respublika.lt

Genties genai šaukia į tėvoniją Kimbariškėje

(0)
Publikuota: 2021 rugpjūčio 08 19:37:00, Dalia SAVICKAITĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Šeimos tėvai Augina ir Vincas Brukštai. Hermio Preikšto ir asmeninio albumo nuotr.

Važinėjant po Aukštaitiją, graudu žiūrėti į buvusių pastatų pamatinius akmenis. Dar graudžiau matyti miškų laukymėse pasiklydusias ir nuo obuolių gausybės linkstančias obelis. Visa tai byloja apie kadaise kūpėjusį gyvenimą. Tik buvusių šeimininkų vėlės aplanko šiuos vienišus reliktus.

 

Su nykstančiais kaimais nyksta ir lietuviška dvasia, palengvėle miršta lietuvių tikėjimai ir prigimtinis gerumas, išsigimsta žmogus. Ar yra laimingų vėlių? Manau, taip. Tai tokios vėlės, kurios gali plazdėti tarp gyvastį saugančių trobų sienų, stebėti jų kraujo lašelį į gyvenimą nešančių gentainių pokyčius.

Kodėl toks pavadinimas?

Įdomus Kimbariškės kaimas, kuris visai netoli Ladakalnio ir Utenos kelio, tarp Ūkojo ir Alksno ežerų. Kuomet važiuoji į Kimbariškę, nuo Utenos kelio matosi kupstas namų su nerealiai nuskusta žole, kūpančiais gėlynais, vaismedžiais, dekoratyviniais medžiais. Totorių paveldą Lietuvoje ekspertuojanti dr. Galina Miškinienė (ignalinietė), išvertusi kaimo pavadinimą iš totorių kalbos, sako, kad „kimbar" - totoriškai reiškia „kas yra". Šis žodis tinkąs ir pasisveikinimui. Tais kraštais žygiavęs Vytautas kaip atlygį savo kariams totoriams galėjo dalinti po žemės lopinėlį šeimai išlaikyti. Juolab kad Palūšėje, Ignalinoje, Dūkšte ir net naujamiestyje Visagine, gyventa totorių. Jų buvo daugelyje kitų rajono apylinkių. Tokios tikėtinos kaimo pavadinimo ištakos. Dar įdomesnius faktus, kalbėdamas apie Kimbariškę, „Ladakalnyje" pateikė buvęs Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Aringas Gorodeckis: „Istorikams gerai žinoma, nors iki šių dienų ir neišlikusi, Europoje, o vėliau ir Mažojoje Azijoje, Persijoje gyvenusi kimbrų, kitaip vadinamų kimerais, tauta. Kronikininkas M.Strijkovskis, kimbrus ir gepidus laikęs lietuvių protėviais." Persai - gimininga totoriams tauta. Kaip tiksliai vadinasi kaimas? Archyvuose Kimbariškė, žmonėse - Kimboriškė.

Kimbariškės senoliai

Archyviniai duomenys rodo, jog 1721 m. vaiką krikštijusi našlė Kotryna Kimbarienė paliko savo pavardę metrikų knygose. Ji buvo iš Kimbariškės. Šiemet kaimui 300 metų. Su našlės paminėjimu baigta minėti ir Kimbarų pavardė. Ar ji turėjo vaikų? Ar totoriško ištvermingumo genas liko dabartinėje Brukštų gentyje? Ši pavardė dokumentuose atsirado 1858 m. Viena iš dviejų sodybų buvo Justino Brukštaus. Tikėtina, kad tai buvo mūsų aptariamos šeimos proprosenolis. Jau vėliau į Ameriką išvykęs jo palikuonis atsiuntė pinigų, kad prie sodybos būtų pastatytas cementinis kryžius, o kitas ant J.Brukštaus kapo. Kuomet buvo tiesiamas kelias, senąsias kapines kiek „pastūmėjo", o su juo ir kryžių. Giminė kryžių senolio atminčiai lig šiolei pagerbia. 1861 m. kaimas priskirtas Linkmenų valsčiui. 1866 m. čia surašytos trys sodybos, o 1908 m. du ūkiai, 93 šeimos. 1942 m. - Justo, Jono, Anupro, Igno, Vinco Brukštų (6 šeimos, 28 gyventojai). Čia minimas Vincas Brukštus yra dar gyvos, aptariamos kartos tėvas. Šioje šeimoje gimė aštuoni, užaugo septyni vaikai.

Pastate, vadinamame Brukštadvariu, vienas iš dviejų dabartinių oficialių savininkų Vilius Brukštus įrengė biliardo salę ir sukvietė „visą kaimą" į atidarymą. Kaip - visą kaimą? Pasirodo, dabartiniame Kimbariškės kaime yra du žmonės (ūkiai) ir, kaip seniau Linkmenų dvaro inventorinėse knygose buvo rašoma - daug šeimų. Iki šių dienų viena gentis (giminė) gyvena vienoje vietoje. Atokesnėje sodyboje tik p. Irena, atstovaujanti kitai Brukštų atšakai. Kaimo dalyje, kilusioje iš Justo, vasaroja didžiulis pulkas gentainių. Tai puikus būdas puoselėti genties bendrystę. Iš kur tas bendrumas? Kaip žmonės gyveno? Kas sieja su totoriškąja kaimo vardo kilme? Juk aplinkiniai kaimai dažniausiai ne administraciniu pavadinimu, o ten gyvenusiųjų pavardėmis vadinami.

