Kada išskris rudens spalvos?

Po spalio vidurio į dangų vis dažniau žvelgiame pro išretėjusį lapų rėtį. Tą darome su savotišku gailesčiu, mums atrodo, kad spalvotojo rudens per mažai, kad jis galėjo dar neskubėti. Pakeisti nieko nepavyks, tačiau mes kiekvienoje situacijoje galime rasti ir gerąsias puses. Taigi, kokios jos?

Pirmiausia reikia kalbėti apie rudens spalvas. Daugelis mūsų turi savotišką rudens vaizdų ir spalvų štampą, tačiau jo - vientiso ir nekintančio - susidaryti tiesiog neįmanoma. Kiekvienas ruduo savaip kitoks, o spalvos ir atspalviai yra labai įvairūs. Nepamirškite, kad grynųjų spalvų yra visai nedaug - septynios, visa kita - jų atspalviai. O atspalvių skaičių žinoti, įvardinti ir suskaičiuoti praktiškai neįmanoma.

Jau ne kartą kalbėta apie cheminius procesus, vykstančius lapuose, kurių jau nebereikia medžiams. Taip, jie buvo gyvi ir labai reikalingi, pro juos medžiai kvėpavo, išskirdavo nereikalingas medžiagas. Lapuose buvo kuriamas deguonis ir sugeriamas anglies dvideginis. Kai tarp medžių šakelių ir lapų jungtis nutrūko, lapuose ėmė dėtis keisti dalykai - jie pradėjo keisti spalvas. Taigi, jie dabar yra tokie, tačiau ši jų būsena truks visai neilgai. O kas bus po to? Jie nukris. O dar vėliau?

Sode po obelimis lapų prikritę senokai - neskubėjome jų grėbti, nes jie niekam netrukdo. Be to... Vieni lapai dar pakibę ant žolės, o štai kiti kažkaip keistai sulenkti ir pusiau panirę į žemę. Kaip jie tai daro? Taip daro ne jie, o sliekai - suėmę už smaigalio, jie lapus įtraukia į savo urvelius ir ten suvirškina. Tai, kas lieka po jų puotos, patręšia dirvą. Kuo daugiau sliekų ir lapų, jų maisto, tuo trąšesnis ir derlingesnis dirvožemis. Tiesa, ne visur taip būna, kai kur mes net nežinia kam sugrėbiame lapus ir iš sliekų atimame visą maistą. Vadinasi - taip skriaudžiame ne tik juos, bet ir dirvožemį.

Prisimenu vaikystėje matytą piešinį, kuriame pavaizduotas ant spyglių kupstą lapų nešantis ežiukas. Kam jam lapai? Taigi jis klosis guolį ir jame miegos visą žiemą. Nieko ypatingo čia neatradome - gali būti, kad be žolių, be kitų minkštų paklotų ežys į savo guolį nešasi ir lapus. Taip daro barsukai, kai kada - voverės. Tačiau tame piešinyje tikrai ne viskas gerai. Kas?

Pirmiausia, turime žinoti (o gal jau seniai visi ir žinome), kad ežys ant spyglių nieko nesineša, spygliai yra pakitę jo kailio šeriai, o ežys niekaip nesuprastų, kodėl reikia daryti taip. Jis viską neša dantyse - ir maistą, ir lapus savo guoliui. Iš kur tada tokios žinios apie jį? Kas jas išgalvojo? Pasirodo, tokia „teisybė" apie ežį buvo aprašyta Plinijaus pirmuose dešimtmečiuose po Kristaus. Ne paslaptis, kad to meto mokslo darbuose būdavo nemažai tiesos, bet nestokojo ir pasakų vertės informacijos. Protu nesuvokiama, kaip Plinijus sugalvojo tokią istoriją: atseit, naktį ežiai įsilipa į obelis, nupurto obuolius, paskui ridinėjasi ant žemės ir apkibę obuoliais su jais dingsta iš sodo. Praėjo beveik 2000 metų, tačiau iki šiol šia pasakėčia tikima. Buvau vienoje mokykloje, uždaviau tokią minklę vaikams ir daugiau kaip pusė jų patvirtino, kad Plinijus teisus. Še tau ir XXI a.

Taigi, ežiai lapų ant spyglių nesineš, juos surinks sliekai. O mes jais galime džiaugtis, nes jie - labai gražūs, kol nenukritę. Skubėkime tą daryti!