I.Perminienė: Linkiu, kad žmogus visada jaustųsi žmoguminuotraukos

2014 balandžio mėn. 20 d. 17:00:21 Perskaitė 2767

Daug likimo išbandymų patyrusių žmonių stiprybė ir optimizmas įkvepia. Raseinių neįgaliųjų dienos centre sveikatingumo organizatore dirbanti 56-erių Irena Perminienė nesureikšmina indėlio padedant neįgaliems žmonėms susivokti, koks jų gyvenimo kelias; patarti, paskatinti.

- Dirbate neįgaliųjų dienos centre sveikatingumo srityje, kas paskatino įsitraukti į šią veiklą?

- Jau seniai čia dirbu. Nuo 1970 metų sėdžiu vežimėlyje, nuo 1987 m. įsitraukiau į sporto veiklą. Dabar ir sportuoju, ir dalinuosi šia patirtimi, kitus skatinu tą daryti. Aš esu sporto, o ne pinigų žmogus, neieškau tokios darbo vietos, kuri sietųsi vien tik su geru uždarbiu.

Kai į mūsų centrą ateina lankytojas, jis nori patirti emocijas, nori dėmesio. Jis čia randa ne apkalbas, ne paniekinimą, o nuoširdų bendravimą.

- Esate apdovanota „Už neįgaliųjų pagalbą neįgaliesiems“. Ką jums reiškia ši nominacija?


- Visų pirma tai man buvo labai netikėta, nes dirbu tikrai ne dėl nominacijų, o dėl to, kad jaučiu, jog esu reikalinga kitiems žmonėms. Tam pačiam centre kelerius metus dirbau direktore ir supratau, kad tai ne man. Man reikia žmogaus, man reikia jį matyti, apkabinti. Be abejo, apdovanojimas džiugina, tai rodo pasitikėjimą, o pasitikėjimas skatina dar labiau stengtis.

- Ar didelis centro lankytojų tarpusavio pasitikėjimas?


- Labai. Būna, žmogus tiesiog atvyksta, paima už rankos ir sako, kad šiandien nori arbatos išgerti, vadinasi, reikia pasikalbėti. Būna, žmonės įsiskaudina dėl to, kad sveikieji į juos žiūri kitaip. Aš sakau, jūs supraskite, sveikieji nėra visagaliai, neretai jie paprasčiausiai nežino, kaip elgtis su neįgaliu žmogumi.

- Jums pačiai sunku buvo susitaikyti su savo negalia?

- Aš buvau vaikas, 12-os, ir tuo metu nesupratau, kad esu neįgali. Paauglystėje, būdama 18-os, labai akivaizdžiai supratau situaciją. Mėgstu pajuokauti, kokia dabar būčiau neturėdama negalios, galbūt būčiau kaimo moteriškė, turėčiau fermą, girtuoklį vyrą, keletą vaikų. (Juokiasi.) Nežinau, kaip būtų, jeigu būtų. Tačiau žinau, kaip gyvenu dabar, ir gyvenu visai gerai.

- Esate 4 kartus pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempionė. Koks didžiausias gyvenimo laimėjimas?


- Mano didžiausias pasiekimas, kad nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo negalėčiau bendrauti. Ar tai būtų truputį kitoks žmogus dėl negalios, ar dėl gyvenimo būdo. Kiekvienas žmogus yra vertas bendravimo.

- Ko palinkėtumėte visos Lietuvos žmonėms?


- Kad žmogus jaustųsi žmogumi - ir viskas. O jaustis žmogumi galima tada, kai sveiki žmonės turės darbus, nes darbas yra pagrindas. Tada įmanoma pasijusti įvertintiems. Linkiu visiems sveikatos.

Ir labai linkiu visiems būti lietuviais, mylėkime savo kraštą, Velykos, mylėkime žalumą aplink mus. Lietuva tokia graži!

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net