Buvęs lenktynininkas, verslininkas Stasys Brundza: Vietoj pensijų fondo reikia „Tėvų fondo“

- Vis garsiau kalbama, kad antros pakopos pensijų fondų ateitis yra miglota, tačiau jiems vis tiek leidžiama rinkti iš žmonių pinigus, - „Vakaro žinios" pradėjo pokalbį su Stasiu Brundza.

- Problemų čia yra ir daugiau. Žmonės į juos įrašomi be savo žinios ir kas paradoksalu - įrašymas vadinamas „kvietimu". Vieną kartą kaip ir gali atsisakyti, tačiau galiausiai vis tiek asmuo yra įtraukiamas, o norint iš tokio fondo pasitraukti, tenka nueiti kryžiaus kelius. Be to, žmogus gali neatgauti visų sukauptų pinigų.

Tarsi to būtų maža, valdžia dar nusprendė pervesti fondams po papildomus 1,5 proc. nuo vidutinio asmens darbo užmokesčio. Tai daroma tuo metu, kai vis dažniau pasigirsta perspėjimų, kad fondai gali žlugti, o SODRA verkia, kad jai trūksta lėšų. Kodėl valdantieji, užuot parėmę SODRĄ, žmonių pinigus dalina įvairioms privačioms struktūroms? Ir kiek kalbėjau su kaupiančiais žmonėmis, jie savo pinigus susiskaičiuoja, tačiau minėtų, papildomai pervedamų pinigų, nėra matę.

Mano nuomone, pensijų fondus šerianti valdžia turi kažkokių savų interesų, kurie, tikėtina, nesutampa su valstybės ir jos gyventojų interesais. Tik kol šie tyli, valdžia parceliuoja jų pinigus - nuo kiekvieno dirbančiojo atriekiami papildomi procentai, tačiau niekas nežino, kur tie pinigai dingsta. Apie tai vengiama kalbėti, neaišku, kaip tie pinigai yra kontroliuojami. Turint omenyje, kad kalbama apie žmonių ateitį, čia viskas privalo būti ypač skaidru ir aišku. Deja, bandžiau rasti informaciją, kokias sumas valstybė perveda privatiems pensijų fondams, tačiau man tai nepavyko.

Kitas momentas - dabartinė europinė pensijų sistema nebėra efektyvi. Visuomenė sensta, daugėja pensijas gaunančių žmonių, dirbančiųjų mažėja, tad čia tikrai būtinos reformos.

Prieš keletą metų išgirdau vieną pasiūlymą. Tuomet jis man pasirodė keistas, tačiau šiandien matau, kad tai galėtų būti viena iš išeičių. Pasiūlymo esmė - įpareigoti vaikus skirti kokius 5 proc. nuo atlyginimo ne į savo SODROS biudžetą, o konkrečiai tėvams. Juk galima skirti 1,2 proc. įvairioms įstaigoms, tai kodėl vaikai negalėtų remti savo tėvų? Greito efekto tai neduos, bet turėtų pasiteisinti ilgalaikėje perspektyvoje. Tai būtų paskata šeimoms susilaukti daugiau vaikų ir juos tinkamai paruošti gyvenimui, kad vėliau jie susirastų geresnius darbus ir garantuotai prisidėtų prie tėvų senatvės pensijos. Jeigu tokia tvarka būtų patvirtinta ir kitose Vakarų šalyse, tai galėtų paskatinti demografinių problemų sprendimą.

Tiems, kurie neturi vaikų, turėtų būti palikta galimybė savanoriškai, gaunant visą reikiamą informaciją, kaupti antros ar trečios pakopos fonduose.

Sakyčiau, čia galima vesti paralelę tarp „Tėvų fondo" ir kadaise Lietuvoje veikusio Kelių fondo. Į pastarąjį suplaukianti mokesčių dalis buvo skirta išimtinai kelių infrastruktūros priežiūrai. Deja, vėliau šis fondas buvo panaikintas, o kelių priežiūrai pinigai dabar skiriami iš biudžeto. To pasekmes mes matome - kadaise gerais keliais garsėjusi Lietuva dabar ima garsėti griūvančiais tiltais...

Manau, šis pavyzdys įrodo, kad tikslingas žmonių pinigų panaudojimas ne tik duoda geresnių rezultatų, bet ir palengvina jų kontrolę, ko dabartinėje sistemoje aš pasigendu.

- Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai džiaugiasi milijardiniais pelnais. Todėl kalbama apie papildomą „solidarumo mokestį" jiems. Kaip tai vertinate?

- Bankai elgiasi taip, kaip jiems leidžia šalies valdžia, o pelnus jiems krauna žmonės. Bankai optimizavo savo paslaugas, sumažino skyrių skaičių, padidino paslaugų įkainius, aptarnavimo kokybė krenta, bet pinigus už ją bankai vis tiek ima. Ir tai niekam nerūpi

Netgi premjerė Ingrida Šimonytė neslėpė, kad žmonių suneštus pinigus vietiniai bankai investuoja į centrinius bankus, kurie moka realias palūkanas, ir iš to lobsta. Jie taip gali elgtis, nes indėlių gauna daugiau, negu išduoda kreditų, o palūkanų už indėlius šiais laikais beveik niekas nebemoka.

