Šiemet sukanka 370 metų, kai Lietuvoje įkurtos pirmosios girininkijos. Miškininkystės specialistai šiandieninę miškų būklę vertina palankiai, tačiau pripažįsta - problemų yra. Girininkų bendruomenė apie jas turi savo nuomonę, ir į ją įsiklausoma.
Atokvėpis po reformų
Valstybinių miškų urėdijose, kurių yra 42, šiandien dirba 351 girininkas. Jų šiek tiek mažiau nei atkūrus šalies nepriklausomybę, nes sumažėjo ir valstybinių miškų plotai. Dabar jie sudaro pusę visų miškų. Tačiau būtent šis specialistų korpusas geriausiai jaučia miško pulsą, atlieka visus miško darbus - nuo sodinimo iki medienos paruošimo, rekreacinių aikštelių įrengimo. Taip pat ir daugelis privačių miškų savininkų pripažįsta, kad girininkai yra geriausi jų pagalbininkai.
Šalies girininkai yra susibūrę į Girininkų bendriją, veikiančią po Miškininkų sąjungos vėliava. Šios savaitės girininkų bendruomenės lyderiams ganėtinai įtemptos: rengiamasi visuotiniam suvažiavimui, kuris kviečiamas kas ketverius metus. Tai neeilinis įvykis ne tik patiems girininkams, bet ir valstybinę miškų politiką įgyvendinantiems pareigūnams, įstatymų kūrėjams.
Miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius šį miškininkystės tarpsnį apibūdina palankiai - pagaliau yra ramesnis politinis fonas, galima ramiai dirbti: „Anksčiau, būdavo, vis valdžia keičiasi - tai Vyriausybė, tai Seimas; ir vis miškų reforma. Kiek jų išgyvenome, sunku ir suskaičiuoti. Šis suvažiavimas bus mažiau politizuotas, darbinis“.
Nors viską aukštyn kojomis verčiančių reformų dabar nėra, pasak prof. E.Bartkevičiaus, problemėlių iškyla. Miškininkus jaudina, kad stambieji medienos perdirbėjai sau pageidauja išskirtinių sąlygų. Veikia apvaliosios medienos elektroninė pardavimų sistema, užtikrinanti didesnį pardavimo skaidrumą, deja, vietos rinkoje lieka mažesnė lietuviškos medienos dalis, kita išvežama į trečiąsias šalis. Stambieji perdirbėjai pasiūlė „išeitį“. „Jie bando prastumti Miškų įstatymo pataisą, kad medieną būtų leista pirkti pirmiausia jiems, o jau paskui visiems likusiesiems. Tada, žinoma, smulkieji perdirbėjai netektų darbo. Kristų ir medienos kainos. Mūsų miškininkai jokių dotacijų kaip kitose ES šalyse negauna, gyvena iš to, ką uždirba. Nukentėtų miškų atkūrimas, miško kelių taisymas ir pan.“, - stambiuosius medienos rinkos dalyvius ginančiai įstatymo pataisai nepritaria Miškininkų sąjungos prezidentas E.Bartkevičius. Įstatymo pataisa, jo teigimu, parengta pasižiūrėjus į Latviją, kur vyrauja stambiųjų gamintojų „klubas“, o smulkieji perdirbėjai perka mūsų medieną. Miškai Latvijoje tvarkomi prasčiau nei Lietuvoje. Dėl kirtimų ir kai kurių kitų priežasčių latviai prieš porą metų prarado miškų sertifikavimo sistemos FSC sertifikatą.
Įstatymų spragos paaiškėja dirbant
Girininkų bendrijos pirmininkas Raimondas Juzikis kalbėdamas su „Respublika“ pasidžiaugė, kad girininkai jaučia valdžios atstovų palaikymą ir pripažinimą, o santykius su Generaline miškų urėdija apibūdino kaip darbinius: „Vienas svarbiausių motyvų, kodėl prie Miškininkų sąjungos susibūrė Girininkų bendrija, ir buvo siekimas pateikti savo pastabas, kaip realiai įgyvendinti įstatymus, šalinti tam tikras problemas. Bendradarbiaujame su Generaline miškų urėdija, aiškinamės niuansus“.
