respublika.lt

Eksministrė V.Baltraitienė: nebijau atvirai pasakyti

(0)
Publikuota: 2017 rugpjūčio 13 11:55:36, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Virginija Baltraitienė, politiką palikusi žemės ūkio ministrė. Stasio Žumbio nuotr.

Tapusi nepartinė, Virginija Baltraitienė turbūt niekada neliks vien tik pasyvi Lietuvos įvykių stebėtoja. Tačiau ji tikisi, kad nebebus tapatinama su vagimis ir aferistais, kuriais bendrapiliečiai lengva ranka apkrikštija politikus ir valstybės veikėjus. Sako priėjusi ribą, kai pakęsti tai buvo nebeįmanoma. Šiuo metu buvusi Seimo vicepirmininkė, žemės ūkio eksministrė darbuojasi Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute, Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja.

 

- Po įtampos ir nuolatinio dėmesio kone kiekvienam jūsų žingsniui turbūt pasijutote kaip per atostogas?

- Žinoma, tokios įtampos ir veiklos kaip anksčiau nėra, - ramus darbas, gal ir gerai tokiam amžiuje, bet aš stengiuosi jį nudirbti gerai. Matyt, toks gyvenimas yra, toks ir turi būti: lipi eini laipteliais, bet išsenka terminai ir turi nusileisti ant vieno iš jų, daugiau mažiau pažįstamo. Bet turbūt tik vienetai visą gyvenimą eina vienas pareigas ir miršta būdami politikais.

- Kaip vilką bešerk, jis vis tiek į mišką žiūri...

- Kadaise, kai mūsų Darbo partijoje buvo skilimas, sakiau, jei išeisiu iš partijos, atsisakysiu visko... Daviau sau žodį išeidama iš partijos trauktis ir iš politikos. Žodį tesėjau. Jaučiuosi ramiai, gerai, stebiu, kaip rutuliojasi įvykiai, ir, žinoma, išgyvenu, jei Seimo girnos dirba tuščiomis. Kartais norėtųsi savo nuomonę išsakyti, patarti šį bei tą iš savo patirties, bet pastebiu, kad patirtis šiandien dažniau yda nei privalumas.

- Ar jūsų sprendime nebuvo šiek tiek apmaudo, kad rinko jus rinko, bet štai ėmė ir vienąkart neišrinko į Seimą?

- Visiškai normalu ir kai išrenka, ir kai neišrenka, - išėjimą iš partijos nulėmė įvykiai partijos viduje. Net dabar nepastebiu teigiamų poslinkių - vien tik tarpusavio pjautynes, grupuočių kovą, skandalą po skandalo. Sau vietos joje nebematau. Kai žiemą mūsų visą buvusią frakciją vėl kvietė į STT dėl Vytauto Gapšio, E.Masiulio MG bylos, apmaudžiai galvojau: nei aš ką pavogiau, nei kyšį kam daviau, nei paėmiau - kodėl mane turi tampyti po apklausas. Vien tik dėl to, kad kažkas kažkur kažką neleistino darė? Va tuo momentu gal ir paėmė viršų tam tikra emocija, ir nusprendžiau, kad gana man tos partijos, nors maniau ir tebegalvoju, kad Darbo partija nėra blogesnė už visas kitas partijas. Lieku pilietiška, lieku aktyvi, bet tiesioginėj politikoj nedalyvausiu. Turi ateiti nauja karta.

- Žiūrėdama į Seimą pasakytumėte „jau ta karta atėjo“?

- Tikrai nepasakyčiau, kad šiandien ta karta atėjo. Atėjo kiti. Turėtų ateiti karta, augusi jau Nepriklausomybės metais, gal mažokai turinti patirties, bet pakankamai idealizmo, kad aplinkybes, santykius ir apskritai gyvenimą Lietuvoje imtų keisti į gera. Bet mūsų valstybė jauna, kol susiklostys politinės tradicijos, Nerimi nutekės nemažai vandens, tik gaila žmonių, kurie kenčia kiekvieną kartą išsirinkę „ne tuos“, nors renka vis kitus. Iš tikrųjų gi patys rinkėjai yra abejingi, neabejingi pasidaro tada, kai jau išrinkta valdžia, kuri, jų akimis, kažką ne taip daro. Mano nuomone, kaskart smarkiai atsinaujinantis parlamentas netampa valstybės raidos katalizatoriumi, veikiau atvirkščiai. Specialiai neskaičiavau, kiek politikos naujokų pasipylė į Seimo koridorius ir kabinetus, tačiau akivaizdu, kad pozityvios senbuvių ir naujokų proporcijos neišlaikytos. Aš taip pat įsivaizduoju, kaip sunku naujai atėjusiems žmonėms ir į valstybės tarnybą; ministrai, manau, jau patyrė, kaip sunku rasti kompromisus tarp daugelio interesų, nors iš žmonių retai teišgirsi kitokį žodį vietoj „visi vagys“...

