A.Sakalauskas: Kodėl mes viską, ką turime, laidojame?

2014 kovo mėn. 01 d. 10:30:42 Perskaitė 5125

Vieną rytą pabudęs aktorius Arūnas Sakalauskas pagalvojo, kad gyvenimas turi neišvengiamus posūkius, kai jau ateina laikas keistis. Nedidelį pasikeitimą jis padarė visai neseniai - nuo mokslo metų pradžios pradėjo dėstytojauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip grąžindamas įsisenėjusią skolą. Pasak aktoriaus, daugelis dalykų turi posūkius - tiek kūryba, tiek politika. Ir kaip savo kailiu įsitikino, dažnai veikia pražiopsoto posūkio teorija.

- Kodėl atėjote dėstytojauti, ypač kai taip nuvertinamas mokytojo ar dėstytojo darbas? Gal turite mintį burti savo aktorių kursą?


- Manęs paprašė padėstyti vaidybą ir aš dėstau. Yra taip, kad tave kažkas mokė, su tavimi irgi kažkas dirbo, atidavė savo laiką, nors jis irgi nieko neuždirbo ir nieko iš to nepasidarė, tarkime, režisierius iš mūsų nesukūrė sau aktorių arba vedančiojo, su kuriuo jis norėtų dirbti. Jis dėjo pastangas į visus. Tai savotiška skola, visi ją turi atiduoti. Bet tokios atsakomybės, kaip savo kurso rengimas, neprisiimčiau, ypač šitoje profesijoje.

- Ar kojos drebėjo, kai ėjote vesti pirmosios paskaitos?

- Ne, nes į tave žiūrima kaip į Dievą. Tai ko čia drebėti? Negi Dievas žiūri į mus ir dreba, ką jis pridarė - ne. Jie taip žiūri ir, aišku, labai klysta, mes esame tokie pat, kaip ir jie. Man trūksta griežtumo, aš nesu griežtas, esu visiškai atlaidus. Tai mano klaida, šį pusmetį mes kitaip darysime. (Šypsosi.) Man patinka stebėti, kaip jie mokosi, kaip greitai persiorientuoja. Tas pats, kas žmogų mokyti rašyti, tik mes pradėjome rašyti dar pirmą raidę, bet vis tiek jau pradėjome, anksčiau neišeidavo net A raidė.

- Nauja veikla turbūt neatitolino nuo aktualijų. Ar jau žinote, už ką balsuosite artėjančiuose prezidento rinkimuose?

- Žinau... Galvoju, kad išvis reikia keisti Lietuvos kelią - reikia išvažiuoti į priekį, o ne apsimesti, kad mes važiuojame jau daugiau nei dvidešimt metų. Visi kandidatai nėra idealūs, visi turi blogų pusių. Tokia mano profesija, aš matau visą šitą teatrą: matau kiekvieną pasakymą, kodėl jis yra sakomas, kodėl šitaip elgiamasi. Matau, kada politikas kalbėdamas meluoja, kodėl meluoja, nes paskui po dviejų savaičių kažkas išlįs... Tiesiog pjesės yra politikoje rašomos. Rinkimų štabo laimėjimo planai, programa yra gryna pjesė, kaip įdomesnį spektaklį padaryti.

- Ar būna, kad norisi tautos tarnui paspausti ranką, padėkoti, paploti jam už puikų pasiūlymą ir pasisakymą?

- Beveik nebuvo taip. Biblijoje parašyta, kad puikybė yra viena iš didžiausių nuodėmių. Politikai, užėmę postą, staiga pasidaro arogantiški ir pasirašo sau mirties nuosprendį iš karto. Arogancija yra vienas iš baisesnių dalykų, tu kalbi su žmogumi, jo nelaikydamas sau lygiu. Jie nemoka kalbėti žmonių kalba - va kas yra, jie nueina ten ir užmiršta žmonių kalbą.

- Kaip galvojate, ar lietuviai lygiai taip pat galėtų sukilti kovoti už savo teises kaip ukrainiečiai?


