Rytoj sveikinsime savo Mamas, dovanosime gėles ir būsime joms geri, geresni nei visus metus. Ryšys su mama išlieka labai stiprus visą gyvenimą, jai patikime visas paslaptis ir pas ją skubame pasitarti. Mamos netektis yra pati skaudžiausia ir jos negalima pakeisti kuo nors kitu.
Gamtoje motina, mama yra ne visada jaučiama, daugeliu atvejų - net nepažįstama. Bestuburių gyvūnų jaunikliai, taigi - vaikai niekada nesutinka savo motinų. Sudėjusios kiaušinėlius, jos žūva, o iš šių išsiritusios lervutės ilgai vystosi, auga. Gali praeiti keletas metų, kol išsiris nauja suaugusių vabzdžių karta. Antra vertus, ko juos galėtų išmokyti motinos: juk kiekvienas vabzdys ateidamas į pasaulį jau “moka” viską. Panašiai gyvena ir ropliai, varliagyviai, žuvys. Tik aukštesnieji stuburiniai - paukščiai ir žinduoliai kuria šeimas, kartu augina jauniklius. Motinoms bet kuriuo atveju tenka didžiausia atsakomybė, jos savo atžaloms išdalija daugiausia meilės.
Kada prasideda mažo paukščiuko ir jo motinos ryšys? Ko gero, jis savo mamą jaučia dar būdamas kiaušinyje, kai ji varto jį snapu, kai ilgas valandas šildo, o paskui vėsina. Ant snapo esančiu mažu “kūdikio” danteliu paukščiukas kiaušinio lukštą laužo, trupina skatinamas motinos - tai ji šnekina jį, skleidžia viliojančius garsus. Jeigu lukštas kietas, o mažylis silpnas, motina jam padeda - pati prakneibia lukštą lyg sakydama: keliauk gyveniman, mažiuk. Išsiritę paukščių vaikai skirtingi: vieni vos apdžiūvę gali keliauti kartu su motina (tėvas vaikus auginant dalyvauja rečiau), kiti ilgai būna pliki, neregintys. Jiems motina - visas gyvenimas. Tačiau laikas bėga, ir didysis mamos rūpestis baigiasi stebuklu - per dvi savaites pečialindos, musinukės, kikilio jauniklis iš pliko padarėlio virsta pūkuotu, skristi sugebančiu paukščiuku. Kitiems paukščiams vaikus tenka auginti ilgiau, tačiau tėvams tai nepabosta. Jauniklių priežiūrą, auginimą ne visada pavadinsi meile - čia geriau tiktų žodžiai “pareiga”, “biologinės funkcijos” ir kiti labai nepoetiški terminai.
Kas įvyksta tada, kai jaunikliai užauga, palieka lizdus ir tampa savarankiški? Ar kada nors susitikę savo motiną jie prisiglaudžia prie jos? Ar prisimena tai, ką jiems suteikė mama? Ko gero, gamtoje, bent jau tarp paukščių, to nėra. Tapę savarankiški paukščiukai dažnai keliauja ar klajoja savo keliais, motina jiems jau nereikalinga. Ir sutikę ją prie jos neprisiglaudžia - paukščiams taip nebūdinga reikšti jausmus. Maža to, kitą pavasarį gulbės į savo lizdo teritoriją užklydusius pernykščius jauniklius gena šalin, jei reikia - skaudžiai žnaibo ir muša sparnais.
Na, gal žvėrys kuo nors panašūs į mus? Gal jų mamos yra kitokios. Iš tikro žvėrelių ir žvėrių mamos jauniklius augina nepalyginti ilgiau, juos vedžioja, moko medžioti, susirasti maisto, gina nuo priešų. Kai kas, kad ir lūšys, jauniklius gali vedžioti beveik dvejus metus, ne mažiau atsilieka briedės, stumbrės. Tačiau primityvesnių žinduolių vaikai labai greitai tampa savarankiški ir “iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti”.
Žinduoliai moka reikšti savo jausmus - tik kitaip negu mes. Kaip džiaugiasi mamą matydami lapiukai, kaip jos žingsnius iš viso pasaulio garsų atskiria guolyje glūdintis stirniukas. Tačiau jei mokėtų kalbėti, jis kažin ar pasakytų, kad myli savo mamą. Bet jis tikrai patvirtintų, kad mama jam yra pati svarbiausia pasaulyje.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
