respublika.lt

In memoriam. Ji mums buvo ir liks Sąjūdžio metraštininkė

(140)
Publikuota: 2022 spalio 29 12:00:00, Olava STRIKULIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

Spalio 22 dieną netekome dokumentinių filmų kūrėjos, operatorės Laimos Margaritos Pangonytės (1942-2022). Drąsios moters, kurios kamera užfiksavo istorinius lūžius, atvedusius Lietuvą į Nepriklausomybę. Ne veltui ji vadinama Sąjūdžio metraštininke. Tai šventa tiesa - prieš tris dešimtmečius be L.Pangonytės buvo neįsivaizduojamas nė vienas mūsų Tautos mitingas ar protestas kelyje į Laisvę.

 

Jos kamera užfiksavo visą Sąjūdžio kelią nuo iniciatyvinės grupės įsteigimo 1988 m. birželio 3 d. LTSR Mokslų Akademijos salėje iki pat 1990-ųjų kovo 11-osios. Dokumentininkės kelias ją vedė karščiausiais maršrutais. 1989 m. pasiekė net Tbilisį, kur kruvinais klastuvėliais žmones kapojo sovietų desantininkai.

Rizikuodama ji fiksavo SSRS griūtį ir slapstė nufilmuotas kasetes. Suprasdama, jog jas būtina išsaugoti, nes įamžinti vaizdai taps istorija. Tai tapo neįkainojama to meto autentika. Vėliau vienai televizijos laidai prisipažino: „Mano tėvas buvo gaisrininkas ir gesino gaisrus, o aš taip pat laukdavau gaisro, bet jo negesindavau, tik įamžindavau".

Tačiau ar daug žmonių dabar prisimena tikrąją Sąjūdžio metraštininkę? Ar iš tikrųjų įvertino jos darbą - 281 vaizdo juostą - 842 valandas istorinės medžiagos apie Lietuvos 1989-90 m. įvykius? Neiškarpytus. Neretušuotus. Nepadailintus. Bet ar tikrai visi norėtų pamatyti save iš to laiko - tą tikrąjį, nepagrąžintą. Matyt, daug kas nenori, nes pamačius nuo galvų nuslystų karūnos.

Todėl L.Pangonytės archyvas - negailestingas, nesentimentalus, atviras ir aštrus kaip peilis - iki šiol nepageidaujamas ir nesuskaitmenintas. O nesant jo daug lengviau rašyti memuarus istorinius faktus dėliojant taip, kaip tau patinka.

Signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė prisimena L.Pangonytės aktyvumą ir organizuotumą: „Ji buvo nusiteikusi patriotiškai ir buvo labai svarbu, ką ji veikė. Sąjūdžio metraštininkės vaidmuo tais laikais buvo gana pavojingas - eini filmuoti ir nežinai, kas tavęs laukia. Ir po to L.Pangonytė nenutraukė šios veiklos".

Taip, likimas l.Pangonytę mėtė ir vėtė. Jai ilgai teko gyventi Italijoje. Kaip ten atsidūrė pasakojo 2018 m. interviu „Respublikai":

„Gavusi kvietimą į kino festivalį „Moterys iš Rytų" 1990 m. kovo 5 dieną išvykau į Florenciją, kur man esant ir buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Festivalyje aš parodžiau filmą apie ištremtus į Sibirą lietuvius ir savo sumontuotą Sąjūdžio dienoraštį nuo pirmos demonstracijos iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tai pamatę žurnalistai patarė skubiai važiuoti į Italijos televiziją - iš tikrųjų videomedžiaga buvo išskirtinė. Ir kai montavau siužetą RAI televizijos laidai apie Sąjūdį, mane pasiekė žinia, kad nesirodyčiau Lietuvoje, kad ten įvažiavo rusų tankai, kad ieškoma mano kasečių, kad esu likviduotinų žurnalistų saraše... Taip ambasadoriaus S.Lozoraičio dėka tapau žurnaliste prie šv.Sosto Vatikane".

L.Pangonytė tikėjosi savo sukauptą Sąjūdžio vaizdo archyvą parduoti Lietuvos valstybei. Tačiau mūsų valstybė iki šiol šio metraščio nenupirko, nors visi pripažįsta, jog jis turi didžiulę istorinę bei faktinę vertę. Nufilmuoti autentiški vaizdai bei skambantys tuometinių Sąjūdžio vadovų žodžiai juk neleidžia iškraipyti istorijos.