Raseinių rajone, Viduklėje, girininku dirbantis R.Juzikis gali pateikti ne vieną pozityvaus bendradarbiavimo pavyzdį. Vienas iš naujausių - Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. „Ginčijomės dėl kiekvieno mums rūpimo punkto. Įstatymo kūrėjai turėjo savo argumentų. Manau, kad atsižvelgta į daugumą girininkų nuostatų. Aišku, įstatymas nėra tobulas, jis tik pradėjo veikti. Spragos paaiškės, kai pradėsime įgyvendinti naujus želdinimo projektus“, - sakė girininkų lyderis.
Visuotiniame suvažiavime girininkai aptars įvairius darbinius klausimus - kaip tiksliai atrėžti biržes, kokių keblumų kyla atkuriant ąžuolynus, kaip realiai įgyvendinti reikalavimą dėl neplynųjų kirtimų plotų didinimo. Kad girininkai galėtų įvykdyti keliamus tikslus, pasak R.Juzikio, dabartinių įstatymų neužtenka. Reikalingi papildomi teisiniai aktai, kurie nusakytų įgyvendinimo tvarką, kaip parinkti neplynųjų kirtimų plotus.
„Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa 2012-2020 m. numato, kad neplynieji kirtimai 2015 m. turi sudaryti 30 proc. visų plynai kertamų plotų, o 2020 m. - 35 proc. Tai strateginiai planai. Mes viliamės, kad jiems bus parengti vykdymo planai, kuriais teisiškai galėtume pasiremti. Dabar, pvz., Viduklės girininkijos miškotvarkoje numatyta tik 3 proc. neplynųjų kirtimų, o man reikia pasiekti bent 20 proc. Turiu tam tikrus plotus atrinkti iš plynųjų, juos kažkaip paversti neplynaisiais“, - R.Juzikis dalijosi specifinėmis problemomis, kurios neleidžia įgyvendinti reikalavimo mažinti plynuosius kirtimus.
Girininkai suvažiavime taip pat neaplenks bendravimo su visuomene, kuris ypač svarbus kaimo bendruomenėje. „Kuruojame jaunuosius miško bičiulius. Tai darbas, kuris mums pagal pareigas lyg nepriklausytų, dirbame savo iniciatyva. Mums ne tas pat, ką jaunimas ar bendruomenė galvoja apie miškininkus ir miškų ateitį“, - tikino Girininkų bendrijos pirmininkas.
Gaisrai - skaudi tema
Iš visos Lietuvos į Vilnių susirinkę girininkai analizuos ir dar vieną temą, kuri dienotvarkėje nebuvo nenumatyta, skaudi aktualija įsiprašė nekviesta, kai balandžio 25-ąją Kuršių nerijoje beveik 125 ha plote įsiplieskė gaisras. Jį gesinant bei lokalizuojant dalyvavo pasikeisdamos ir miškų urėdijų miško gesinimo komandos. Pirmąją gaisro dieną su liepsnomis kovojo Tauragės, Šilutės ir Kretingos urėdijų ekipažai, juos pakeitė priešgaisrinės komandos iš Šiaulių, Jurbarko ir Šakių. Praėjusį pirmadienį budėjo Kazlų Rūdos ir Dubravos urėdijų gaisrinės komandos.
„Miškininkavimui tai skaudžios pamokos. Kalbėsime, kokios priežastys, kodėl taip įvyksta. Labai daug diskusijų buvo po pirmojo gaisro (2006 m. - red. past.). Tai rodo, manau, kad mums reikia keisti miškininkavimą Kuršių nerijoje, kur gamta labai subtili. Kalnapušių miškai itin pažeidžiami“, - sakė Girininkų bendrijos pirmininkas R.Juzikis, per savo darbo patirtį taip pat patyręs miško gaisrą. Nors tąkart išdegė palyginti nedidelis plotas, iki hektaro, buvo tikrai baisu, teko budėti per naktį.
