Drąsa svajoti ant Kaldinių kalvos

Savo nuogąstavimus ilgametis, dabar jau buvęs Etnokosmologijos muziejaus vadovas nusiuntė kultūros ministrui Simonui Kairiui ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Vytautui Juozapaičiui. Atsakymų kol kas nesulaukė. Bet ką gali padaryti G.Kakaras, kuriam nebuvo leista toliau dirbti muziejuje net ne visu etatu, matydamas, jog nėra muziejaus veiklos tęstinumo pagal 30 metų veikusią koncepciją. Muziejaus įkūrėjas buvo pašalintas ir iš muziejaus tarybos. Iš jos taip pat buvo pašalintas ir ekskursijų vadovas, filosofas Martynas Juocevičius. Anot G.Kakaro, vienintelis reikalingas muziejaus koncepcijos išryškintojas.

Statybininkų vagonėlyje

Nauji muziejaus vadovai - nauji ir vėjai. Liko senų gidų, tačiau priimta dirbti ir jaunų studentų.

O muziejaus priešistorė buvo tokia. Iš pradžių Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas pradėjo ieškoti vietos, kur būtų galima pastatyti naują observatoriją. Po ilgų paieškų fizikas, iš Biržų lygumų krašto kilęs G.Kakaras aptiko observatorijai vietą Molėtų krašte, netoli Kulionių kaimo. Prie ežero, ant Kaldinių kalvos.

G.Kakaras yra pasakojęs, jog atvažiavo į šią vietą su dviem kolegomis. Perbrido dar užšalusį, bet jau pažliugusiu ledu ežerą. Viena kalva itin patiko. Ir taip nuo 1969 m., kai žmogus pirmą kartą išlipo Mėnulyje, ant Kaldinių kalvos prasidėjo observatorijos statyba. Kol kilo observatorija, G.Kakaras apsigyveno statybininkų vagonėlyje. 1969 m. rudenį pastatytas pirmasis 25 cm skersmens teleskopas. (Dabar observatorija turi tris galingus teleskopus - aut.past.)

Magiška trauka

Galimybė Molėtų rajone pro teleskopą pamatyti visatą sužavėjo daug žmonių. Juk visais laikais žmonija kėlė sau klausimus, kokia yra visatos atsiradimo priežastis. Juk negali niekas įvykti be priežasties, o ta priežastis - be kitos priežasties. G.Kakaras pajuto, kad kiekvienas žmogus turi teisę pajausti šį milžinišką visatos pasaulį. O aš tiesiai paklausiau, ar ne baisu suvokti, koks žmogus yra mažas prieš visatą. „Ne, - atsakė G.Kakaras, - galiu pasakyti ir priešingai. Viena vertus, žmogus yra mažas, bet kartu ir labai didingas, nes savo protu gali aprėpti labai daug."

Observatorija ir jos teleskopai žmones magiškai traukė. Tada gimė idėja šalia pastatyti Etnokosmologijos muziejų. G.Kakaras suformulavo ir būsimo muziejaus koncepciją iš devynių žmogaus ir žmonijos ryšių su kosminiu pasauliu. Etnokosmologinis Tautos ryšys su kosminiu pasauliu yra neabejotinai seniausias ir pirmiausias visų ryšių su kosminiu pasauliu klasifikacijoje.

Egzistuoja emocinis ir vizualinis ryšys, įkvepiantis meną, mokslą, filosofiją ar tiesiog sukeliantis susižavėjimą, išreiškiamą aikčiojimu. Dvasinis ryšys su kosminiu pasauliu, yra aptinkamas visose religijose. Yra etninis ryšys - šventinės apeigos, laiko skaičiavimas pagal dangaus kūnus, tautodailės simboliai - saulutės, žvaigždutės, mėnuliai ir t.t. Be abejo, yra ir pažintinis ryšys - astronomija, astrofizika. Yra ir pragmatinis ryšys - mūsų protėviai žinojo, per kokią Mėnulio fazę geriausia sėti, sodinti, šienauti, raugti kopūstus, net kirptis plaukus. O dabar pragmatiniu keliu nesustodama vystosi kosmonautika, astronautika - kosminės erdvės įsisavinamos civilizacijos reikmėms.

Vienas įstabiausių ryšių - ryšiai su nežemiškos kilmės gyvybės formomis. Anot G.Kakaro, kitos gyvybės formos, kai žvaigždžių ir galaktikų yra milijardai, tikrai egzistuoja. Ir ši didžioji nežinomybė, kur ta gyvybė, kodėl neatsiliepia, jei mes visatoje ne vieni, kelia žmonėms ne tik amžinus klausimus, bet ir nuostabą. Tad egzistuoja ir prognostinis žmogaus ryšys su kosminiu pasauliu - fantastika, mokslinės prognozės. Žmogus visais būdais ir visada siekė sužinoti ar bent pasvajoti, kas jo ir jo palikuonių laukia. Kosmosas žmogų įtraukia. Atsiranda ir metafizinis ryšys - gyvenimo prasmės ieškojimas visatoje, nežinomybėje esantys ryšiai. Muziejus visa tai, kas mus sieja su kosminiu pasauliu, turi parodyti ne tik informaciniu keliu, bet ir atskleisti gilią filosofinę prasmę.

