti visą gyventojų turimą turtą.

Jai nerūpi, jog per pastaruosius dvejus metus mokesčių našta gyventojams ir taip gerokai didėjo. Premjerė nuolat kartoja savo mantrą, jog valstybė kainų nereguliuos ir PVM būtiniausiems maisto produktams nemažins. Energetikos ministras ir toliau „žaidžia" tik jam vienam suprantamus žaidimus su elektros rinkos liberalizavimu, nors visiems akivaizdu, jog toks rinkos liberalizavimas, kai nėra realios konkurencijos tarp dalyvių, elektros kainų nesumažins. Tai išties abejotinas eksperimentas. Vyriausybės idėja kuriam laikui „įšaldyti" energetikos kainas taip pat nėra infliacijos valdymo priemonė, ji problemos neišspręs, o tik nukels ateičiai.

V.Naudužas: Ar tikrai šie trys makrorodikliai - valstybės skola, infliacija ir prekyba - nusako valstybės būklę? Ką rodo rodikliai? Priklauso nuo autoriaus. Priminsiu, kad 1971 m. JAV mokslininkas S.Kuznetsas, gimęs ir augęs Lietuvos žydų šeimoje Pinske, gavo Nobelio premiją už ekonominio augimo interpretacijas. Beje, jis teigė, kad net 10 proc. BVP augimas gali būti viso labo statistikos klaida... O kur klaida, ten ir pavyzdinė sklaida...

Tik duomenų visuma, jos dinamika, o ne konjunktūriniai fragmentai leidžia reprezentatyviau įvertinti ekonominę šalies būklę. Priešingu atveju, statistika - tai vidurkis tarp „bikini ir burkini"... Į ką tuomet orientuojasi valdžios ekonominės priemonės? 1976 m. Nobelio premijos laureatas amerikietis Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) kartą yra pasakęs: „Stebėkite vieną ir tik vieną dalyką: kokios Vyriausybės išlaidos." Akivaizdu, kad mūsų biudžetinės išlaidos didesnės nei pajamos. Lietuvos ekonominė padėtis bus optimistinė, kai Vyriausybė sunkumuose gebės atrasti pajamas... Bet ne perskirstydama sukurtą BVP, o skatindama didinti gamybą.

A.Bosas: Blogiausia, kad karo poveikis apsirūpinimui maistu, energetiniais resursais, finansais, yra sisteminis ir vis gilėjantis, kuris gali sukelti socialinį ir ekonominį chaosą, o Vyriausybė ir Seimas neturi jokios strategijos, kaip tai sušvelninti ir patirti mažiausius nuostolius. Nors JAV, Jungtinės Karalystės žvalgybos aiškiai prognozavo, kad Rusija ruošiasi pulti Ukrainą, konservatoriai virš trisdešimt metų rėkavo, kad rusai puola, patys tuo net netikėjo ir tam nesiruošė. Todėl dabar visa strategija susiveda į skylių lopymą ir gaisrų gesinimą.

Dabar, išaugus infliacijai, pablogėjus prekybos balansui ir be perstojo augant valstybės skolai bei visiškai nesant aiškumo, kada baigsis šis karas, strategija „kaip bus, taip bus" nėra pats geriausias variantas. Dėl pakilusių kainų, renkant dar daugiau lėšų į biudžetą, skyles lopyti bei gaisrus gesinti nėra efektyvu. Kol skolinimosi rodikliai vieni iš mažiausių ES ir turime galimybę dar skolintis ir lėšos, renkamos į biudžetą, kainų pakilimo dėka yra viršplaninės, reikia jas nukreipti tikslingai, suteikiant galimybę išgyventi jautriausiems socialiniams sluoksniams bei kuriant kuo didesnę pridėtinę vertę, remiant smulkųjį ir vidutinį verslą, taip didinant mokesčių mokėtojų skaičių ir vartojimą, o ne alinant biudžetą kompensacijomis net tiems, kuriems jų nereikia.

G.Jakavonis: Lietuva savo valstybės valdymui skirtomis išlaidomis jau dvigubai lenkia ES šalių vidurkį. Dabartinėje situacijoje tarp didžiausias pajamas uždirbančių mūsų šalies piliečių - bankų darbuotojai ir viešųjų ryšių atstovai. Norėdamas pragyventi mūsų valstybėje, turėčiau įsidarbinti banke, valdžios aparate arba šiuos ponus ir jų sprendimus šlovinti sisteminės žiniasklaidos priemonėse. Kokie būtų jūsų patarimai Lietuvos žmonėms ir jų valdžiai dabartiniu metu?

