Dėl patiktukų - šokiruojantis nepilnamečių smurtas

Apie smurtaujančius vaikus jau girdime kone kasdien. Muštynės mokyklose, stebint dešimtims paauglių nebestebina. Kai kurie vaikai ne tik kumščiuojasi, bet rimtai žaloja vieni kitus. O apie žodines patyčias tarp paauglių jau nebekalbama, lyg tai būtų normalu. Tačiau neseniai Vilniaus mokykloje nutikęs atvejis privertė visuomenę suklusti: kas skatina nepilnamečius smurtauti vis žiauriau ir ką daryti, jog vaikai tiek mokyklose, tiek už jų ribų jaustųsi saugūs?

Šokiruojantis naujas prievartos atvejis buvo užfiksuotas vaizdo įraše, darytame klasėje pertraukos metu. Vaizdo medžiagoje matyti, kaip du mokiniai, paguldę ant suolo bendraklasį, jam į užpakalį įgrūda plastikinį butelį.

Vaizdo įrašas darytas kovo pradžioje. Policijoje buvo pradėtas tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Tiesa, į policiją kreipėsi ne mokyklos administracija, o nukentėjusio vaiko mama, ji ir perdavė policijai įrašą. Situacija pradėjus domėtis žiniasklaidai, apie incidentą sužinojo ir mokyklos bendruomenė.

- Atrodo, kad apie mokinių smurtą girdime jau labai dažnai, bet toks atvejis itin šokiruoja. Ką jis gali parodyti? - „Vakaro žinios" paklausė vaikų psichologės-psichiatrės Viktorijos Grigaliūnienės.

- Sunerimti dėl patyčių reikia visada, kad ir koks būdas tai būtų. Net jeigu tyčiojamasi tik žodžiu. O visuomenė jau priprato ir nebekreipia dėmesio, jeigu vaikai vieni kitiems sako netinkamus žodžius. Lyg tai tapo normalu. Taip neturi būti. Mes pamiršome svarbiausią vertybę - pagarbą žmogui. Ir ji pirmiausia turi ateiti iš šeimos.

Vaikai taip elgiasi norėdami gauti aplinkinių pastiprinimą ir dėmesį. Čia svarbu nepamiršti, kad tiek tas, kuris tyčiojasi, tiek tas, iš kurio tyčiojasi, dažniausiai yra žemos savivertės. Jie abu turi problemų, tik jų elgesys skiriasi. Jeigu vaikas yra kuklesnis, jis susigūžia ir nemoka pakovoti už save. Tai nereiškia pliekti atgal, tačiau pasakyti, kad tai nepatinka, ieškoti suaugusiųjų pagalbos. Ir tai nereiškia skundimo, tai yra kova už save.

Kaip ir suaugę siekia nuolat tobulėti, taip ir vaikai nuolat ieško galimybių, kaip išsiskirti ir nustebinti kitą. Stumtelėjimas, apliejimas, negražūs žodžiai jau nebestebina, todėl jauni žmonės ieško originalumo. Čia labai „pagelbsti" internetas, kuris suteikia daug idėjų. Juk jeigu tik truputį pasikumščiuosi, niekas nežiūrės. Nes tai jau įprasta. Vaikai prisižiūri įvairiausių dalykų ir atranda savo būdų idėjoms realizuoti.

- Ar tokia patyčių forma gali signalizuoti, kad pačių smurtaujančių vaikų gyvenime kažkas negerai, gal jie patys yra nukentėję nuo tokio smurto?

- Sunku pasakyti, kaip buvo konkrečiu atveju. Bet kalbant bendrai, be abejonės, toks elgesys susijęs su vaiko problemomis. Ir tai pirmiausia ateina iš šeimos. Tie vaikai, kurie tyčiojasi, jie tikrai turi problemų.

- Žmonės sako, esą dabartinis jaunimas itin žiaurus. Ar tikrai „mūsų laikais taip nebūdavo", ar tiesiog apie tokius atvejus nebuvo žinoma?

- Dabar jau negalime pamatuoti, kas ir kaip vyko anksčiau. Bet matant pasaulines tendencijas, kai agresijos vis daugiau, stebime besikeičiančias vertybes, turbūt galima pasakyti, kad ir mūsų laikais patyčios buvo, tik gal ne tokiu plačiu mastu ir ne tokios žiaurios.

- Reikėtų atskirti, kur yra patyčios, o kur jau elgesys, kuris numatytas Baudžiamojo kodekso straipsniuose.

- Patyčios turi labai daug formų: psichologinės, fizinės. Jeigu žmogus liečiamas, tai jau yra smurtas. O šiuo aptariamu atveju, matyčiau daug formų. Tai buvo psichologinės patyčios, taip pat smurtas ir netgi lytinio prievartavimo formos. Manyčiau, kad į atvejį turėtų reaguoti teisėsauga.

