respublika.lt

Ganytojas, kurio nepalaužė nei KGB, nei tremtys

(12)
Publikuota: 2022 balandžio 26 06:30:00, Parengta pagal „Šiaulių kraštą“, Romualdas Beniušis
×
nuotr. 3 nuotr.
Kražių bažnyčia, kurios rūsio kriptoje ilsisi kunigo J.Olšausko palaikai. Vikipedijos nuotr.

Sovietinės okupacijos metais šimtams Lietuvos katalikų kunigų teko patirti valdžios persekiojimus ir represijas. Jie buvo žudomi, įkalinami konclageriuose, tremiami ir kitaip persekiojami visą okupacijos laikotarpį. Tokius išbandymus patyrė ir ilgametis Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Juozas Olšauskas (1910-1988), dirbęs ir Kelmės rajono Kražių miestelyje bei čia palaidotas.

 

Bažnyčia - dvasinis, kultūrinis židinys

Juozas Olšauskas gimė 1910 m. Mažeikių apskrities Židikų miestelyje valstiečių šeimoje. Tėvai Marcelė ir Juozas valdė 22 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai. 1921-1924 m. jis lankė vietos pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją, ją baigė 1932-aisiais.

Tais pačiais metais buvo priimtas į Telšių dvasinę seminariją, kurią baigęs 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, čia dirbo iki 1942 m., vėliau buvo perkeltas į Mosėdį.

1943 m. birželį jaunas ir energingas kunigas buvo paskirtas Pakutuvėnų bažnyčios klebonu. Čia jis rūpinosi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio (1882-1964) pastangomis ir lėšomis baigiama statyti Pakutuvėnų mūrine bažnyčia.

Pakutuvėnų kaimo istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė rašo, kad naujasis klebonas buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, įtraukė ją į statomos bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus, įtikino parapijiečius aukoti ąžuoliniams bažnyčios suolams. Vasarą statybose dirbusiam Plungės jaunimui klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos.

Be savo tiesioginių kunigo pareigų J.Olšauskas dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje. Atvykdavęs į ją kartu su bažnyčios vargonininku, vaikus mokė giedoti kalėdines ir velykines religines giesmes. Naujai pastatyta Pakutuvėnų bažnyčia tapo apylinkės dvasiniu ir kultūriniu židiniu. Deja, tai tęsėsi neilgai.

Kunigas priešinosi okupacijai

1944 m. spalį sugrįžus sovietinei armijai ir prasidėjus pasipriešinimo okupacijai kovoms, J.Olšauskas neliko nuošalyje. Jis platino Lietuvos laisvės armijos leidžiamus antisovietinius atsišaukimus ir literatūrą, dvasininko namuose slapstėsi pasipriešinimo dalyviai. Tokia kunigo veikla neliko be sovietinio saugumo dėmesio, nes apie tai prasitarė tardomi suimtieji.

1945 m. rugpjūčio mėnesį Pakutuvėnų kunigas buvo paskirtas Klaipėdos bažnyčios klebonu, o jau spalio 20 d. jį suėmė sovietinis saugumas ir uždarė Kretingos apskrities NKVD būstinėje. Tačiau tąkart jam pavyko pabėgti.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje kunigo J.Olšausko KGB byloje yra 1945-ųjų spalio 22 d. trijų Kretingos NKVD darbuotojų pasirašytas aktas apie kunigo pabėgimo po suėmimo aplinkybes. Po 18-os valandų, pertraukos tarp tardymų metu, klebonas pasinaudojo jį saugojusio eilinio milicininko Petravičiaus neatidumu, atidarė langą ir, iššokęs pro jį, dingo vakaro prieblandoje.

Tapo Jonu Gustaičiu

J.Klietkutės duomenimis, jis slapstėsi Pakutuvėnų apylinkėse, buvusioje Anicetos Grigalauskaitės sodyboje prie miško.

Pokario metais nuo sovietinės valdžios represijų besislapstantys kunigai puoselėjo viltį, kad dėl politinių permainų jų persekiojimas anksčiau ar vėliau liausis. Jie turėjo kelias išeitis: išvykus į kitą vyskupiją, prisidengus fiktyviais dokumentais, toliau eiti savo pareigas arba visai „išnykti", atsisakius dvasinės tarnystės ir radus prieglobstį pas patikimus žmones. Dvasinė valdžia - vyskupijų valdytojai - tokiems kunigų „mainams" savo vyskupijų ribose ir už jų ribų neprieštaravo. Jie išrašydavo paskyrimus į pareigas net ir fiktyviomis pavardėmis.

1947 m. vasarą, padedant Kaune gyvenusiam jo broliui Benediktui, J.Olšauskui pavyko gauti fiktyvų pasą svetima pavarde bei pažymą, kad jis atleistas nuo karinės tarnybos. Tai jam atvėrė kelią tolesnei kunigo tarnystei. Taip 1947 m. rugsėjo 11 d. Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus (1903-1974) potvarkiu kunigas Jonas Gustaitis (tokia pavarde gautas pasas) buvo paskirtas Vilkijos apskrities Paštuvos bažnyčios administratoriumi. Tačiau 1948 m. kovo 2 d., išaiškinus jo tapatybę, J.Olšauskas, kaip pavojingas nusikaltėlis, jau kartą pasprukęs iš NKVD nagų, buvo atvežtas į stropiai saugomą Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur netoli esančiuose MGB rūmuose vyko jo tardymas.

