6 nuotr.Susisiekimo ministerija svarsto, ar nereikėtų nugriauti 1954 m. statytą stalininį, ampyro stilių atspindintį, Vilniaus tarptautinio oro uosto atvykimo terminalo senąjį pastatą, 1984 m. įrašytą į Kultūros vertybių registrą. O tuomet nugriauto pastato vietoje pastatyti modernų terminalą. Architektų Dmitrijaus Burdino ir Genadijaus Jelkino suprojektuotas senasis pastatas, anot susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio, asocijuojasi su daugiabučių rajonais Rusijoje. Jį išsaugoti kainuotų daugiau nei nugriauti ir pastatyti naują. Kita vertus, kaip sakė architektas Leonardas Raimundas Vaitys, laisvas žmogus yra tik tada, kai pripažįsta savo istoriją. Kas šiuo atveju teisus?
Anot Susisiekimo ministerijos, Vilniaus oro uosto terminalo stogui, laiptams suremontuoti reikės daugiau nei 1 mln. Eur. Pastato priežiūra per metus kainuoja 100-200 tūkst. Eur. Pastatas suprojektuotas pagal Rusijos oro uostų pavyzdžius. Analogiški oro uostai yra Chabarovske, Kolcove, Čitoje. Gal tikrai senuosius pastatus tikslinga nušluoti?
Kaunietis architektas Audrys Karalius šiuo metu teisiamas už viešosios tvarkos pažeidimą, nes praėjusių metų spalį neleido statybininkams nugriauti Kaune, Perkūno alėjoje, esančią art deco vilą, pastatytą tarpukario architekto Aleksandro Gordevičiaus. Ir 1928 m. restauruotą. Vilos savininkas buvo Steigiamojo Seimo narys, nepriklausomybės kovų savanoris, tarpukario šviesuolis Petras Ruseckas.
Ši vila pateko į Kauno miesto savivaldybės paskelbtą kultūros paveldo vietovės teritoriją, esančią Žaliakalnyje. Anot A.Karaliaus, tai žinojo ir naujasis vilos savininkas Artūras Dankovskis, tačiau paveldosaugininkų įspėjamo rašto nepasirašė ir po kelių dienų pradėjo vilos griovimo darbus.
Nors buvo šeštadienis, aplinkinių namų gyventojai iškvietė Kauno miesto savivaldybės Paveldo skyriaus vedėją Saulių Rimą. Atvyko ir architektas A.Karalius. Pamatęs, kad pusė vilos jau nugriauta, o griovėjai nesiruošia stabdyti griovimo darbų, architektas įsikarščiavęs stumtelėjo vieną darbininką. Ir šioje istorijoje liko vienintelis kaltas. Ir vienintelis teisiamas. Už ką? Matyt, už pilietiškumą? Pusiau nugriauta vila dabar stovi Žaliakalnyje kaip gyvas priekaištas jos neišsaugojusiems.
„Vienintelis teisiamas esu aš, - reziumavo A.Karalius. - Čia yra dvejopi žaidimai ir dvejopi standartai? A.Dankovskis apsimetė, kad nežinojo, jog negalima šios art deco vilos nugriauti. Ketvirtadienį buvo paveldosaugininkų įspėtas, pabėgo dokumento nepasirašęs, o šeštadienį jau griovė. Bet teisiamas aš, žmogus, kuris sulaikė griovimą, užtikrino paveldo materijos išsaugojimą, kad būtų matyti, jog tai paveldas."
Užhipnotizuoti griovimo
Kas tai? Nežabota griovimo manija? Laikinoji sostinė dėl tos griovimo manijos jau prarado tarpukario architekto Felikso Vizbaro (1880-1966) baltąją pilaitę Radastų gatvėje. Sovietmečiu pilaitė buvo rekonstruota į restoraną „Kaukas". Dabartiniais laikais „Kaukas" privatizuotas ir galiausiai nugriautas.
Laisvės alėjoje neliko nė pėdsako, kur tarpukariu veikė menininkų pamėgta garsioji „Konrado" kavinė. Sovietmečiu ji tapo „Tulpe", o šiais laikais - išnyko. Griovimo manijos neišvengė ir Laisvės alėjoje veikęs prekybos centras „Merkurijus", suprojektuotas architekto Algimanto Sprindžio (1928-2018). „Merkurijus" nugriautas 2009 m. Tuščias sklypas aptvertas tvora. Kol vyko griovimo darbai, kauniečiai turėjo nemokamą atrakciją. Smalsuoliai susirinkdavo stebėti, kaip pastato sienas trupina didžiulis kranas. Negi brutalus griovimas (namų, paminklų) labiau hipnotizuoja minią nei banalus, ilgai trunkantis pastato statymas?