- Galėtume, laisvai galėtume. Tik pas mus per mažai vagia, mes neturime pinigų tiek. Vargšai mes, nematome tų pinigų, tik matome, kaip važinėja garsiai su sirenomis penkiasdešimt metrų nuo Prezidentūros iki Seimo, lyg viduriai būtų paleisti kažkam. Galėtų tyliai važiuoti, kodėl čia gąsdinti visą miestą?

Pas mus irgi viskas ant plauko kabo. Visi žinome, kad yra didžiuliai kyšininkavimo mastai. Pirmiausiai reikia partijų finansavimą ir kyšininkavimą sutvarkyti, nes tai yra pats didžiausias stabdys. Reikia žaibiškai keisti mokesčių sistemą ir mažinti biurokratiją, baigti tas nesąmones su viešaisiais pirkimais - perki pieštukus, rengdamas projektą turi rinktis iš trijų pieštukų. Europa irgi pridaro kvailų įstatymų. Žinok, kiekvieną savaitę iš Briuselio išvažiuoja sunkvežimis su verstais dokumentais, jie nesiunčiami nei elektroniniu paštu, niekaip, ir jie atsieina keliolika milijonų eurų. Vien tie dokumentai, kurie iš principo yra nereikalingi. Kaip Jėzaus laikais parašas: aš tau užstačiau auksinę žvakidę, va čia mes pasirašome. Akmens amžiuje mes gyvename iš tikrųjų...

- Ar mes iš to akmens amžiaus išlipsime?

- Išlipsime, įlipsime į kitą akmens amžių. Norėtųsi paklausti: kodėl mes visą laiką laidojame? Kaip tik Vasario 16-ąją įsijungiu televiziją ir girdžiu: Donelaitis - tai skamba kaip varpas... (Cituoja mekenančiu balsu - red. past.) Ką mes laidojame? Džiaukimės, nepriklausomybę atkūrėme, kodėl mes negalime atšvęsti? Taip, žuvo žmonės, jie žuvo dėl to, kad mes galėtume švęsti, kad mes galėtume gyventi, kad mes galėtume sakyti teisybę žmonėms, kuriuos išrinkome. Ir nereikia visą laiką laidoti, jie žuvo už tai, kad mes gyventume ir galėtume švęsti, o mes viską laidojame ir laidojame. Na, aš dabar moralizuoju kaip paskutinis kvailys, nereikia moralizuoti nieko... Kas aš toks, kad galėčiau kitiems aiškinti, kaip jiems reikia gyventi - aš niekam nepriekaištauju.

Prisimenu, kaip prabudus pradėjo visokios mintys lįsti į galvą: pagalvojau, kad gyvenimas turi posūkius, daug dalykų turi posūkius - gali negyvenimas turėti posūkius, kūryba gali turėti posūkius, politika gali posūkį turėti. Dažnai veikia pražiopsoto posūkio teorija, tarkime: dykuma, yra greitkelis ir jis daro posūkį, kai jau reikia keisti savo gyvenimą, nes tu nulėksi į dykumą užsigrožėjęs savimi. Važiuojantysis taip žiūri į veidrodėlį, kad nepamato posūkio, visa chebra, kuri važiavo iš paskos, kartu su juo nulėkė į dykumą. Jie jau ten nešasi padangas, iš mašinų nieko nebeliko, bet jie vis dar grožisi, o gyvenimas jau daro posūkį - daugelis dalykų mums neleidžia suktis, kai pats laikas daryti pasikeitimus.

- Ar esate pykęs ant Dievo dėl gyvenime patirtų nelaimių?

- Visi esame pykę ant Dievo: mirė mažas vaikas... Kokia prasmė? Kodėl Dievas tai daro? Jis daro beprasmius dalykus, kad tu įprastintum juos. Tu turi iš to kažko pasimokyti, iš to turi kažką suvokti. Va čia yra prasmė. Beprasmiškame dalyke, kurį jis tarsi daro, nors jis nedaro beprasmiškai, mums tik atrodo beprasmiška, todėl mes pykstame ir šaukiame. „Dieve, ką tu paskutiniu metu veikei“, - norisi paklausti, pažiūrėjus į pasaulį, kas darosi.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net