Balandžių mėnesio monai

Taigi, balandžio mėnuo yra per pavasario vidurį. Šiemet, kad ir kaip būtų keista, jis niekuo neypatingas, toks pat „vidurinis“. Jeigu manote, kad mėnuo balandis turėjo plasnoti jau kitokiais sparnais, klystate. Kaip jau esame su jumis kalbėję, šis pavasaris - labai ilgas, jam skubėti nereikia, o visi jo privalomi darbai išdėlioti taip pat. Todėl kas priklauso balandžiui, tą jis ir darys. O mes manėme... Taigi, ką manėme, o kaip yra iš tikro?

Mes manėme, kad kovas sukurs žalią ir žydintį pavasarį. Tam jis turėjo ne tik gražaus laiko, bet ir vasaryje paruoštus visų būsimų darbų pradmenis - sakytum, tik švilpauk, ir darbuokis. Kai kas įvyko anksčiau, tačiau visa gamta niekur neskubėjo. Todėl ir paukščiai (daugelis jų) grįžta tik dabar ir dar grįš vėliau. Sausros kamuojami pavasario augalai sužydo anksčiau, tačiau taip ir nepakėlė aukštų stiebų, nesurinko turtingų žiedų puokščių. Savaitės pradžioje daug kur iškritęs sniegas sutirpo, jo tirpsmo vanduo susigėrė į žemę. Gal nors šis kuklus drėgmės lašas padės augalams? Galbūt. Bet jo ilgam neužteks...

Prieš keletą dienų dar sykį aplankiau jau trejetą savaičių vis tįstančius, bet taip nuo žemės nepakilusius, taigi - neištįsusius vėjalandžių šilagėlių žiedus. Jie stovėjo susitraukę, suvargę, neprasiskleidę. O tie, kurie paskubėjo, buvo nudeginti saulės ir sudžiūvę. Taigi, pavasaris be šilagėlių. Prisipažinsiu - tokio neprisimenu.

Taip gyveno pavasaris iki šiol. Didžiausia jo problema gamtoje ne koronavirusas, bet sausra. Ir dar - paiki žmonės, savo godumu ir neraštingumu pasiekę ir vieno, ir kito. Kad jokios, net pačios blogiausios žinios neveikia, rodo šio pavasario pievų gaisrai - prieš savaitę Vilnaus krašte, prie Rastinėnų pamačiau didžiulį ugnies plotą - prieiti buvo baisu, liepsnos kilo į kelių metrų aukštį. Ugniagesiai (lyg nebūtų kitų jiems darbų!), rizikuodami gyvybėmis, plakė ugnį. Pro vartelius išėjęs vietinis maža šakele taip pat kepštelėjo ir vėl nuėjo namo. O kiti stovėjo, žiūrėjo iš toli lyg į spektaklį. Manote, kad kaimas nežino, kas padegė? Kas sunaikino visus šiame plote buvusius kiškiukus, lizdus, milijonus (ar milijardus) vabzdžių. Kaimas visada viską žino. Kodėl jis tyli?

Mes ieškome kažko ypatingo kitur, bet nematome to čia, savo namuose.

Gamta gyvena. Vargdama, nes žmonės, kaip sakoma, „tampo liūtą už ūsų“, daug ką skubindama ar vėlindama. Tačiau net ir po šios savaitės sniegelio Suvalkijoje jau sprogs ievų lapiniai pumpurai, skleisis giriniai serbentai ir skardės kikiliai, pilkosios pečialindos. Ir žolė po tokios drėgmės injekcijos pabus.

Paukščiai, vabzdžiai, varlės sukrus - dabar jų metas. Sunkiausia, žinoma, varlėms, kurių neršto vietų labai trūksta. Neaišku, ar ir tose, kur jos dabar išnerš, vanduo išliks tol, kol iš ikrų išaugs maži varliukai.

Pavasario visada laukiam su džiaugsmu. Ir Velykų. Rytoj - Verbų sekmadienis, taigi, įžanga į didžiųjų pavasario švenčių metą. Tikėkime, kad po jų ir į mūsų namus ateis daugiau ramybės. Jei tik to mes sieksime...