- Apie incidentą, iki žiniasklaidai paviešinant medžiagą, dalis mokyklos bendruomenės nežinojo. Ar tokie dalykai turėtų likti tik vienos klasės reikalu?

- Ne, tai nėra tik vienos klasės problema. Reaguoti į tokius atvejus turi visa visuomenė.

Pirmiausia, mokykla turi veikti kaip komanda. Administracija, mokiniai, tėvai, vaikų gerovės komisijos, tarybos turi įsijungti. Ne dėl to, kad nubaustų tą vaiką ir jo šeimą. Nes taip nepasiekiamas rezultatas. Situacija turi būti analizuojama, turi būti kalbama apie tai, ką padaryti šioje situacijoje ir kad tai nepasikartotų. Reikia sugalvoti, kaip padėti tiek šeimai, kurios vaikas nukentėjo, tiek tai, kurios vaikas smurtavo, nes jis taip darė todėl, kad pats turi problemų.

Manau, kad turėtų dalyvauti ir vaiko teisių specialistai. Deja, nelabai matau jų darbo Lietuvos mokyklose, išskyrus labai rimtus atvejus.

Juk pagalbos reikia ne tik asocialioms šeimoms. Bet ar tokios šeimos įtraukiamos į pagalbos planus? Ar turtingųjų šeimos yra stebimos? Abejoju, ar vaiko teisių specialistų šeimų, su kuriomis dirbama, sąraše yra daug, kaip sakoma, „padorių tėvų". Gražūs materialūs daiktai ir privati mokykla dar neužtikrina vaiko gerovės, jeigu tėvai nedalyvauja jo gyvenime. Tokias šeimas vaiko teisių specialistai taip pat turėtų lankyti. Ir kai tai darys, po truputį situacija keisis.

O dabar įprasta, kad tokius incidentus užglaisto mokykla, administracija tyli. Juk viskas paremta finansiniais dalykais. Jeigu mokykla neigiamai nuskambės, niekas nenorės joje mokytis, sumažės gaunamas finansavimas.

- Šiandien jau įprasta, kad apie smurtą, patyčias sužinoma iš viešai talpinamų pačių mokinių padarytų vaizdo įrašų. Tai yra šiuolaikinio gyvenimo rezultatas?

- Tikrai taip. Pažiūrėkite, žmonės lipa ant uolų dėl vienos minutės kadrų. Dingęs savisaugos instinktas, nes svarbiausia tapo dėmesys. Tai jau būdinga ne tik jauniems žmonėms.

Kažkada „šūstras" buvo tas, kuris už kampo parūko ir lieka nepagautas mokytojos. Šiais laikais tai tik smulkmena, niekam neįdomu. Šiandien pasiekimai kitokie: matuojamasi, kas kiek ko įkėlė į „Instagram", kiek turi patiktukų.

Šiandien net savo ligai nebėra laiko, nes reikia apie tai socialiniuose tinkluose po keliolika įrašų per dieną paskelbti. Gi galima pritraukti dar daugiau sekėjų. O būtų galima iš to padaryti gerą darbą: pasidalinti informacija, kokius tyrimus reikėtų žmonėms daryti reguliariai, kaip rūpintis savo sveikata, kokius simptomus pastebėti.

Jaunimas seka tokius žmones ir tikrosios žvaigždės turėtų būti atsakingos už savo turinį. Štai Aurimas Valujavičius perplaukė Atlantą. Jis dabar turėtų būti pats paklausiausias svečias mokyklose. Jį turėtų kviesti, kad vaikai matytų, kas iš tiesų yra šių laikų didvyris, kas iš tiesų yra vyriškumas ir ištvermė. Tai būtų didžiulis darbas visuomenei.

O nepaliaujamai transliuojamas turinys apie skyrybas ir pinigų dalybas tik parodo mūsų vertybes.

- Labai dažnai tuose vaizdo įrašuose, kuriuose fiksuojamas smurtas, girdisi vaikų juokas. Paaugliai stokoja empatijos ar nėra supratimo, kad tai - netinkamas elgesys?

- Vaikai empatijos turi tiek, kiek jos buvo išauklėta šeimoje. O tas paauglių juokas dažniausiai kyla iš bandos jausmo ir baimės išsiskirti. Niekas nenori būti auka, todėl ir pritariama. Nes jeigu tu išsiskirsi, būsi sekantis.

Tad viskas prasideda mūsų šeimose, bet kartu daug priklauso nuo valstybės politikos. Pavyzdžiui, čia yra nemažai vietos veikti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Kiek žinau, tik kai kurios privačios mokyklos yra priėmusios nuostatas, kad mokykloje negalima naudotis mobiliaisiais įrenginiais. Kitur sakoma, kad to neįmanoma sukontroliuoti. Jeigu mokykla neprisiima atsakomybės, ministerija galėtų išleisti potvarkį, kad mokyklose pamokų metu mobilūs telefonai neturi būti naudojami.