J.Blažytė: Nenuostabu, kad viešųjų ryšių specialistai uždirba daugiausia. Juk būtent jų, o ne kokių nors ekonomikos strategų patarimai lemia, ar koks nors valdžiavyriu užsimanęs tapti pilietis atsiris iki valdžios sosto, ar neatsiris. Ir tik viešųjų ryšių specialistas žino, kaip bet kurį balvoną paversti „šalies lyderiu" ir šitą „šalies lyderio" vaizdinį įkalti į rinkėjų sąmonę. Tik viešųjų ryšių specialistas žino, kaip eilinį lėšų švaistymą paversti „strateginiu projektu". Tik viešųjų ryšių specialistas žino, kaip geriausiai „ištrinti" oponentą, kuris užduoda nereikalingus klausimus. Joks finansų ar ekonomikos strategas to nežino, todėl ir nesinaudoja ypatinga paklausa valdžios ratuose.

O kuo skiriasi bankininkas nuo viešųjų ryšių specialisto, dabar net negalėčiau pasakyti. Mat apie „nuostabų" Vyriausybės darbą sužinome iš dviejų pagrindinių šaltinių: iš vyriausybės dūdą pučiančių žurnalistų ir iš bankininkų. Iš šių šaltinių dar sužinome, kad dėl visko kaltas „kovidas" ir karas.

Kartais bandau viešai paklausti: o kodėl, pavyzdžiui, Maltoje, infliacija 4 kartus mažesnė nei Lietuvoje? Ar Maltoje „kovidas" ir karas kaltas keturis kartus mažiau? Bet atsakymas, ateinantis iš „teisingųjų" influencerių būna toks: jei užduoti tokius klausimus, vadinasi, tarnauji Putino propagandai.

Koks patarimas žmonėms? Kiekvienos šalies valdžia yra tautos sąmonės veidrodis. Kol sąmonė nesikeis, tol geros valdžios nebus. O sąmoningumas dažniausiai keičiasi dviem atvejais: arba krizių metu, arba nepaliaujamo domėjimosi, kas aplinkui vyksta, metu. O dabar belieka tik remtis į save ir pamiršti lūkesčius, kad valdžia „kažką duos".

Koks patarimas valdžiai? Šiuo metu jiems labiausiai reikalingas patarimas yra vienintelis: kaip išlikti iki kadencijos pabaigos ir nesubyrėti. Šioje vietoje aš - ne patarėja. Gal reiktų kreiptis į dar agresyvesnius influencerius?

A.Bosas: Lietuva jau daug metų yra viena iš lyderių valstybės valdymui skiriamomis išlaidomis. Bet optimizuoti valstybės valdymą, tame skaičiuje ir savivaldybėms, ryžto užtenka tik priešrinkiminėse programose, po to visai išblėsta. Paskaičiuokite, kokį procentą rinkėjų sudaro biudžetinių įstaigų darbuotojai ir su jais susiję asmenys. Štai jums ir atsakymas, kodėl valstybės valdymo išlaidos kasmet pučiasi. Geriausias pavyzdys - pandemija. Kai visas verslas ėjo į prastovas, stabdė veiklą ar bankrutavo, biudžetininkai gyveno atsipūtę, neva „dirbantys" nuotoliniu būdu, stabiliai gaudavo atlyginimus ir jiems nereikėjo sukti galvos, kaip išgyventi.

A.Skardžius: Valdantieji negaili pinigų viešiesiems ryšiams. Viešųjų ryšių agentūros, liaupsinusios valdžios sprendimus, pernai galėjo džiaugtis kaip niekad išaugusiais pelnais. Matyt, Vyriausybė vadovaujasi nuostata, kad ne taip svarbu kaip dirbi, o svarbu, kaip atrodai visuomenės akyse.

Suprantama, kad tolesnę šalies ekonominę raidą ir tendencijas daug lems karo Ukrainoje eiga. Prognozuojama, kad Lietuvos ekonomika 2022 m. augs tik 1,7 proc., perpus mažiau, nei tikėtasi. Infliacijai didžiausią įtaką darys didėjančios energijos, maisto, paslaugų kainos. Kol kas nė vienos Europos šalies vyriausybė negali jaustis visiškai rami dėl kylančios infliacijos. Todėl jos ieško būdų atvėsinti infliaciją. Ekspertai išskiria tris pagrindines priemonių kryptis - tiesioginės išmokos nepasiturintiems, kainų reguliavimas ir laikinas kainų degalams sumažinimas. Akivaizdu, kad ES valstybės turi turėti bendrą energetikos politiką, ypač apsirūpinant dujomis, nafta ir elektra. Išnaudoti visas esamas jungtis ir alternatyvius tiekimo šaltinius, tokius kaip SGD terminalai. Formuoti bendrą atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (199)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s