„Sausumoje gaisras taip nebūtų išplitęs. Kalnapušės labai greitai įsidega, o ten jos kaip parako statinė. Kitas dalykas - susisiekimas. Kol gaisrininkai atvyko keltu, užtruko. Gesinimo darbus trukdė ir vandens paėmimas. Jį traukė iš marių. Miestams pritaikytos gaisrinės nevažiuoja per smėlį, tik miškininkai turi visureigius... Daug tokių priežasčių, kurioms susidėjus gaisras išplito“, - „Respublikai“ savo nuomonę dėstė Miškininkų sąjungos prezidentas prof. E.Bartkevičius.
Kalnapušių savybę greitai užsidegti profesorius aiškino tuo, kad jos, skirtingai nei paprastosios pušys (būtent paprastosiomis pušimis pagal Miškotvarkos instituto parengtą miškotvarkos projektą Kuršių nerijoje ketinama keisti kalnines pušis), šakotos nuo pat kamieno apačios. Liepsnos liežuviai sausas kaip parakas šakas kaipmat pagriebia nuo užsidegusios paklotės, ugnis sparčiai lipa kamienais aukštyn.
Liko styroti milžiniškas suanglėjusių kalnapušių laukas. Jo fone neįtikėtinai keistai skamba faktas, kad gaisringumas Lietuvos miškuose yra mažiausias Europoje. Įprastai jis tesiekia 0,2 ha per metus. Žinoma, pastarasis gaisras Kuršių nerijoje šią statistiką pakoreguos ne mūsų naudai.
Trečiadienį aplinkos ministro sudaryta komisija vyks į Kuršių neriją, įvertins situaciją ir parengs veiksmų planą, kaip ateityje išvengti tokių gaisrų. Juk nacionaliniame parke dar likęs tūkstantis hektarų kalnapušių.
Miškininkai nepamiršo 2006-ųjų gaisro Kuršių nerijoje, kai išdegė beveik dvigubai didesnis miško plotas. Dabar nuostoliai mažesni. Generalinio miškų urėdo vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius teigė, kad nelaimę laiku pastebėti padėjo automatinė antžeminė miškų gaisrų stebėjimo sistema, ugnies plitimą pristabdė kiti atlikti „namų darbai“. Generalinė miškų urėdija siūlo tokiu metu, kai Kuršių nerijoje padidėja gaisringumo pavojus, taikyti griežtesnes priemones: „Ypač pavasarį, kai didelis pavojus užsiliepsnoti, siūlome uždaryti kelius, vedančius į miškelius. Antra, vertėtų pastatyti vaizdo kameras, kurios fiksuotų, kas lankosi. Tai yra visuomenės interesas. Žmonės turėtų suprasti, kad Kuršių nerija yra unikalus kampelis, prevencinės priemonės būtinos. Taip pat reikėtų peržiūrėti miškotvarkos projektą, numatyti papildomas apsaugines juostas. Nepakenktų įrengti stacionarius vandens šulinius hidrantus. O kokie bus iš tikrųjų priimti sprendimai, nulems aplinkos ministro komisija“.
Šiemet sukanka 370 metų, kai Lietuvoje įkurtos pirmosios girininkijos. Miškininkystės specialistai šiandieninę miškų būklę vertina palankiai, tačiau pripažįsta - problemų yra. Girininkų bendruomenė apie jas turi savo nuomonę, ir į ją įsiklausoma.
Atokvėpis po reformų
Valstybinių miškų urėdijose, kurių yra 42, šiandien dirba 351 girininkas. Jų šiek tiek mažiau nei atkūrus šalies nepriklausomybę, nes sumažėjo ir valstybinių miškų plotai. Dabar jie sudaro pusę visų miškų. Tačiau būtent šis specialistų korpusas geriausiai jaučia miško pulsą, atlieka visus miško darbus - nuo sodinimo iki medienos paruošimo, rekreacinių aikštelių įrengimo. Taip pat ir daugelis privačių miškų savininkų pripažįsta, kad girininkai yra geriausi jų pagalbininkai.
