respublika.lt

Ką apie mus liudija valstybę apėmęs paminklų griovimo vajus

(3)
Publikuota: 2021 gruodžio 24 14:30:52, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 1 nuotr.
Nukeliant rašytojo Petro Cvirkos paminklą Vilniaus mero pavaduotojas Valdas Benkunskas dar spėjo pasireklamuoti. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Antrą kadenciją Vilniui vadovaujantis meras Remigijus Šimašius puikiausiai įrodė, kad jis su savo liberalų partija, esančia valdančiojoje savivaldybės koalicijoje, sugeba ne statyti, bet griauti. Pakanka prisiminti, kaip jam meraujant buvo kiršinami žmonės, kai Lukiškių aikštėje neatsirado vietos Vyčiui, iš sostinės žemėlapio išnyko K.Škirpos vardu pavadinta alėja, buvo sudaužyta atminimo lenta generolui Jonui Noreikai-Vėtrai, nukeltos Žaliojo tilto skulptūros.

 

Paskutinis sostinės savivaldybės „žygdarbis" - P.Cvirkos skvere nebeliko talentingojo skulptoriaus Juozo Mikėno rašytojui sukurto paminklo. Beje, šią savaitę rašytojo biustas nugriautas ir Kaune.

Apie tai, ko versdami paminklus siekia jų griovėjai ir kur visuomenę veda tokia ideologija, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo svarstė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus KLUMBYS, filosofai Krescencijus STOŠKUS ir Arvydas JUOZAITIS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Bandau lyginti sovietmetį ir dabartinius laikus, kai griaunami paminklai ideologiniu pagrindu. Kalbu ne apie tą sovietmetį, kai stribai šaudė į kryžius ir naikino tautiniais ženklais papuoštus meno kūrinius, o apie paskutinius tarybų valdžios dešimtmečius. Neidealizuojant to laikmečio tenka pripažinti, kad išlikusių Nepriklausomybės karių, savanorių paminklų jau niekas negriovė. Kas jūsų manymu dabar vyksta, kad tiek komunistai, tiek dabartiniai liberalai savo taikiniais pasirenka arba lietuvybę, arba iškilių Lietuvos menininkų sukurtus darbus?


A.JUOZAITIS: Paminklas yra viena paslaptingiausių žmonijos sugalvotų „materijų". Juk iš tikro paminklas yra atmintis. Jis - „paminėjimo" vedinys. Kuris mūsų poetas pasakė: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo"? Jeigu kovoji prieš paminklą - kovoji prieš atmintį. Kokią? Kurios nenori „turėti". Bet juk atminties mes „neturime" kaip daikto, ji tupi pasąmonėje ir nuolat mus lydi, persekioja. Be pasislėpusios atminties mes net dabar ir čia kalbėtis negalėtume.

Be rašytojų, kurie „dirba" tik su atmintimi, tauta labai greitai ištirps svetimame tirpale, kitoje kalboje. Jau girdėjote, kad paaugliams „krūta" tarpusavyje kalbėtis angliškai, plaukioti svetimoje negyvos atminties kolbelėje. P.Cvirkos paminklas tapo radikalėjančios, atmintį naikinančios politinės viršūnės reikalu. Ar tie konservatoriai-liberalai po šio akto bent skaitys „Frank Kruk"?

Jie net nežino, kad juos P.Cvirka aprašė. O kad „Stalino saulės" važiavo atvežti? Tai juk vėlgi, kas žino, kad ši frazė pasėta kito genialaus rašytojo Kazio Borutos, kurio „Baltaragio malūnas" dar neišmestas iš mokyklos programų.

Vadinasi, dar yra ką išmesti ir ką nugriauti...

E.KLUMBYS: Pirmiausia noriu pabrėžti, kad šiuo metu didžiausias paminklų vertimo vajus yra liberalizmo citadelėje JAV, kur intensyviai peržiūrima valstybės ir visuomenės raidos istorija. Lietuvoje didysis vienų paminklų vertimo, o kitų atstatymo vajus, laimė, jau praeityje.

