Kitapus senųjų Šiaulių miesto kapinių tvoros šviečia raudona jo kepurė. Sėdėdamas ant metalinės vieno kapo tvorelės godžiai valgo dešrelę, užsikąsdamas agurku. Guolis čia pat - tiesiai ant kapo. Antklodę, kad nesušaltų, sako, atnešė pažįstamas. Kitas kapas - išvietė. Kieno kapai virtę benamio Gintaro namais, niekas ir nesužinos - metalinės paminklų lentelės seniai nuluptos.
Apie senosiose miesto kapinėse gyvenantį benamį „Šiaulių kraštas“ rašė dar pernai rugsėjį. Tada į žurnalistus, prašydama pagalbos, kreipėsi greta nuo benamio „namų“ esantį 1957 m. palaidoto Šakynos miestelio buvusio gydytojo Kazimiero Kvedaro kapą prižiūrinti senolė Ieva.
Tuojau po rašinio kapavietes išvalė už tvarką atsakingos įmonės darbininkai. Benamis, anot senolės, tąsyk išnyko.
Tačiau aplankyti minėto kraštiečio gydytojo kapo per šių metų Velykas atėjusi senolė nustėro: dešiniau esančios kapavietės vėl buvo apdergtos, čia pat miegojo ryškiai raudonos spalvos vatine antklode apsiklojęs žmogus.
Atrodė lyg negyvas. Kad įsitikintų, jog anapilis jo dar nepasiėmė, senolė keletą kartų kostelėjo: kapinių gyventojas kilstelėjo galvą. Gyvas.
Jau negėda
Benamį atrandame kaip tik sėdintį ant kapo bortelio. Greta, ant kapo žemės, padėta praimta dešrelių pakuotė ir prakąstas agurkas. Benamio vakarienė.
Užkalbintas nustoja kramtyti, nuo bortelio pasislenka ant sugulėto kapo - netrukus guls miegoti. Čia, sako, ilsisi kiekvieną naktį. Pareina lyg į namus.
Gintaras Bagdonas. 57-erių.
Čia miega, čia ir tuštinasi.
Ranka mosteli į priekinę kapų eilę. Antai ten yra vandens, ten apsiprausia, nusiskuta.
Gėda? Ne, sako, negėda. Bet tik čia, „tarp kryžiukų“, randa ramybę.
Per dieną „namuose“, kad išvengtų kapinių lankytojų žvilgsnių ir replikų, dažniausiai nebūna. Sliūkina „į darbą“ prie greta centrinės turgavietės esančio prekybos centro. Praeivių prašo nupirkti kokį maisto produktą. Jei kuris pirkėjas, užuot nupirkęs ką nors valgomo, benamiui numeta vieną kitą pinigėlį, tam „ačiū“.
„Nemeluosiu. Išgeriu“, - sako vyras.
Pats į parduotuvę butelio dažniausiai neina, tam reikalui atsiranda prijaučiančių.
„Geriu iš nevilties. Kai pasibaigs karantinas, eisiu į Nakvynės namus, gal į Geriatrijos centrą kreipsiuosi, ten leidžia pabūti keturis mėnesius per metus. Nepykit, man čia ramybė. Ne pirmi metai čia gyvenu. Atleiskit“, - nuolankiai kartoja į apdergtos kapavietės paminklą atsirėmęs G.Bagdonas.
Konteinerių, kaip kai kurie likimo „kolegos“, tikina neinspektuojantis - dėl bemaž penkiolika metų kankinančios abiejų kojų giluminės trombozės labai sunku vaikščioti. Žaizdomis nusėtas, nuo nepriežiūros nuolatos šlapiuojančias ir pūvančias galūnes skauda kiaurą parą - benamis jau susigyveno su šiuo skausmu, ir jo pernelyg nebesureikšmina.
Afganistane buvo baisiau
Pasakoja, esantis iš Vilniaus „kūdikyno“. Kadaise iš žmonių sužinojo mamos buvęs išmestas į šiukšlių konteinerį. Trijų mėnesių kūdikį geri žmonės nunešė į Kūdikių namus.
Paūgėjęs perkeltas į Kauno vaikų globos namus.
Tarnavo Afganistane. 1987 metais grįžo į Lietuvą. Tiesa, grįžti nelabai buvo pas ką.
Karo Afganistane vaizdai išlikę iki šiol. Valkatavimas, už kurį buvo ne kartą baustas policijos, teistumas už maisto vagystę iš parduotuvės, palyginti su Afganistanu, G.Bagdonui tik smulkmena.
Namus, sako, kadaise turėjo. Turėjo ir žmoną. Butą abu įsigijo Lyros gatvėje. Susilaukė sūnaus.
1991 metais šeima iširo. Tikina, kad dėl to kalta sutuoktinė - susirado kitą, o vėliau išvažiavo gyventi į Ispaniją. G.Bagdonas iš šeimos buto išėjo kaip stovi, savo nekilnojamojo turto dalį palikdamas vaikui.
Sūnui dabar arti 30-ies. Jokio ryšio. Bet žino, jog jis gyvena Amerikoje.