respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Gyvenimo tekėjimas baltame name

2019 gegužės mėn. 13 d. 17:26:55
Danutė ŠEPETYTĖ

Livija gyvena baltame name Kairėnuose.

×
nuotr. 1 nuotr.
Modeliuotojos pieštuką dizainerė Vilija Daugirdaitė lengvai keičia staliaus ar žemės dirbimo įrankiu. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Tai netikras jos vardas, pagal pasą ji - Vilija Daugirdaitė. Tokį kūrybinį pseudonimą kadaise jai sugalvojo dailininkas Vytautas Kalinauskas, galbūt sumetęs, kad santrumpa „drabužių dizainerė Livija“ gana gerai skambės kitų žodžių ir prasmių draugijoje; šiandien šitaip ją šaukia ir draugės, ir net kaimynai. V.Kalinauskas buvo jos gyvenimo žmogus, nors šita abiem akivaizdi tiesa taip ir liko neįtvirtinta oficialiais dokumentais.

 

Baltą namą, tada dar ne visiškai įrengtą, Livija ir Vytautas nusipirko pardavę savus butus 2000 metais, neilgtrukus po to, kai dailininkui buvo nustatyta sunki liga ir Livija suprato, kad bus priversta keisti įprotį gyventi atskirai - jai teks nuolatos būti arti savo žmogaus.

Vieta Vilniaus priemiestyje jiems tiko: šalimais plytėjo ir tebeplyti Kairėnų botanikos sodas. Pažiūrėjus į šiaurę pro namo langus, vėrėsi žaluma ar sodrios rudenio spalvos, pažiūrėjus į vakarų pusę, slydai akimis per didelį slėnį, kuriuo teka Dvarčios upelis... Slėnis, kurį mėgo stebėti sergantis dailininkas, ir šiandien išliko beveik toks, koks buvęs, nesudarkytas naujalietuvių statybviečių vaizdų. Deja, gėrėtis namą supančia gamta V.Kalinauskui buvo duota tik vieną pavasarį, užgeso jis būdamas 72-ejų. Kad susilygintų su juo amžiumi, Livijai dar teks paeiti gyvenimo keliu daugiau kaip dvylika metų. „Kartais jaučiuosi esanti kokių 85-erių, bet dvasiškai, ne fiziškai“, - sako ji.

Pasakoti jų draugystės istoriją bemaž tas pat, kaip aiškintis Livijos tapsmo drabužių modeliuotoja aplinkybes. Susitiko jiedu, galima sakyti, filmavimo aikštelėje 1984 metais: režisieriui Jonui Vaitkui filmuojant „Zodiaką“, jis buvo filmo dailininkas (yra sukūręs ir grafikos ciklą „Senojo Vilniaus zodiakas“)... Pagal specialybę - yra baigusi Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą - jai derėjo dirbti arba mokslinį, arba pedagoginį darbą, bet ji tam reikalui nebuvo skyrusi nė dienos, nes buvo užsikrėtusi modeliavimu ir jau spėjusi pasidarbuoti siuvėja Operos ir baleto teatro gamybinėse dirbtuvėse bei pabūti istorinio kostiumo žinovės Elos Maklakovos mokinės kailyje Maskvoje. Po poros metų dailininkas V.Kalinauskas Liviją rekomenduos pačiam Vytautui Žalakevičiui, pristigusiam kostiumų dailininkų - tuo metu sukusiam vaidybinę kino juostą „Savaitgalis pragare“...

Kai pirko baltą namą, dar buvo gyva Livijos mama, tėtis, močiutė... šunys Ringas, Žakas, Brando... Nuo tada, kai visus išlaidojo, tame nemažame mūrinuke Kairėnuose ji pasiliko viena. Čia beveik kaip laikrodis nesustodamas eina radijas arba televizorius.

Laikas - tai tikrai.

Bet moteris neįsivaizduoja, kad galėtų sugrįžti į daugiabutį, gal daugiau priešindamasi šitai minčiai ne dėl gyvenimo atskirame name, kiek dėl jį supančios gamtos. Dėl to buvimo priemiestyje.