Gerai, kad Atgimimo ir atkurtos nepriklausomos valstybės ankstyvajame laikotarpyje nuversti tarybinių lyderių paminklai nebuvo užkasti ar paskandinti, kaip tą darė Lietuvą okupavę bolševikai. Išties šaunu, kad daugumai nuverstųjų paminklų V.Malinauskas suteikė prieglobstį ir apsaugą įkurtame Grūto parke, kuris tapo vienu iš lankomiausių Lietuvos muziejų.

Kalbant apie daug ginčų sukėlusį P.Cvirkos paminklo nukėlimą, manau, kad Vilnių valdanti laisviečių, konservatorių ir lenkų-rusų koalicija paskubėjo tą padaryti, ignoruodama Rašytojų sąjungos ir istorikų argumentus. Beje, šios anticvirkiškos akcijos varomąja jėga buvo Vilniaus konservatorių lyderis vicemeras V.Benkunskas. Dabar vis labiau ryškėjantys nauji mero R.Šimašiaus veiklos būdai leidžia galvoti, kad šioje istorijoje lemiamą žodį turėjo didžiųjų piniguočių interesai. Manau, netolimoje ateityje išlįs įdomių faktų, susijusių tiek su P.Cvirkos paminklo nukėlimu, tiek ir su skvero rekonstrukcija.

Noriu pabrėžti, kad Tautai yra kur kas pavojingesnės šiuo metu vykstančios intensyvios atakos, kuriomis siekiama naikinti lietuvybę, lietuvių kalbą, mūsų papročius, tradicinę šeimą. Antra vertus, atkakliai siekiama mūsų gyvenimo norma padaryti homoseksualų gyvenimo būdą, lyties keitimą, transgenderizmą, narkotikų vartojimą.

Šia kryptimi Lietuvoje jau daug metų veikia vieningas suliberalėjusių konservatorių, visų rūšių liberalų bei socialdemokratų frontas. Jie paprasčiausiai įgyvendina dabar Vakarų pasaulyje klestinčios liberalios demokratijos transnacionalinių bosų-neobolševikų, įsitvirtinusių Vašingtone ir Briuselyje, žmonijos naikinimo programą. Jos tikslas - nedidelio žmonių rato viešpatystė mūsų planetoje, likusią žmonijos dalį padarant begalvių zombių mase.

Realizuojant šį projektą Vakarų pasaulyje naikinamos šeimos (visapusiškas nesantuokinių bei homoseksualių santykių skatinimas ir įteisinimas, paleistuvystės diegimas), tautos (tautybės dokumentavimo draudimas, tautybės priešpastatymas pilietybei, tautinių papročių ir tradicijų naikinimas) ir valstybės (didesnio ar mažesnio suvereniteto perdavimas viršvalstybinėms sąjungoms ir institucijoms, piliečių dalyvavimas atstovų į viršvalstybines institucijas rinkimuose, atstovų delegavimas į viršvalstybines valdymo institucijas).

K.STOŠKUS. Istorinių paminklų griovimai šiuo metu yra tapę savotiška pasaulio kultūrine patologija. Pirma, šiuolaikinė civilizacija yra sukūrusi galingą techniką, kuri labai lengvai susidoroja su bet kokių statinių griovimo uždaviniais. Pvz., du 110 aukštų Pasaulio prekybos centro dangoraižiai Niujorke buvo sugriauti iki pamatų maždaug per 1 valandą.

Antra, griovėjai neblogai uždirba. Gana daug stiprių griovimo organizacijų yra ir Lietuvoje - jos visos plačiai reklamuojasi.

Trečia, griovimai reikalingi itin pajamingoms gyvenamųjų namų statyboms bei senų pastatų rekonstrukcijoms. Jau vien šių sąlygų pakanka, kad paminklų apsaugos interesai nuolat susidurtų su jų naikinimo bei naujų statybų interesais. Paminklų apsauga siekia užtikrinti reikšmingų istorinių liudijimų išlikimą valstybės ir žmonijos ateičiai, o jų griovėjai paprastai apsiriboja šios dienos žmonių interesais.

Kadangi šios dienos interesais gyvena didžioji žmonių dauguma, apginti istorinius interesus visada būna gana sunku. O kai šios dienos interesai susijungia dar ir su politiniais interesais, pasidaro net neįmanoma. Tą rodo ne tik Cvirkos skvero likimas, bet ir mano minėti JAV Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kuriuos susprogdino Islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė „al Kaida" (Al Qaeda).