Funkcionalumas svarbiau
„Merkurijus" nėra stalininės architektūros statinys, - sutiko A.Karalius, - be abejo, jo labai gaila. Kaip ir visos XX a. žymaus architekto A.Sprindžio kūrybos. Didelė gėda miestui, kad
A.Sprindžio kūrybos Kaune neišsaugojome. Tai liūdina ir piktina. „Merkurijus" buvo toks pastatas, kurį funkciškai visada gali įdarbinti. O autobusų, geležinkelio stočių, oro uostų pastatai - jų funkcionalumas toks ryškiai prioritetinis, kad ir tų pastatų architektūra negali būti keliama kaip prioritetiškai svarbesnė.
Vilniaus oro uostas galėtų dalyvauti pasaulio labirintų konkurse. Jis toks klaidus, visi mano draugai jį keikia, kol išėjimą atranda. Sako - ačiū Dievui, kad radau duris, pro kur iš pastato išeiti. Patys iš savęs trupučiuką juokiamės ir patys iš savęs tyčiojamės.
Nesu stalininės architektūros simpatikas, bet nereikia visų stalinizmo architektūros pastatų griauti, vykdyti stalininės architektūros genocidą. Vilniaus Martyno Mažvydo biblioteka irgi iš to laikotarpio, bet gerai funkcionuoja, problemos nebuvo, ar šį pastatą išsaugoti...
Tačiau šiuo, Vilniaus oro uosto atvykimo terminalo senojo pastato, atveju yra jo funkcionalumo problema. Jis yra „akmuo" viduryje greitkelio. Oro uosto lengvai nepastumdysi į kitą vietą. Labai daug reikėtų investuoti į infrastruktūrą. Viena versijų - palikti šį pastatą, gal muziejų kokį padaryti. Antra versija - pastatą nušluoti ir pastatyti patogiai veikiantį oro uosto pastatą. Toks pasirinkimas yra. Ne dėl to, kad pastatas stalininio ampyro stiliaus, o dėl to, kad nefunkcionalus. Paveldo apsauga šiuo konkrečiu atveju neturėtų būti prioritetinis dalykas."
Komentuoja architektas, daug metų dirbęs Paminklų restauravimo institute Ričardas STULPINAS:
Galų gale pradėkime kurti kada nors, o ne griauti. Tai esminė nuostata, tokia žmogiška, moralinė.
120 metų buvome carinės Rusijos sudėtyje, kai vyko totalinis nutautinimas, trėmimai daug ilgiau, nei sovietmetyje, ar dar labiau mums turėtų carinė architektūra trukdyti? Dabar aš einu carinės Rusijos gubernijos Georgijaus prospektu, tapusiu Gedimino prospektu, ir matau gausybę carinės Rusijos architektūros pavyzdžių.
Kauno Laisvės alėja - standartinis, tipinis carinio periodo architektūros pavyzdys, o mes pasirinkome griauti tik sovietmečio architektūros palikimą. Kodėl nėra lygiavos? Net Soboras Laisvės alėjos gale stovi. Aš nematau jokios istorinės logikos, jokio istorinio vertinimo, kad carinio laikotarpio visi pastatai liko, o sovietmečio griaunami. Juokauju, kad ką tik įstatytas guzas visada skaudesnis, nei prieš pusę metų nupjauta koja. Mažesnis laiko tarpsnis mus skiria nuo sovietmečio, todėl labiau į jį reaguojame. Nors nuo caro daugiau nukentėjome. Sovietai kaip buvo šuns širdies (Michailo Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis" - aut. past.) lygmens, tokie ir liko, o caro biurokratinis aparatas - jis traiškė ir labai stipriai traiškė...
Jei kalbėtume apie konkretų laiką - panašiu laiku kaip Vilniaus oro uostas pastatytas Vilniuje ir „Pergalės" kino teatras, kuris dabar paverstas Pramogų banku. Jis to paties tipo architektūros atspindys. Vienas tipologiškai buvo kino teatras, o kitas pastatas tipologiškai yra oro uostas. Galvoju, ar liks Lietuvoje nors vienas tokio periodo tipinis pastatas. Tipinis oro uostas, tipinis kino teatras, tipinė biblioteka ir taip toliau, bent po vieną egzempliorių. Ką aš vaikams pasakysiu, kai paklaus, ar sovietiniais laikais nebuvo oro uosto, kino teatro? Kaip paaiškinsiu? Bent po vieną tipinį to laikotarpio pastatą palikite. Nieko daugiau neprašau. Nes tos architektūros tipologijos pavyzdžių tuoj neturėsime.