Manau, tai nėra sąžininga. Juk pakilus EURIBOR bankai didina palūkanas kreditus pasiėmusiems asmenims, tačiau nedidina palūkanų indėlininkams. Kas trukdo parengti tvarką, kuri numatytų, jog kylant bankinėms palūkanoms augtų ir palūkanos indėlininkams?

Dabar pasigirdo kalbos, kad bankams bus uždėtas „solidarumo mokestis". Tik kas su kuo čia solidarizuosis? Įtariu, kad bankai, kaip ir bet kuri kita finansinė įstaiga, visus naujus mokesčius permes ant klientų pečių. Pastarieji bus nuskriausti dvigubai - jie ne tik negaus pajamų už bankuose gulinčius ir nuvertėjančius pinigus, bet dar turės padengti naują mokestį. Ir valdžia pati inicijuoja tokią tvarką. Beje, tuos žmonių pinigus, valdžia, užuot atidavusi indėlininkams, planuoja paskirti krašto gynybai. Sutinku kad Tėvynę ginti reikia, bet pati ši schema man kelia daug abejonių.

Beje, ta pati valdžia, užuot pasiskolinusi iš savo šalies žmonių, kažkodėl brangiai skolinasi kažkur užsieniuose, nors visas paskolas turės grąžinti visuomenė. Tai gal tikslingiau būtų ne skolintis užsienyje už brangiai, bet už 4-5 proc. pasiskolinti iš savo piliečių. Viena vertus, žmonės uždirbtų, kita vertus - valstybei ženkliai mažėtų paskolų aptarnavimo išlaidos. Tokios platformos, kai žmonės skolina žmonėms, jau veikia, tai kodėl jos negali veikti valstybiniu lygmeniu?

Prieš keletą metų į esančiųjų valdžioje veiksmus bandžiau atkreipti prezidento Gitano Nausėdos dėmesį. Deja, atsakymo iš prezidentūros taip ir nesulaukiau.

Tuomet buvo daug kalbama apie Neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimą, tad bandžiau pasidalinti su šalies vadovu savo abejonėmis.

Remiantis specialistų skaičiavimais, didinant NPD biudžeto išlaidos ženkliai didėjo ir didės. Tai niekuo nebus kompensuota, o padidinus minimalų darbo užmokestį (kreiptasi buvo dar iki naujausio padidinimo), mažėtų nelegalaus darbo apimtys, kadangi daugumai dirbančiųjų minimalaus atlygio neužtenka, o prisiduriama ir nelegaliai. Be to, dalis atlygio grįžtų į valstybės biudžetą ir SODRĄ mokesčių pavidalu.

Politikų parodomasis rūpestis vargingai gyvenančiais nesumažino automobilių kolonų į Lenkiją savaitgaliais ir ypač šventinėmis dienomis. Žiniasklaida nuolat skelbia, kad lietuvaičiai viena po kito muša Lenkijos prekybos centruose paliekamų pinigų rekordus.

Nei NPD, nei minimalaus atlygio didėjimo visiškai nepajuto skurdžiausia Lietuvos gyventojų dalis - pensininkai bei bedarbiai. Skirtingai nei dirbantieji, jie neturi galimybės nukeliauti iki Lenkijos prekybos centrų įsigyti pigesnių maisto produktų ir kitų prekių.

Prieš keletą metų teigiau, kad sumažinus PVM dydį biudžeto praradimai nebūtų labai dideli, nes tokiu atveju įsigyti pigesnių maisto produktų Lietuvoje galėtų daug daugiau žmonių, o keliauninkai į Lenkiją panaudotų ir lėšas, skirtas kelionei pas kaimynus.

Taip pat stebina aukščiausių Lietuvos pareigūnų bejėgiški padejavimai, kad sumažintas PVM pradings tarpininkų ir prekybininkų glėbyje. Esu įsitikinęs, jog valstybė turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti, kad valstybės parama pasiektų tuos, kuriems ji skirta. Šiuo atveju galutinį vartotoją - prekių pirkėją. Įrankių tai padaryti yra, todėl tokia pozicija neturi pagrindo. Ji vertintina kaip valdininkų nenoras atlikti savo konstitucines pareigas bei politinės atsakomybės stoka.

Laiške prezidentui išreiškiau viltį, kad jam pavyks pasiekti, jog Seimas ir Vyriausybė imtųsi ne parodomųjų, o realių žingsnių Lietuvos žmonių gyvenimo kokybei gerinti. Deja, jai taip ir nebuvo lemta išsipildyti, todėl turime ką turime - augančią migraciją, nesibaigiančius automobilių srautus į Lenkiją bei Baltarusiją ir vis pesimistiškiau į ateitį žiūrinčius šalies gyventojus...