„Aš kartais juokauju: jeigu dalis tautos emigruoja fiziškai ir dvasiškai, - aš esu vidinėje emigracijoje ir negaliu pasakyti, kad toji vienatvė yra blogai. Jeigu įsivaizduotume, kad ji yra kažkoks naminis gyvūnas, - aš jį būsiu prisijaukinusi. Kita vertus, kai dar buvo ir tėveliai gyvi, vis tiek labai daug laiko būdavau viena, nes šiaip kūryba nelabai ir įmanoma minioje. Su Vytautu net terminą turėjom tokį susikūrę „dvienatvė“ - dvi vienatvės. Ne visi juk, kurie gyvena butuose, itin daug bendrauja tarpusavyje gyvai, - yra sulindę arba į socialinius tinklus, arba į mobiliuosius telefonus. Šiaip aš visą laiką laukiu svečių ir mėgstu jų sulaukti, kaip ir kadaise, kai gyvenau Antakalnio daugiabutyje. Dažnai pakviesta į svečius juokaudavau: alus - į namus. Jeigu draugė rengia kokį nors gimtadienį, kartais klausiu, ar negalėtų jis būti išvažiuojamasis ir būtent į Kairėnus, - buvau ir tebesu nepataisoma namisėda, tiesiog neišlupama iš namų. Kokia nors kelionė kur nors labai toli - man būtų siaubinga katastrofa, matyt, reiktų samdyti bokštinį kraną ir temptis namą su savimi, - tai visiškai neįmanomas dalykas. Aš dar juokauju, kad jeigu man pasiūlytų kokią nors nemokamą kelionę kur nors toli ir dar, o siaube, į kokius nors karštus kraštus, aš tiesiog neįsivaizduoju sumos, kuria už šitokią auką man turėtų atsilyginti, - ji turėtų būti kosminė...“

Ne vienos žinomos moters spintoje tebekybo Livijos sukurta suknia - skrupulingai kruopščiai pasiūta nuo idealios pečių linijos iki tobulos siūlės. Ne viena moteris retkarčiais pravėdina spintą, kur saugo subtilią nuotakos suknelę augančios dukros vestuvėms, - ir prieš kelis dešimtmečius modeliuoti Livijos darbai pasižymi ypatumu atrodyti it vakar atsiradę, ir, labai galimas daiktas, kalčiausia čia bus jos meilė istoriniam kostiumui.

Galbūt toji pati meilė profesionalumui neleidžia jai šiandieną grumtis ant pakylos dėl telekamerų ar fotoobjektyvų dėmesio. Gal jai tiesiog atrodo būtų keista lygintis su vienos dienos stilistais, kur geismo būti matomiems daugiau, nei talento ar išsilavinimo. Lietuvių patarlė apie garsiai skambantį tuščią puodą yra bene taikliausia mūsų dienų metafora.

„Kai žiūriu į šiuolaikinę madą, kaip čia švelniau pasakius, manau, kad kadaise, dalijant skonį, daugelis iš tų dabartinių jos kūrėjų buvo užsiėmę kažkuo kitu. Kai kurios tendencijos stebina ir glumina... Piktintis tarsi ir nebūtų ko, nes jas reikėtų laikyti post post modernizmo triumfu. Kita vertus, pasižiūrėjus, kaip atrodo vizualiniai menai arba, tarkim, tas pats kino menas, - visur panašių nesąmonių ir, kaip aš sakau, „marmalo“ yra apstu. Bet vėlgi negalėčiau tvirtinti, kad visu šimtu procentų, - yra ir puikių dalykų, bet gaila, kad jų yra labai mažai. Iš tikrųjų gerą šiuolaikinį filmą pamatyti - retas atvejis o, tarkim, prisiminus tą pačią „Oskarą“ laimėjusią Guljermo del Toro juostą „Vandens forma“, tiesiog nesupratau, už ką jis buvo apdovanotas „Oskaru“. Jis totaliai primityvus ir vien nuo tos minties, jog tai - geriausias metų filmas, komentarai išdžiūsta burnoje. Gal jau verčiau dvyliktąjį kartą pažiūrėti „Krikštatėvį“ ar aštuntąjį - Lukino Viskončio „Leopardą“...