Čia jūs keliate klausimą apie politiškai motyvuotus griovimus. Tokie griovimai turi ypač seną įprotį. Maždaug prieš 3500 m. senovės egiptiečiai, nugalėję hiksų antplūdį, uoliai trynė nuo paminklų jų 7 faraonų vardus. Ypač daug puikių skulptūrų ir kitų savo valdžios įamžinimo ženklų statė faraonė Hačepsut. Tačiau po jos mirties XVIII dinastijos faraonas Tutmosis III, atgavęs valdžią, pareikalavo, kad jos vardas būtų ištrintas iš visų architektūros pastatų ir raštų.

Žodžiu, kad neliktų nieko, kas primintų jos valdymą. Buvo sunaikinta net jos puošnioji Luksoro šventykla, kurią ji statė visą amžių. Sudaužyta apie 200 skulptūrų, o jų likučiai užkasti po žeme. Panašių naikinimų būta per visą žmonijos istoriją. Ir beveik visur tie patys motyvai: kad būtų ištrinti iš atminties gėdingi istorijos puslapiai.

O kas prieš kokį dešimtmetį būtų galėjęs pagalvoti, kad tokie dalykai vyks moderniosios demokratijos lopšyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paminklų griovimo manija, prasidėjusi po juodaodžio G.Floydo nužudymo, gerokai panaši į tą gamtos stichiją, kurią atnešė COVID-19 epidemija.

Iš pradžių ji reiškė gaivališką pasipiktinimą baltaodžio policininko veiksmais. Bet greitai jis virto tamsiaodžių kerštu baltiesiems už praėjusių amžių padarytas ir menamas skriaudas. Pirmiausia buvo nuversti žymiausių JAV pilietinio karo politikų ir generolų paminklai. Vėliau atsisukta prieš kitus politinius veikėjus, galų gale prieš JAV valstybės kūrėjus. Greitai ši epidemija persimetė į Europą.

Paminklai yra istorinės atminties išsaugojimo („įamžinimo") ir pagerbimo ženklai, skirti kaip atskiroms asmenybėms, taip ir žmonių gyvenimo įvykiams bei vietoms pažymėti. Kadangi didelė paminklų dalis ženklina politiškai svarbius dalykus, patys jų saugojimo (priežiūros) ir naikinimo aktai įgauna realią (faktinę) politinių vertybių palaikymo (gynimo) bei neigimo (atmetimo) prasmę. Paminklų gynimo bei griovimo veiksmai labai emociogeniški (sukelia simpatijas ir antipatijas), todėl neišvengiamai supriešina visuomenę. Žinoma, paminklų griovimas yra pats barbariškiausias veiksmas, po kurio eina žmonių naikinimas. Bet karų metu jis neišvengiamas, o revoliucijų metu - pateisinamas.

Kai vyksta revoliucinis procesas, nėra geresnio būdo pranešti pilietinei visuomenei apie vykstantį perversmą už pagrindinių kolonizatorių, užkariautojų paminklų pašalinimą. Tai pats iškalbingiausias esminių permainų paskelbimo, o kartu ir pilietinės visuomenės sutelkimo naujam gyvenimui ženklas.

Bet šiuo metu, kai nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo praėjo 31 metai ir su Cvirkos paminklu miesto centre jau subrendo visai nauja žmonių karta, griovimo projektas jai buvo gana netikėtas politinis akibrokštas. Juo pavyko tik supriešinti žmones. Bet kam to reikėjo? Akivaizdu, tai buvo Laisvės partijos triukas.

Ji gi savo rankose turi autoriteto žmonių akyse per daug jau nebranginantį merą. Todėl jis pamėgino nukreipti dėmesį nuo visų savo partijos politinių nesėkmių. Tačiau tas triukas negalėjo padėti. Pilietinės visuomenės vertybės visai kitos. Pagal „Vilmorus" rinkos tyrimus už Laisvės partiją šį birželio mėn. būtų balsavę 3,5 proc. rinkėjų, o gruodžio mėn. sutiko balsuoti tik 2,8 proc.

