Atveriame duris balandžiui - dar vienas paukščio vardu pavadintas mėnuo pradeda savo rūpesčių kupiną gyvenimą. Taigi, dabar ir mums nėra kada šiaip sau žvalgytis, nes kiekviena diena yra ne tik ilga, bet ir pilna veiksmo. Pavėluosi, nespėsi su ja, vargu ar po to pasivysi...
Balandį atveriame linksmai: juk pirmoji jo diena yra tokia, kai galima net sumeluoti, ką nors nepiktai prigauti. Oficialiai ji kažkodėl buvo pavadinta juokų dieną, nors iš tikro - kokie čia juokai! Juokauti mes galime visus metus, o štai „suraityti" kokią būtą-nebūtą naujieną taip, kad visi patikėtų, galima tik šiandien. Žinia, vakare reikia visų atsiprašyti ir pasakyti tiesą. Antraip visa mūsų išmonė ir juokai bus nesąžiningi.
Kuo ir kaip galime nustebinti savo namiškius, draugus, gimines? Kuo nors smagiu, nepiktu, jokiu būdu - ne žiauriu, nes tai - linksma diena, ir juokai turi būti tokie patys - linksmi. Jeigu norime, kad mūsų pokštai būtų tikrai paveikūs, tam turime ruoštis iš anksto: apgalvoti, suplanuoti, galbūt, kai ką net suprojektuoti. Visą laiką prieš balandžio pirmąją prisimenu profesoriaus Bernhardo Gžimeko, garsaus vokiečių biologo, aplinkosaugininko, daugybės knygų, kino filmų ir televizijos laidų autoriaus balandžio pirmąją. Ji buvo tokia nepaprasta, kad apie ją turiu papasakoti ir jums.
Taigi, rugsėjo mėnesį Vokietijos spaudoje pasirodė maža žinutė, kad turistai kažkur Afrikoje pastebėjo baltą dramblį. Spalio mėnesį kita žinutė skelbė apie medžiotojus, kurie jau seka baltojo dramblio pėdomis. Lapkritį tas dramblys buvo ne tik susektas, bet ir sugautas bei perduotas į dramblių jaukinimo stotį. Sausį dramblys jau buvo gerokai pripratęs prie žmonių, o vasarį specialiu transportu jį pradėjo gabenti uosto link. Kovą laivas su baltuoju drambliu išplaukė į Europą. O balandžio pirmąją baltas dramblys turėjo pasiekti...
Aš dar nepasakiau, kad B.Gžimekas daugiau kaip 40 metų buvo Frankfurto zoologijos sodo direktorius, taigi - baltasis dramblys, kaip pranešė žinisaklaida, balandžio pirmosios rytą turėjo būti atvežtas į traukinių stotį ir pėsčias varomas gatvėmis į Frankfurto zoologijos sodą. Buvo net nurodytas to „pėsčiojo" dramblio maršrutas, pažymėtos gatvės, kur juo galima grožėtis.
Žinoma, tą rytą į gatves suplūdo daugybė žmonių, kiti laukė balkonuose, prie langų ar sulipę į medžius. Situacija atrodė grėsmingai ir šios idėjos sumanytojai suprato, kad to baltojo dramblio reikia iš tikro, kad žmonėms tiesiog pasakyti, jog taip buvo pajuokauta, jau neįmanoma. Taigi - zoologijos sode baltuoju moliu buvo nuteptas azijinis dramblys ir žmonėms pranešta, kad jį į sodą atvarė kitu maršrutu, dar naktį prieš balandžio pirmąją. Žmonės plūstelėjo į zoologijos sodą, sustojo prie dramblių aptvaro ir suprato: taigi balandžio pirmoji, juos gražiai prigavo! O kaip ilgai tam buvo ruoštasi!
Sakykime, kad mes nieko neapgausime, niekam nemeluosime. Nors kažkas prašė pameluoti... ką nors gražaus apie pavasarį, ir tą padaryti taip, kad visi patikėtų ir visiems taptų gera. Deja, to daryti negalime, nes orai kol kas tikrai netrykšta pavasario džiaugsmu. Antra vertus - na ir kas tie orai, nes šiluma tik mums yra raktinis žodis ir faktorius. O varlės keliauja neršti, žalčiai kelia savo vestuves, varnos suka lizdus, varnėnai švilpauja prie inkilų, gandrai braido pabaliuose. Tikras pavasaris, ne kitaip. Kaip apie jį gali meluoti, jei jis - tikras?