- Viena, kai šitai girdi iš liaudies, ir visai kas kita, kai V.Baltraitienės feisbuko paskyroje randi, kad ji nenori būti gretinama su vagimis ir aferistais...

- (Juokiasi.) Kiekvienoje partijoje yra labai gerų, sąžiningų žmonių, bet yra ir tokių, kurie paiso tik savo interesų, nors iš tikrųjų tikslas turi būti vienas - kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, bet kai esi tapatinama tik su niekdariais, kažkada ateina riba, kai nebegali kentėti purvo, kuris yra pilamas ir ant tavęs.

Kitas dalykas, ką pamačiau dirbdama žemės ūkio ministre, - kokie veidmainiai yra žmonės aukščiausiuose postuose, vadinamasis politinis elitas, nevengiantis jokių suktybių savo tikslams pasiekti. Nebijau atvirai pasakyti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai praėjusią kadenciją, kai buvome koalicijoje, mus murkdė, kaip galėjo, jie buvo didesnieji broliai tiek Seime, tiek Vyriausybėje, visur, ir nuolat atmesdavo mūsų siūlymus. Premjeras Algirdas Butkevičius, atsimenu, kryžium gulė: jokių PVM nuolaidų negali būti nei maisto produktams, nei jokiam krepšeliui, o dabar patys teikia šituos siūlymus valstiečiams. Tas pats ir su vaiko pinigais, su parama šeimoms. Kiek buvo teikta siūlymų, iš premjero buvo tik vienas žodis - nėra pinigų, PVM sumažinimas nieko neišspręs. O ką, dabar pinigų daugiau, kad savo atmestus pasiūlymus pats A.Butkevičius ir siūlo? Praradome ketverius metus, per kuriuos galėjome tiek daug padaryti žmonėms. Baisiausia, kad praradome žmones. Šitas veidmainiškumas siutina.

- Ar jūsų liudijimas teisme, kad tuometinio premjero buvote spaudžiama atleisti Veterinarijos tarnybos viršininką, nepakenkė jūsų santykiams?

- Po to, kai Vyriausybėje atsisveikinom, jei Vyriausybės išsiskirstymą galima vadinti atsisveikinimu, daugiau nesu A.Butkevičiaus nei mačiusi, nei sutikusi; man iš jo nieko nereikia, turbūt ir jam iš manęs - taip pat. Teisėsaugos darbo nenoriu komentuoti, bet baisiausia, kad praėjo daugiau kaip metai ir J.Miliaus atžvilgiu niekas nieko neišsprendė. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis žmogus, atleistas dėl to, kad Vyriausybė nepatvirtino jo darbo ataskaitos, o iš tikrųjų - dėl kažkokių slaptų pažymų, kurios, mano nuomone, yra absurdų absurdas.

- Lietuvoje tai jau tapo sistema.

- Taip. Tai ne vienintelis toks atvejis. Kai nenori, tada nereikia tų pažymų, kai nori, jos iškart atsiranda. Manau, kad tada, kai buvo priimtas įstatymas, kaip atleisti tokį pareigūną, Vidaus reikalų ministerija turėjo parengti ir poįstatyminius aktus, kaip ta ataskaita turi būti tvirtinama, nes J.Miliaus atveju ataskaitą derėjo bent jau dėl akių pasvarstyti, užuot neleidus žmogui net pasisakyti, paliepus išeiti ir pasakius, kaip visiems balsuoti... Tai sakau nei norėdama ginti, nei neginti, bet taip daryti, manau, nedera. Antraip galima su visais neįtikusiais taip susitvarkyti. Aš manau, jei politika kenkia žmogiškiesiems santykiams, tai jau blogai.

- Turit sveiko patyrimo: jūsų mylimas brolis Eugenijus Gentvilas - liberalas.

- Taip, mes galime ginčytis, išsakyti savo nuomonę, bet nebuvo taip, kad susipyktume dėl nuomonių skirtumo. Aš niekada nepalaikiau liberalizmo visur kur. Pavyzdžiui, liberalūs santykiai versle yra viena, bet švietimo ar viešųjų paslaugų srityje jie yra kita - čia turi būti įgyvendinama griežtai nubrėžta valstybės strategija... Nesu liberali ir kitu atžvilgiu: mano nuomone, tiek pavardės asmens dokumentuose, tiek gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai. Ir tada, kai buvau Seimo vicepirmininke, mano nuomonė buvo tokia. Esu už tai, kad ES išliktų ekonomine valstybių sandrauga ir nesikėsintų į ES valstybių konstitucijas, nors kai kurie liberalai neprieštarautų ES federacijai ir jos įstatymui, galiojančiam visose 27-iose ES valstybėse...