G.JAKAVONIS: Lietuvos Konstitucijoje pačioje pradžioje yra žodžiai: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." Tauta, tai visų pirma yra kalba ir kultūra, į kurios sąvoką įeina mūsų papročiai, tradicijos. Liberalios ideologijos šalininkai jau nusitaikė į mūsų kalbą, kurią revizuoti imtasi net Vilniaus universitete. Ko verti tampa Lietuvos himno žodžiai „vienybė težydi", kai valdžioje atsidūrę liberalai mūsų pasaulėžiūrą, vertybes, etnokultūrą bei istoriją keičia į globalią ideologiją, kurios pagrindu lietuvius imta skirstyti į savus ir svetimus? Juk tas nedidelei tautai yra pražūtinga...

A.JUOZAITIS: Ideologiškai žmones skirstyti ėmė Sąjūdis, kai jis liovėsi buvęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. Iš pradžių sveikas protas sakė ir absoliuti dauguma suprato, kad išsivaduoti iš TSRS imperijos pavyks tik visiems arba niekam. O visiems - tai ir su tautiniais komunistais, kurie, tiesą sakant, nuo „vėlyvojo A.Sniečkaus" (po 1960 metų, kai grįžo tremtiniai) išmoko apgauti Maskvą kaip niekas kitas.

Tai buvo Lietuvos sėkmės istorija net nelaisvės sesių Latvijos ir Estijos fone. Lietuviai „išsiurbė" iš rusiško komunizmo daugiausiai naudos. Kitos imperijos respublikos to nemokėjo. Esant rūsčiai Kremliaus kontrolei būtent kalba ir kultūra stiprėjo ir vienijo visus lietuvius. Dainų šventės ar lietuviškos knygos (net filosofinė literatūra lietuvių kalba) buvo visų duona ir pasididžiavimas. O to nebūtų buvę, jeigu pro Kremliaus kordonus ir baisią kontrolę nebūtų „prasimušinėję" tautiniai komunistai.

Šią politiką vykdė nedaugelis, o naudojosi visa kelių milijonų tauta. Ir tylomis didžiavomės, kad tautiniai komunistai sumanūs. Už tai net daug ką jiems atleidome. Antai, Gediminas Jokūbonis sukūrė ne vieną paminklą Leninui, bet jis sukūrė ir galingą paminklą - idealų Maironį, dabar sėdintį prie Maironio namų Kaune. Beje, gal laikas jau ir jį griauti? Juk tai - komunisto ir leniniečio darbas.

Himno žodžiai - „vienybė težydi" - šiandien skamba kaip mirtiną pavojų jaučiančios tautos jausmas, kaip Vinco Kudirkos laikais, kaip Kremliaus komunizmo laikais. O ką mums sako „tegul tavo vaikai eina..."? Dabar tie vaikai eina tarpusavyje kalbėdamiesi sintetine leisgyve anglų kalba, ir jiems „krūta".

Leiskite priminti banalybę: žmogus ir tauta gyvi tik tiek, kiek jie žino ir mato, ką privalo ginti. Jeigu seniausia ir gražiausia Europos kalba, kurios pagalba sukurta dabartinė Lietuva, nebenaudojama, ji nebeginama. Tada kokie dar paminklai reikalingi? Gal tegul stovi ant kiekvieno kampo Zapa (Zappa), kaip stovi Vilniuje? O Cvirkos vardą, manau, ta aikštė išsaugos, žmonės vis tiek taip ją vadins.

K.STOŠKUS. Vargu ar galime tikėtis, kad žmogus, giedodamas himną, gali išugdyti savo gyvenimo būdą. Būtų gerai, jei jis bent tikrai išgyventų sakomus žodžius. V.Kudirkai tie žodžiai nepalyginamai daugiau reiškė. Tada nebuvo vienijančios valstybės. Visą vienijimo misiją ant savo pečių krovėsi inteligentai bei šviesuomenė. O V.Kudirkai ši misija prasidėjo su atsivertimu į lietuvybę, kuri jam buvo taip svarbi, kad iš jos išaugo pareiga žadinti tokiam pasirinkimui ir visus kitus savo tėvynainius.