Muziejaus kūrimas

Bet iš pradžių Etnokosmologijos muziejų dar reikėjo pastatyti. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar buvo likę šiek tiek laiko. G.Kakaras kreipėsi į pirmąjį Komunistų partijos sekretorių Lionginą Šepetį, kuris patikėjo G.Kakaro idėja. L.Šepetys paskambino Plano komiteto pirmininkui Aleksandrui Drobniui ir šis Lietuvos Mokslų Akademijai skyrė lėšų muziejaus projektavimui ir statybai. Ar įsivaizduojate tokį sprendimų greitį dabar?

Muziejaus statybai pritarė ir filosofai Romualdas Ozolas, Krescencijus Stoškus, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, akademikas Romualdas Grigas. Praėjus tik keturioms dienoms po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. kovo 15 d. priimtas sprendimas statyti Etnokosmologijos muziejų. Jo architektūra atspindi pasaulio medžio idėją. Kai lankytojai medžio „šaknimis" artėja prie „kamieno" ir kyla juo aukštyn prie kupolo. Ypatinga reikšmė skirta ekspozicijos dermei su gido žiniomis ir mokėjimu sudominti žmones.

G.Kakaras gavo muziejui lėšų ir iš ES fondų. Per įvairius projektus - net 16 mln. eurų. Visi projektavimo ir statybos darbai buvo organizuojami ir prižiūrimi vieno žmogaus - G.Kakaro.

Jau nereikalingas?

Tačiau ar kūrėjas, tiek savo fizinių bei protinių jėgų atidavęs etnokosmologijai, žmonių santykių su visata gilinimui, iš tikrųjų suprastas ir įvertintas? Pasikeitus muziejaus vadovybei, ilgamečiam muziejaus direktoriui nebuvo palikta muziejuje nei pusė etato. G.Kakaras neteko ir tarnybinio buto. Nors 2019 m. prašė tuometinio premjero Sauliaus Skvernelio leidimo toliau jame gyventi. Motyvuodamas, kad jokio nekilnojamojo turto neturi, butas Vilniuje paliktas vaikams, o muziejininko alga neleido sutaupyti.

Gerai, kad savo garbės piliečiu pasirūpino Molėtų rajono valdžia. Muziejui liko ir G.Kakaro žmonos, šviesaus atminimo Marijos išpuoselėti gėlynai. Bet liūdna, kad skubantys ir alkūnėmis besigrumiantys Lietuvos žmonės vis labiau užmaršūs. Labiau įsimena popsines žvaigždutes, vienadienius influencerius nei esminius žmonijos dalykus. Nors žvaigždės, kurios juda, slenka visatoje, yra daug įstabesnės už tatuiruotą televizijos žvaigždę. Tačiau žmonės, kurie iš tikrųjų nuveikia Lietuvai didžiulius darbus, ne visada būna tinkamai įvertinti.

Komentuoja akademikas Habil. dr. Romualdas GRIGAS:

Kai Gunarui Kakarui kilo mintis įkurti tokio profilio muziejų, jos realizacijai pasitarnavo mano parašytas straipsnis. Jame kaip tautotyrininkas argumentuotai išdėsčiau teiginį, jog mūsų protėviai buvo gamtos vaikai. Dar iki mūsų eros jie puikiai perprato žvaigždžių judėjimą, Mėnulio elgesį, Saulės ciklus. Natūralu, kad tais laikais etnokosmologijos sąvokos nebuvo, tačiau protėvių pasaulėjautoje etnokosmologija, kaip prigimtinis kultūros reiškinys (sandas), egzistavo. Sudarė esminę dvasinės kultūros dalį.

Be įsiteikimų tvirtinu, kad Gunaras - neeilinės erudicijos, ypač plačių pažiūrų asmenybė. Įdomus, gyvenime retai pasitaikantis atvejis: plati intelektualinė Gunaro erudicija puikiai dera su jo praktiniais veiksmais. Gal su Aukščiausiojo palaiminimu jam tie darbai sekėsi. Apstulbau sužinojęs, kad per visus 30 vadovavimo metų jis negavo jokio vyriausybinio apdovanojimo!

Na, o muziejaus perdavimas „iš rankų į rankas" irgi vyko formaliai, su „šaltuku". Kultūros ministerijos atstovas neatsivežė net elementariausio padėkos rašto...