- Turit galvoje P.Auštrevičių? O, pavyzdžiui, E.Gentvilas neprieštarautų partnerystei. Anot jo, tai laiko klausimas.

- Matydama, kaip ši tema stumiama Europoje, sutinku, kad čia laiko klausimas, tačiau pati esu prieš partnerystę, juo labiau įvaikinimą, tik nesuprantu, kodėl panašiai manantys kaip aš yra vadinami davatkomis, atsilikėliais ir pan. Jei liberalai yra liberalūs, kodėl jie užgina man savo nuomonę pareikšti? Kodėl jie netolerantiški mano nuomonei, kad santuoka turėtų būti tarp vyro ir moters ir vaikus auginti turėtų irgi jie, vyras su moterimi? Apskritai valstybė galėtų daugiau dėmesio skirti šeimoms, padėdama joms ne tik auginti, bet ir ugdyti vaikus, gal tuomet ir emigracijos mastai nebūtų tokie katastrofiški. Pavyzdžiui, šeima, turinti tūkstančio eurų mėnesio pajamas, apie papildomą ugdymą, būrelių lankymą gali tik pasvajoti. Tokia šeima negauna jokių nuolaidų. Tas pats ir su vasaros stovyklomis vaikams. Didesnes nei vidutines pajamas gaunanti šeima turi mokėti visą kainą už vaikų vasaros stovyklas. O savaitės dieninė stovyklėlė kainuoja nei daug, nei mažai - 150 eurų. Ar daug Lietuvoje šeimų, kurios visam mėnesiui gali leisti vaiką į pačią paprasčiausią stovyklėlę? O jei vaikas šeimoje ne vienas? Būtent tokios šeimos, kurios dirba ir kuria, yra Lietuvos ateitis. Jei padėsim tik mažas pajamas gaunančioms šeimoms, prarasime pačią kūrybiškiausią ir produktyviausią visuomenės dalį. Todėl nėra ko stebėtis, kad iš Lietuvos išvyksta ir tie, kurie turi darbą ir uždirba daugiau nei minimalią algą. Reikėtų didinti išmokas vaikams. Nemokami būreliai būtų didelė valstybės investicija į ateitį. Be to, didelė paskata būtų vienkartinė, gal net tūkstančio eurų pilnametystės išmoka. Suprantu, tai dideli valstybei pinigai, bet ji padėtų jaunam išeiti į mokslus, parodytų, kad juo rūpinamasi.

- Kuriam karjeros etape jautėtės geriausiai, gal net reikalingiausia?

- Darbas, kurį dirbau tam tikru periodu, man buvo pats svarbiausias. Tą patį galiu tvirtinti tiek apie administracijos direktoriaus pareigas Kėdainių rajono savivaldybėje, tiek apie darbą Lietuvos Respublikos Seime. Darbas savivaldybėje buvo konkretus, ūkinis, man tokie patinka, darbas Seime buvo sunkus, bet ir įdomus, nes galėjau prie įstatymų leidybos prisiliesti, padėti žmonėms spręsti jų problemas, nors šiandien gal būtų sunkiau - gali būti apkaltintas prekyba poveikiu. Bet aš prisipažįstu: būdama Seimo nare, lankiausi pas visus ministrus, aiškinausi, ar žmonės kreipiasi pagrįstai, ar nėra piktnaudžiavimo, nereikalingo biurokratizmo... Jei nori dirbti, darbo Seime yra per akis, bet jei nenori ir jei negalvoji apie kitą kadenciją (o jei ir galvoji, prieš rinkimus gali daugiau pasirodyti), tame Seime galėjai nei būti, nei ką daryti. Dabar jau, atrodo, požiūris į darbo drausmę keičiasi, o mano laikais nei kas žiūrėdavo, ką tu veiki, nei kaip tu lankai posėdžius. Seniai reikėjo griežtinti tvarką, ir pasiūlymai buvo teikiami, bet Seimo nariams vis pritrūkdavo valios sau sugriežtinti tvarką. Ir dveji metai darbo žemės ūkio ministre man labai patiko, nors ši ministerija vienas sudėtingesnių - čia dideli ir interesai, ir pinigai. Daug ūkininkų, vieni dideli, kiti mažiukai, tarp jų vienos pjautynės, ir nors jie kaltina ministrą ir ministeriją, kad į juos neįsiklauso, neįmanoma į juos visus įsiklausyti. Kuo daugiau klausai, tuo baisiau darosi. (Juokiasi.) Tokia Lietuva nedidelė, o pasirodo, mažiukams nereikia didelių, dideliems nereikia mažiukų. Mano nuomone, įstojus į ES buvo padaryta klaida - nereikėjo imtis remti visiškai smulkių ir itin didelių ūkių, reikėjo remti vidutinius (30-100 galvijų) ūkius, bet gyvenimas, matyt, privers tai padaryti ateityje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“


Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s