Tai nemeluojanti kino dokumentika. Ar ne keista, kad Lietuva rado pinigų sumokėti Jonui Mekui 5 milijonus JAV dolerių už Jurgio Mačiūno „Fluxus" kolekciją, bet nerado pinigų įsigyti L.Pangonytės archyvą? Bent jau Signatarų klubo prezidentei nekeista:

„Nepamirškite, kad „Fluxus" yra pats Vytautas Landsbergis, - svarstė B.Valionytė, - todėl Vasario 16-ąją Signatarų namuose organizuojama „Fluxus" paroda. Gyvename iškreiptos realybės pasaulyje. Niekam L.Pangonytės autentiško, tikrai tikslaus archyvo nereikia, kai jau po 30 metų parašyta daug biografinių knygų, kuriose galima parodyti, koks aš gražus ir protingas tada buvau. Kai dabar pasiklausai, Kovo 11-ąją vienas asmuo Nepriklausomybę paskelbė, o juk aš Sąjūdžio vaizdelius prisimenu visai kitokius".

Tame pačiame interviu L.Pangonytė atviravo:

„Kartą, matyt, gandų paakintas jis (V.Landsbergis - red.) man paskambino į Romą, klausdamas, ar tiesa, kad noriu parduoti savo videoarchyvą netinkamam žmogui? Matyt, turėjo omenyje Vytautą Petkevičių, kuris ne kartą siūlėsi jį nupirkti. Man buvo malonu išgirsti jo balsą, susirūpinusį šia tema, ir paaiškinau, kad jeigu taip ir daryčiau, tai būtinai pasitarčiau su juo kaip Sajūdžio pirmininku. Kai grįžau į Lietuvą, mes susitikome, aš jam perdaviau savo kasečių katalogą, tikėdamasi, kad bus rasta kokia nors išeitis kaip jas įprasminti ateičiai. Po kiek laiko išėjo dokumentinis filmas apie V.Landsbergį, sudėtas į tris diskus, kuriuose yra ir mano filmuotų kadrų apie profesorių Kovo 11-osios valstybės kelyje į Nepriklausomybę; jį padarė režisierės Agnė Marcinkevičiūtė ir Gražina Landsbergienė".

B.Valionytė nė kiek neabejoja, kad L.Pangonytės archyvas yra daiktinis įrodymas, kas tuo metu iš tikrųjų vyko: „Bet šis daiktinis įrodymas neprižiūrimas susidėvi, jisai laipsniškai praras kokybinę vertę, o tada bus galima pasakyti, kad kai kurių nufilmuotų vaizdų neišliko, jie kasetėse išsitrynė. Tas archyvas yra aukso fondas. O valdžiai ignoruoti Laimos archyvą - čia pas mus Lietuvoje, žinokite yra normalu".

Anot B.Valionytės, L. Pangonytė buvo labai aktyvi, jai visada rūpėjo Lietuva, jos istorija: „Prieš kelerius metus jai dar rūpėjo Karaliaučiaus krašte, Ragainėje (dabar Nemanas) surasti Martyno Mažvydo kapavietę, nes vieni šaltiniai teigia, kad M.Mažvydas palaidotas po bažnyčios bokštu, bet nėra archeologinių tyrimų ir kapas nerastas. Gal ji buvo šiek tiek nepraktiška idealistė? Gal ir taip, bet esmė - ji labai tikėjo tuo, ką darė".

Vienas Sąjūdžio pirmeivių, filosofas Arvydas Juozaitis taip pat prisimena L.Pangonytę kaip nerimstančią ir degančią operatorę, karščiausių įvykių dalyvę:

„L.Pangonytė kiek avantiūristiška. Ji nėra tik Sąjūdžio metraštininkė. Ji labai sėkmingai filmavo Roko maršą per Lietuvą. Man, tuo metu redagavusiam „Sąjūdžio Žinias" ir net iš dalies atsakingam už Sąjūdžio ūkį 1988 m., net tekdavo parūpinti videokasečių, nes jų stigo. Dovanodavau jas ir Laimai. Atsimenu, 1988 metų rudenį, o gal vėliau, dokumentinių filmų kūrėjas Robertas Verba (1932-1994) užėjo pas mane į butą Lenktosios gatvėje, kur buvo Sąjūdžio štabas, ir sako - reikia nufilmuoti istorijai, kas pas jus čia darosi. Tik tada sužinojau, kad L.Pangonytė - R.Verbos žmona.

Paskutinį kartą mačiau Laimą per Rimanto Dichavičiaus parodos atidarymą prieš pusantrų metų. Priėjo prie manęs, iš pradžių nepažinau, nes buvo gerokai pasikeitusi. Pradėjo su manimi šnekėti kaip su geru pažįstamu. Laima rašė man laiškus, nes jai rūpėjo Mažosios Lietuvos reikalai. Išsaugojau tuos laiškus. Ji negalėjo nurimti, ypač ji domėjosi M.Mažvydo palaidojimo vieta... Ji buvo iš tų aktyviųjų, kurie tuo pat metu ir racionalūs. Nes buvo tokių aktyviųjų, kurie lindo visur ir tik kliudė. Laima buvo kitokia. Laima buvo Amžinybės kūrėja. Nes tas, kas kuria gyvenimo atvaizdus, kuria Amžinybei ir su ja susidraugauja".

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
110
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (140)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s