Tam žadinimui ir buvo pašvęsta visa jo kūryba bei praktinė veikla. Taigi, vienijimas įgijo itin aiškią prasmę. Dar iš „Aušros" atsineštas romantinis vienybės troškulys, o ypač veikla Varšuvos lietuvių studentų draugijoje „Lietuva" išaugino jo nuolatinį rūpestį bei inteligento pareigą tarp susvetimėjusių žmonių ugdyti tautinę tapatybę.

Savo kultūrinę misiją jis taip nusakė: „uždegti širdyje brolių nors mažą kibirkštėlę meilės tėvynei". O tai reiškė „išmokyti lietuvius lietuviškai mislyt", „paprotinti kaip pridera lietuviams elgtis" „sujudinti ir sutraukti juos į darbą". Tam reikėjo įveikti pažiūrų, nuomonių skirtumus, ypač aštrius konfliktus tarp pasaulietinių ir religinių inteligentijos įsitikinimų. Bet anais laikais buvo nepalyginamai daugiau bendruomeniškumo ir mažiau individualizmo.

Dabar visuomenėje žmonės nepalyginamai daugiau susvetimėję, atomizuoti ir susipriešinę. Be galo skirtingos jų socialinės padėtys. Skirtingi interesai, patirtys ir žinios. Daug nestabilesni jų tarpusavio santykiai. Įvairūs jų informacijos šaltiniai, kanalai ir bendravimo kalbos.

Nevienodai juos veikia žiniasklaidos ir politikų manipuliacijos, socialiniai tinklai, reklaminiai gundymai, anksčiau nežinomas žinių perdavimo operatyvumas. Visa tai skaldo žmones, komplikuoja jų susikalbėjimo galimybes. Ir dėl to neišvengiamas jų skirstymas į savus ir svetimus, gerus ir blogus, teisius ir klystančius. Bet dėl to vienijimasis nepasidaro mažiau svarbus, tik sunkiau pasiekiamas.

Svarbu tik, kad tie savieji, gerieji ir teisieji galėtų atsisėsti prie vieno stalo su svetimaisiais, blogaisiais ir klystančiais ir nepaverstų jų priešais, kuriuos reikia sunaikinti. Gaila, kad bendravimas su kitais vis labiau panašėja į kalbėjimąsi su pačiu savimi. Ypač sunkiai susikalba skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų žmonės. Ar ne dėl to dabar ideologinės pažiūros neatrodo taip rimtai, kaip anksčiau?

Čia daug daugiau apsimetinėjimo, ambicijų ir pozavimo. Net savo pažiūras politikams nelabai rūpi adekvačiai įvardinti. Pažiūras jie gali keisti kaip kojines. Daug kas apsieina ir be jų. Dažnai pakanka atsiminti savo partijos pavadinimą, kadangi ji čia daugiau siejama tik su ėjimu į rinkimus ir į valdžią.

E.KLUMBYS: Tautos skaldymo procesai į geriečius (patriotus, valstybininkus) ir blogiečius (tautos priešus, Maskvos agentus) prasidėjo netrukus po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, kai rinkimus laimėjusio Sąjūdžio gretose atsirado žmonių, pirmiausia Aukščiausiosios Tarybos narių, nesutinkančių su Sąjūdžio vadovo, LRAT pirmininko Vytauto Landsbergio vadovavimo stiliumi bei tam tikrais jo ir jo artimiausios aplinkos politiniais projektais.

Tuos blogiečius tuomet V.Landsbergis pavadino šunauja, o pats profesorius su ištikimais bendražygiais, tapę mažuma Aukščiausiojoje Taryboje, pasiskelbė parlamentine rezistencija ir ėmė posėdžiauti kitoje salėje. Viską vainikavo triuškinantis tuometinio, trečiojo, Sąjūdžio pralaimėjimas 1992 m. rudenį rinkimuose į atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmąjį Seimą, kai į valdžią grįžo persivadinusi Lietuvos komunistų partija.

Seimo rinkimai 1992-ųjų rudenį pirmą kartą atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje parodė didžiulį visuomenės skilimą. Šioje situacijoje V.Landsbergiui užteko proto nedalyvauti 1993 m. Lietuvos prezidento rinkimuose, kuriuose Lietuvos nepriklausomybės tęstinumo tuometinis simbolis S.Lozoraitis pralaimėjo ilgamečiam TSKP-LKP bosui A.M.Brazauskui. Su tuo V.Landsbergis negalėjo susitaikyti ir visais būdais aštrino padėtį, tikėdamasis taip perlaužti situaciją visuomenėje.