Suknių šiandien sukuriu gerokai mažiau todėl, kad darau tiktai tai, kas iš tikrųjų augina sparnus arba sparniukus, todėl, kad gyvenimas name gerokai skiriasi nuo gyvenimo bute, ir nežinau, privalumas tai ar trūkumas. Gal greičiau privalumas, nes radosi daug įvairios ūkinės veiklos. Jeigu anksčiau sakydavau, kad tai, kuo užsiimu, yra ir darbas, ir hobis, tai dabar turiu daug hobių - ir žemės ūkis, ir grybavimas, ir staliaus darbai, ir malkų tvarkymas - turiu daugybę įvairios veiklos, visiškai nesusijusios su mano profesija. Bet jeigu imčiau ir surikiuočiau pagal eilę visas netektis, galėčiau pasakyti, kad kiekvienu atveju mane gelbėjo fizinis darbas, juo sunkesnis, tuo geriau. Tai buvo pagrindinis, tiesiog vienintelis vaistas nuo depresijos.

Viena, ko tikrai neįsivaizdavau jaunystėje: kad gyvensiu priemiestyje, kad kažkokią dalį mano gyvenimo užims žemės ūkis, kad puoselėsiu ekologines gamtinio daržo „aukštumas“ pagal gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio, deja, apleidusio mus praėjusią vasarą, metodiką: jokios chemijos, jokių purškimų, jokių invazijų. Aišku, yra labai daug darbo, kol tą gamtinį daržą, kaip aš sakau, pastatai ant bėgių, bet kai visa tai padarai, užmulčiuoji, augalai savaime auga, klesti ir ypatingos priežiūros nereikalauja... Bet jeigu kas nors man kokiais 96-aisiais būtų pasakęs, kad aš taip gyvensiu, būčiau nusijuokusi į akis: jūs išprotėjote!“...

Ji nusikvatojo daug anksčiau - 1982-aisiais... Buvo bebaigianti Vilniaus universitetą, su seserimi (šiandien-profesore Roma Kriaučiūniene) nuomojosi kuklų kambarį Lazdynuose. Žinoma, kaip nutinka jauniems, turėjo ir širdies draugą. Kartą jis, jo paties nuomojamame, taip pat kukliame kambariuke žiūrėdamas jai į akis pasakė: „Vilenka, aš įsivaizduoju didelį baltą namą su sraigtiniais laiptais... tu tokiame gyvensi“. Livija nusijuokusi: „Tu ką? Išprotėjai?“ Apie kokius dar nuosavus namus galėjai svaičioti sovietmečiu...

Šiandien Livija gyvena baltame name.

„Kartais pajuokaujame su draugėmis, kurios pažinojo mano jaunų dienų draugą, kad būtų labai smalsu jį susirasti ir atsivežus į Kairėnus paklausti: ar tokį namą, kuriame gyvensiu, jis ir įsivaizdavęs?.. Tą epizodą buvau primiršusi ir tik po Vytauto mirties, kai buvo klaiki nykuma apnikus, sesė atnešė Džozefo Merfio knygą „Jūsų pasąmonės galia“ ir aš pradėjau ją skaityti. Skaičiau ją ir ji puslapis po puslapio traukte traukė iš užmaršties žmones, vaizdus, įvykius, ji vertė analizuoti praeitį ir būtent skaitydama skyrelį apie tai, kaip kitas žmogus gali užprogramuoti tavo ateitį, prisiminiau jaunystės draugo pranašystę...“.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: Valstybės ekstremalių situacijų komisija nutarė ekstremalios padėties valstybės mastu neskelbti; vis dėlto Pramonės rajone esančioms įmonėms komisija uždraudė dirbti.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

 +8 +9 C

 

+7 +9 C

+14 +16 C

+16 +18 C

 

 +16 +18 C

3 m/s

1-3 m/s

 

2-5 m/s