Kimbariškės puoselėtojai

Kiekviena iš daugybės sodybėlių lyg ir seno kirpimo, bet savita, su padidintomis verandėlėmis, tvenkinys puikuojasi raudonžiedėmis lelijomis, kurios Juliui Brukštui, nuolat lankiusiam senstančią mamą, o dabar, kaip pats sako „atgulusiam į jos lašką" (nauja karta užima mirusiosios lovas), kelia tikrą galvos skausmą... Šeimos vyresnėliai, p. Veronika ir minėtasis Julius, ne su saldumu atsimena jaunystės dienas. Daugelis žino apie Linkmenų „turgų" per demarkacinę liniją ežeruose, bet stebuklų buvo daugiau. Senelė, pasinaudojusi stebuklinguoju Petrikų namu, kurio paradinis įėjimas buvo Lietuvoje, o „juodasis" - Lenkijoje (demarkacinė linija kirto Petrikų namą per pusę), į Lenkiją nešdavo druską, o grįždavo su šilkinėmis skarelėmis lietuvaitėms. Užeiti reikėdavo per vieną įėjimą, kuomet budėdavo viena lenkų sargyba, o išeiti per kitą, kai ateidavo sargų pamaina. Išeidama ji prašydavo netoliese gyvenusio kaimo jaunuolių autoriteto Leono Šidlos, kad šis prižiūrėtų berniukus. Ne kartą „kontrabandininkė" buvo bausta. Jų senelei teko iškentėti ir aršius mūšius. Iki dabar yra peršautos durys jų spintoje...

Sūnus Vincas mirė gana anksti. Jo žmona, dabartinės šeimos motina - močiutė Augina - buvo labai atidi kiekvienam. Kiekvienas buvo vadinamas mažybiniu vardu. Taip įprasta iki šiolei. Kartą paroj visi valgydavo kartu. Valgyti pradėdavo, kai sulaukdavo paskutiniojo. Kolūkių laikais vyresnieji nepilnamečiai vaikai eidavo atidirbti darbadienių už mamą. Vasaros tapdavo parduotomis... Jau senjorų amžiaus sulaukę vaikai sako, kad jaunystė atidirbta dykai, o mama sakydavo - „kaip negyventa, kaip sapne". Juolab kad mamos pensijoje darbadieniai neatsispindėjo. Klausiau vyresniųjų, kada geriau buvo: seniau ar dabar? Net pasimetė. Tokių klausimų niekas neužduoda, lyg ir savaime aišku turėtų būti, kad dabar geriau. Bet senjorai susimąstė. Žmonėms, kurie buvo išmokyti nuolat dirbti, daug kas dabar atrodo ne itin priimtina. Gal tegul bus svarstyklėse lygiava, - atsako, bet lyg nepasakė kažko.

Jauniausioji šeimos atžala - Janina Gimžauskienė - su visais prisiminė dienas, kurias lydėjo darbas, nors Janina jau 1961 m. vaikas. Ir p. Veronikos, ir p. Janinos ašaros labai arti. Mamą prisiminus pamena ir tas dienas, kuomet Juliaus globos jau neužteko, mama turėjo persikraustyti ir... mirė. Per sunku kaimo žmogui namus palikti. J.Gimžauskienė pamena, kaip ją ir Julių mama vežė į Vilnių Pirmosios komunijos, nes rajone pilna mokyklinių „seklių". Sau vyrą Stasį ji rado šokiuose. Tai buvo savotiška kaimo pažinčių kontora net brandaus socializmo laikais. Vietinių žmonių sukurtos poros - kaimo jaunystė. Ne raudoti reikia, kad kaimas sensta, o pagalvoti, kaip jo „neišvežti" mokytis į svetimas vietoves. Jai tėviškė - šventa žemė. Šventas ir santykis su išėjusiaisiais.

Kimbariškės jaunimas

Pirma karta po vyresniųjų - Asta Kačenauskienė ir Rasa Preikštienė - dar turėjo laimės bendrauti su labai aktyvia močiute. Vyresniųjų anūkų buvo keturi. Pas močiutę vasaromis veikė „anūkų stovykla". Močiutėje žavėjo viskas: jos bijojo, ją mylėjo. Ji tiesiog fiziškai negalėjo pakęsti nieko nedarymo: vos anūkas knygą ar lėlę nustveria, tuoj darbą sugalvoja. Tai buvo ir savotiška savęs pažinimo mokykla. Kad ir kaip būtų keista, vyravo visiškas paklusnumas, tai nekėlė jokių pykčių, o tiesiog padėjo vienas kitą ir gyvenimą suprasti. Merginos mano, kad tai juos visus sieja iki šios dienos.

Trečioji karta. Santykių su močiute jau nebuvo daug, bet bendrauja visi. Man teko pažinti tik Donatą ir Vilių Brukštus. Per Donato vestuves aguonomis pražydusias pamerges lydėjo daug vaikinų. Tokio didelio vestuvių pulko senai nebuvau mačiusi. Jaunėlis Vilius dabar skaičiuoja 31-uosius. Jis yra vienas iš tų dviejų žmonių, registruotų Kimbariškės kaime. Visi giminaičiai suskrenda į tėviškę vos ledams nutirpus, o šaltuoju metų metu jo tėvas Julius „stūgauja vilku" po sodybą. Nevalia namų vienų palikti - nelietuviška. Vasarą smagu visiems: po giminių kaimą Julius paspirtuku važinėja, bendrauja vis prisistatydamas „dačniku", kaip Ignalinos kraštuose buvo priimta.

O kas toliau? Klausiau vienintelio oficialaus gyventojo Viliaus. Sakė, kad jis savo tėvų vaikas, kad auga jo vaikas, kad krauju keliauja ryšiai, parinkdami funkcijas. Jis mano, kad visuose yra stiprus bendrumo ryšys ir mažai tikėtina, kad jo neliks. Ar jų giminė vizualiai primena totorius? Charakteriai stiprūs, bet vizualiai nežinia - gal kurioje kartoje išlįs... Jis sakosi, kad stengsis būti patikimas savo gentainiams.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s