Tokia veikla didesnės sėkmės neatnešė, o visuomenės susiskaldymas palaikomas iki šiol, nes V.Landsbergio anūko vadovaujami „konservatoriai-krikdemai" ir toliau nuosekliai vykdo prieš tris dešimtmečius savo patriarcho pradėtą supriešinimo politiką. Tad tikėtis Tautos vienybės - nerealu. Ji dar kartais būna, kai sporto aikštelėse triumfuoja Lietuvos rinktinės, bet tų pergalių, deja, vis mažiau ir mažiau.

G.JAKAVONIS: Įdomu, į ką toliau nusitaikys kovotojai su praeitimi. Štai pirmosios Lietuvos žvalgybininkės Marcelės Kubiliūtės didžioji meilė buvo poetas Julius Janonis, į kurio atminimą jau kėsinasi lietuviškieji chunveibinai - liberalai. Ar, jūsų manymu, tie žmonės apskritai supranta, ką daro?

E.KLUMBYS: Toks jau yra visuomeninis dėsnis, kad faktiškai kiekvieno žmogaus gyvenime bei veikloje yra teigiamų ir neigiamų dalykų. Tai galioja ir istorinėms asmenybėms, net ir šventiesiems. Bėgant laikui, pradžioje artimiausi bendražygiai, pavaldiniai, paskui amžininkai, o dar vėliau politikai, Bažnyčių hierarchai, istorikai ar net mitų kūrėjai iš šių žmonių pradeda kurti reikiamas figūras, išryškindami reikiamus ir nuslėpdami nepageidaujamus faktus, darbus tiek literatūroje, net mokslinėje, tiek dailės kūriniuose. Ir kuo daugiau prabėga laiko nuo tokio žmogaus gyvenimo iki sukurtos figūros parodymo visuomenei, tuo daugiau tokia figūra skiriasi nuo realaus pirmtako.

Čia labiausiai nepasiseka tiems, kuriems skirti paminklai ar literatūros kūriniai, sukuriami jų kartos ar dar vienos vėlesnės kartos žmonių, ignoruojant net ir ryškias įamžintųjų neigiamybes. Pasikeitus visuomenėje vyraujančiai ideologijai ar pradėjus atkakliai ryškinti neigiamus įamžintojo darbus ar net mintis, virsta jiems skirti paminklai, o knygos draudžiamos ar net deginamos.

Lietuvoje dar yra erdvės griovėjų-naikintojų veiklai. Kaune prie buvusio P.Cvirkos memorialinio muziejaus antradienį dar stovėjo P.Cvirkos biustas, o trečiadienį jo nebeliko - nugriovė. Tebėra jo memorialinis muziejus gimtajame Klangių kaime.

Nereikia užmiršti, kad dar ne viename Lietuvos mieste ar miestelyje yra P.Cvirkos gatvės. Kai bus Lietuvoje „išravėti" visi TSRS laikus primenantys paminklai, paminklinės lentos, muziejai, ateities kartų griovėjai-naikintojai, o jų visada buvo ir bus, galės imtis karaliaus Mindaugo, už savo karūną, taiką ir tarptautinį pripažinimą kryžiuočiams atidavusį Nadruvą, Žemaitiją, Skalvą, Dainavą ir dalį Sėlos, paminklų.

K.STOŠKUS: Gal kas pasiūlytų dar ir Kudirkos paminklą skaldyti į dalis. Juk jis padarė nuodėmę, perrašydamas K.Markso „Kapitalą" hektografavimui. Už tai buvo net suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. Be to, tas smalsus vaikinas kurį laiką dalyvavo proletariato partijos veikloje. Bet jo nuopelnai toli nuo šitų dalykų.

Turbūt D.Trampas teisus: „Reikia suprasti istoriją, reikia suprasti kultūrą ir daug kitų mūsų šalies aspektų. <...>Daugelis norinčių nuversti paminklus nė nežino, ką jie verčia."

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s