Koks nuostabus metas! Kiek vaiskumo ore, kiek beribės šviesos, gyvo judėjimo, krebždėjimo aplinkui! Vis aukštyn skubanti žaluma jau supynė nuostabų pavasario kilimą, kuriuo ateina nepaprasta metų šventė - Velykos.
Šių metų Velykos yra vienos vėliausių. Tačiau nedrąsiai žengęs pavasaris tik joms surengė gamtos šventę. Per pastarąsias dvi savaites sprogti ir skleisti lapus susiruošė kaštonai, pražydo forsitijos, miestuose ir kaimo užuovėjoje tuoj praplyš vyšnių ir slyvų žiedai. Darželiuose baigia žydėti snieguolės - daugelis pirmųjų pavasario žiedų labai trumpalaikiai. Tai - ne skriauda jiems: tiesiog jie turi skubėti, nes nauji žiedai ir tiršta lapija atims iš jų vabzdžius, užstos saulę. Pavasario žiedų efemeriškumas turi savo žavesį - mes jų laukiame ir žinome, kad būtina suspėti į žydėjimo šventę. Kitaip jos teks laukti visus metus - iki kito pavasario...
Didelis sujudimas paukščių namuose. Nors daugelis jų pavasarį skelbti suskato prieš porą mėnesių, bet tikro pavasario šventę gali skelbti tik dabar. Iš tikro jų pavasarinis gyvenimas - ir šventiškas, ir labai prasmingas. Teritorijų dalybas, lizdų sukimą ir įrengimą lydi giesmės, džiugus bendravimas. Tik pavasarį gali regėti tokio švelnumo proveržius, kai paukščiai taip rūpinasi vienas kitu, ore suka viražus. Net paprastas varnos skrydis kitoks - lengvas, o sparnai dažnai ima ir “pasiklysta” jiems nebūdingame ritme. Polėkis, skrydis, išvaizdos demonstravimas dažnai yra daug išraiškingesni už giesmes.
Pavasarį paukščiai minimi ne šiaip sau: tai jie mums kažkada padovanojo margučius. Teigiama, kad pirmi margučiai ar bent jau apeiginiai kiaušiniai rasti Egipte, viduriniais amžiais jie naudoti Europoje. Tačiau ar visada jie sieti su mitologija - neaišku. Kas kita lietuvių protėviai, žinoję, kad kiaušinis yra viso pasaulio kilmės pradas. Kiaušinio valgymas buvo lyg susiliejimas su kultiniais paukščiais, be to, tai buvo labai skanu ir... labai sezoniška. Apie tą laiką, kai mes švenčiame Velykas, jau dėdavo didžiosios antys, pempės - jų kiaušiniai dideli. Surinkti jie tapdavo šventinio stalo puošmena. Pempių kiaušinių dažyti nereikėjo, o šviesiai gelsvi ančių kiaušiniai būdavo išrašomi žvaigždėmis, saulutėmis ir kitais dangaus kūnais, eglutėmis, susipynusiais žalčiais. Jei kas nors tokių dalykų ant kiaušinio lukšto piešti nemokėjo, jį margino taip, kaip tai daro pempės.
Šiandien ne visada margučius marginame patys - žiūrėk, kai kas gundo juos pirkti jau išmargintus. Kiti vilioja eiti dar lengvesniu keliu - pirkti lipdukus ir juos klijuoti ant kiaušinių lukštų. Dėl skonio nesiginčijama - kas kaip nori, taip elgiasi. Tačiau margučiai yra mūsų paveldas, ko gero, net labai senas, iš dalies paveldėtas iš paukščių. Juos marginti - reta šventė, būdas prisiminti savo šaknis. O kaip tą darė močiutės, kaip - mama? Kaip to jūs mokote savo vaikus ir vaikaičius? Jei ši paveldima tradicijų saugojimo linija išliko, vadinasi, išliko ir jūsų giminė. O gal dar galima ką nors atgaivinti?
Taigi marginame margučius. Jau pasiruošėme vašką, dažus, išvirėme svogūnų lukštus... Kiekvienuos namuos viskas kitaip - ir medžiagos, ir raštai. Tačiau Velykos visur yra Velykos, jas švenčiame ir linkime vieni kitiems tvirtumo. Kartu laiminame ir pavasarį, kuris toks margas ir labai laukiamas. Kaip margutis.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
