Ar valstybė prisiims atsakomybę?

Straipsnyje „Valstybės abejingumas privertė žudytis su vaiku ant rankų" rašėme apie tai, kad pasikėsinimu nužudyti kaltinama moteris pagalbos sunkų raidos sutrikimą turinčiam vaikui ieškojo ir institucijose, ir tarp politikų. Tačiau išgirsta nebuvo. Galiausiai moteris priėmė drastišką sprendimą - bandė žudytis kartu su neįgaliu vaiku, tačiau abu buvo išgelbėti praeivių.

Vakar prieš teismo posėdį šalia teismo rūmų į piketą susirinkusios autistiškus vaikus auginančios mamos nusprendė atkreipti visuomenės dėmesį į tokias šeimas ir į tai, kad valstybė nesuteikia joms jokios pagalbos. Tad panašių tragedijų gali nutikti bet kada ir bet kurioje Lietuvos vietoje.

- Kokią žinutę piketo dalyvės siunčia visuomenei ir politikams? - „Vakaro žinios" paklausė vienos iš pikete dalyvavusių mamų, auginančios autistišką vaiką ir įkūrusios ne vieną dienos centrą tokiems vaikams, Loretos MICKŪNAITĖS.

- Norėjome atkreipti dėmesį į pagalbos trūkumą šeimoms ir į kokią beviltišką situaciją tai gali įstumti šeimą.

Lietuvoje labai trūksta paslaugų negalią turintiems vaikams, o apie pagalbą tėvams kalbėti nė neverta, nes jos iš viso nėra. Kai kurių paslaugų šeimos laukia pusę metų, metus ar dar ilgiau. Regionuose netgi nėra reikalingų specialistų, asmeninių asistentų, specializuotų įstaigų. Problemos yra netgi dėl ankstyvo diagnozavimo. Yra daugybė atvejų, kai šeimos eina pas gydytojus ir prašo nustatyti, kas vaikui yra, tačiau medikai atrėžia, kad nereikia ieškoti ligų, kur jų nėra.

- Prisideda ir visuomenės požiūris, neigiami komentarai, pikti žvilgsniai?

- Taip. Nes autistiški vaikai įprastai yra fiziškai sveiki ir gražūs vaikai. Tačiau jie elgiasi taip, lyg būtų nemandagūs, netinkamai išauklėti, nepaisantys jokių elgesio normų. Su tuo nesusidūrę, nesupranta, kaip sudėtinga, kai namuose auga vaikas, kuris nuolat viską laužo, triukšmauja ir tu negauni jokios pagalbos. Tai varo į neviltį. Situacija yra labai pavojinga ir prie tokių drastiškų sprendimų priveda pagalbos laiku nesuteikimas.

- Kauno apygardos teisme nagrinėjama byla sukrėtė visuomenę. Ar tiesa, kad toks mamos sprendimas nešokiravo autistiškus vaikus auginančių tėvų?

- Manau, taip. Turbūt buvo kažkas, kas tapo paskutiniu lašu kantrybės taurėje ir privertė mamą taip pasielgti, būnant tam tikroje afekto būsenoje.

Tai, su kuo susiduria šeimos, auginančios autistiškus, kitokių raidos sutrikimų ir negalių turinčius vaikus, yra sunkiai suprantama to nepatyrusiems. Tai yra nenutrūkstamas darbas, trunkantis visą parą, septynias dienas per savaitę. Nuo tavęs dažnai nusisuka artimieji, draugai, netgi giminaičiai. Nes bijo, nežino, kaip elgtis, bijo nesusitvarkyti su tokiu vaiku.

Dažniausiai šeimos paliekamos pačios ieškoti pagalbos, informacijos ir paslaugų. Dažniausiai auginant tokį vaiką nėra galimybės dirbti, nes turi nuolat būti su vaiku. Prastėja ne tik tėvų socialinis bendravimas, bet ir vaiko. Nuolat būdamas tik namuose, jis sulaukėja.

Dar nepraėjo daug laiko nuo to, kai Lietuvoje jaunas vyras nužudė savo mamą, kurią jis prižiūrėjo. Tai nutiko lygiai dėl to paties - nes jis pats laiku negavo jam reikalingos pagalbos ir buvo paliktas vienas. Tai įvyko iš beviltiškumo, matant, kad valstybė neįgali pasirūpinti silpniausiais.

Jeigu mama būtų gavusi specializuotą pagalbą savo vaikui, psichologinę pagalbą sau, galbūt atokvėpio pagalbą, esu įsitikinusi, to, kas įvyko, nebūtų nutikę. Tai yra valstybės atsakomybė.

- Ar jus stebina aplinkybė, kad mama ieškojo pagalbos ir daug kur kreipėsi, tačiau niekas jai nepadėjo?

- Visiškai nestebina. Nes pati labai gerai žinau, kad rasti pagalbą, ypač regione, yra sudėtinga. Aš pati įkūriau dienos centrus, kad per pagalbą kitiems galėčiau padėti ir savo vaikui bei savo šeimai.

Matau, jog pagalbos paslaugos finansavimas yra nepakankamas, todėl trūksta ne tik išteklių, bet ir specialistų. Ypač rajonuose. Specializuotose įstaigose trūksta vietų, o ne visi vaikai gali pilnavertiškai ugdytis kartu su negalios neturinčiais.

Štai šios dienos pikete dalyvavo vieniša mama iš Kauno, kuri pernai ieškojo atokvėpio paslaugos, nes turėjo 3 dienoms atsigulti į ligoninę ir neturėjo, kas tomis dienomis pasirūpintų jos vaiku. Vienoje įstaigoje buvo pasiūlyta kaina - 70 eurų už parą. Įsivaizduokite, mama negali dirbti, nes prižiūri vaiką su sunkia negalia. Valstybė skiria 500 eurų, tai kaip ji sumokėti beveik pusę šeimos biudžeto už paslaugą? Tėvai atsisako sau būtinų dalykų, nes žino, kad nebus iš ko sumokėti mokesčių. Užburtas ratas.

Neseniai man paskambino mama iš rajono, kur 20-mečiui vaikui reikalinga pavėžėjimo paslauga į specializuotą įstaigą, bet tokios rajonas neteikia. Jie gyvena vienkiemyje ir yra palikti vieni. Mama apskambino visas žinomas institucijas ir niekas jai negali padėti.

Aš noriu pasakyti, kad panašių „tiksinčių bombų", kokia „sprogo" Alytaus šeimoje, yra visoje Lietuvoje. Ši byla, manau, galėtų būti svarbus postūmis sisteminiams pokyčiams.