Už poliarinio rato

1948 m. birželio 26 d. J.Olšauskas MGB ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas pagal tris Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius 10-čiai metų priverčiamųjų darbų ir kaip valstybei pavojingas nusikaltėlis išvežtas į ypatingąjį lagerį Norilsko apylinkėse. Už poliarinio rato įkurtuose konclageriuose įkalinti „liaudies priešai" buvo menkai apsirengę, prastai maitinami, neretai spaudžiant daugiau nei 40 laipsnių šalčiui, turėjo dirbti statybose, anglies, vario bei nikelio kasyklose. Vietovėje, kur žiema trunka 9 mėnesius, kaliniams teko kęsti nuolatines lagerių administracijos patyčias, vėjyje ir poliariniame šaltyje ilgai trunkančius patikrinimus.

Po sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino mirties Gorlago kaliniai sukilo. Tarp sukilėlių buvo nemažai čia kalėjusių lietuvių, taip pat ir J.Olšauskas. Numalšinus sukilimą, kurio metu buvo nukauta per 100 ir sužeista per 200 kalinių, rugsėjo pabaigoje apie tūkstantis aktyvių sukilimo dalyvių buvo paskirstyti po kitus lagerius. Taip J.Olšauskas atsidūrė Pietryčių Sibire, Irkutsko srityje, buvusiame Irkutsko-Taišeto konclageryje. Čia gyvenimo ir darbo sąlygos buvo geresnės negu šiaurėje.

Dirbdamas prie miško medžiagos ruošos darbų, kunigas tapo neįgalus. Dėl to 1955 m. jis buvo paleistas iš lagerio ir gyveno tremtyje prie Krasnojarsko, Abano mieste.

Kalnalio parapijoje

1956 m. gegužės 15 d. J.Olšauskas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose. Kiek pailsėjęs, jis buvo paskirtas Mosėdžio bažnyčios vikaru. Bet ir čia kunigui nebuvo ramybės: dėl „pavojingo nusikaltėlio" dėmės bei aktyvios veiklos, spaudžiant valdžiai, bažnytinė vyresnybė buvo priversta jį iškelti į kuklią Kalnalio kaimo parapiją prie Salantų, kur klebonavo iki pat 1976-ųjų pavasario. Klebonas mylėjo savo parapijiečius, kaip ir jie mylėjo savo darbštų, paprastą ir nuoširdų ganytoją.

Ilgametė Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios siela Dalicija Preibytė prisiminė, kad kunigas J.Olšauskas Kalnalyje gyveno kartu su jam šeimininkauti padėjusia seserimi Pulcherija Olšauskaite (1905-1972). Jie gyveno gana ūkiškai, augino vištas, kurių kiaušinių pirkti savo šeimoms slapčia vakarais užbėgdavo ir Kalnalio mokykloje dirbusios mokytojos. Sesuo rūpinosi savo broliu, siuntė maisto produktų į sovietinius lagerius, dėl to jam ten ir pavyko išgyventi. P.Olšauskaitė mirė 1972 m., Kalnalio kapinėse ji ir palaidota.

Nuošali medinė 1883 m. pastatyta Kalnalio Šv. Lauryno bažnytėlė buvo patogi bažnytinių santuokų ir vaikų krikštynų vieta iš kitų miestų atvykusiems žmonėms, kurie to savo parapijų bažnyčiose dėl įvairių priežasčių negalėjo atlikti. Dėl to naktimis paslaptinga žvakių šviesa šioje bažnyčioje buvo neretas reiškinys.

Klebonas Juozas nuoširdžiai vykdė savo pašaukimą tarnauti žmonėms, lankydamas parapijiečius, tarp jų - ir sunkius ligonius, pas juos praleisdavo visą pusdienį, o nuvykti pas toliau gyvenančius buvo įsigijęs motociklą „Jawa".

Jis mokėjo dirbti įvairius ūkio darbus, buvo geras elektrikas, mėgo meistrauti - iš medžio gamino įvairius gaminius, turėjo medžio apdirbimo stakles. Turėdamas laisvo laiko, savo iniciatyva padėdavo parapijiečiams lauko darbuose, nors šie ir jausdavosi šiek tiek nepatogiai.

Amžinybėn - iš Kražių

1976 m. balandžio mėnesį Telšių vyskupijos vikaro-valdytojo Antano Vaičiaus (1926-2008) pastangomis J.Olšauskas buvo paskirtas garsios Lietuvoje Kražių bažnyčios, turinčios didžiausius Žemaitijoje vargonus, administratoriumi, nes savo uolia tarnyste žmonėms tą seniai buvo užsitarnavęs.

Skaudančia širdimi palikęs Kalnalį ir savo parapijiečius, kur praleido beveik 20 metų, J.Olšauskas toliau tarnavo Kražiuose, kuriuose taip pat buvo mylimas ir gerbiamas žmonių.

Amžinybėn jis iškeliavo šalies atgimimo aušroje - 1988 m. rugpjūčio 11 d. Jo laidotuvėse dalyvaujant vyskupui A.Vaičiui, gausiam būriui kunigų ir tikinčiųjų, šis daug savo gyvenime iškentėjęs bei uoliai tikintiesiems tarnavęs kunigas buvo palaidotas Kražių bažnyčios rūsio kriptoje, kurią pats savo rankomis ir buvo išsimūrijęs.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (12)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s