Šalies girininkai yra susibūrę į Girininkų bendriją, veikiančią po Miškininkų sąjungos vėliava. Šios savaitės girininkų bendruomenės lyderiams ganėtinai įtemptos: rengiamasi visuotiniam suvažiavimui, kuris kviečiamas kas ketverius metus. Tai neeilinis įvykis ne tik patiems girininkams, bet ir valstybinę miškų politiką įgyvendinantiems pareigūnams, įstatymų kūrėjams.
Miškininkų sąjungos prezidentas prof. Edmundas Bartkevičius šį miškininkystės tarpsnį apibūdina palankiai - pagaliau yra ramesnis politinis fonas, galima ramiai dirbti: „Anksčiau, būdavo, vis valdžia keičiasi - tai Vyriausybė, tai Seimas; ir vis miškų reforma. Kiek jų išgyvenome, sunku ir suskaičiuoti. Šis suvažiavimas bus mažiau politizuotas, darbinis“.
Nors viską aukštyn kojomis verčiančių reformų dabar nėra, pasak prof. E.Bartkevičiaus, problemėlių iškyla. Miškininkus jaudina, kad stambieji medienos perdirbėjai sau pageidauja išskirtinių sąlygų. Veikia apvaliosios medienos elektroninė pardavimų sistema, užtikrinanti didesnį pardavimo skaidrumą, deja, vietos rinkoje lieka mažesnė lietuviškos medienos dalis, kita išvežama į trečiąsias šalis. Stambieji perdirbėjai pasiūlė „išeitį“. „Jie bando prastumti Miškų įstatymo pataisą, kad medieną būtų leista pirkti pirmiausia jiems, o jau paskui visiems likusiesiems. Tada, žinoma, smulkieji perdirbėjai netektų darbo. Kristų ir medienos kainos. Mūsų miškininkai jokių dotacijų kaip kitose ES šalyse negauna, gyvena iš to, ką uždirba. Nukentėtų miškų atkūrimas, miško kelių taisymas ir pan.“, - stambiuosius medienos rinkos dalyvius ginančiai įstatymo pataisai nepritaria Miškininkų sąjungos prezidentas E.Bartkevičius. Įstatymo pataisa, jo teigimu, parengta pasižiūrėjus į Latviją, kur vyrauja stambiųjų gamintojų „klubas“, o smulkieji perdirbėjai perka mūsų medieną. Miškai Latvijoje tvarkomi prasčiau nei Lietuvoje. Dėl kirtimų ir kai kurių kitų priežasčių latviai prieš porą metų prarado miškų sertifikavimo sistemos FSC sertifikatą.
Įstatymų spragos paaiškėja dirbant
Girininkų bendrijos pirmininkas Raimondas Juzikis kalbėdamas su „Respublika“ pasidžiaugė, kad girininkai jaučia valdžios atstovų palaikymą ir pripažinimą, o santykius su Generaline miškų urėdija apibūdino kaip darbinius: „Vienas svarbiausių motyvų, kodėl prie Miškininkų sąjungos susibūrė Girininkų bendrija, ir buvo siekimas pateikti savo pastabas, kaip realiai įgyvendinti įstatymus, šalinti tam tikras problemas. Bendradarbiaujame su Generaline miškų urėdija, aiškinamės niuansus“.
Raseinių rajone, Viduklėje, girininku dirbantis R.Juzikis gali pateikti ne vieną pozityvaus bendradarbiavimo pavyzdį. Vienas iš naujausių - Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai. „Ginčijomės dėl kiekvieno mums rūpimo punkto. Įstatymo kūrėjai turėjo savo argumentų. Manau, kad atsižvelgta į daugumą girininkų nuostatų. Aišku, įstatymas nėra tobulas, jis tik pradėjo veikti. Spragos paaiškės, kai pradėsime įgyvendinti naujus želdinimo projektus“, - sakė girininkų lyderis.
Visuotiniame suvažiavime girininkai aptars įvairius darbinius klausimus - kaip tiksliai atrėžti biržes, kokių keblumų kyla atkuriant ąžuolynus, kaip realiai įgyvendinti reikalavimą dėl neplynųjų kirtimų plotų didinimo. Kad girininkai galėtų įvykdyti keliamus tikslus, pasak R.Juzikio, dabartinių įstatymų neužtenka. Reikalingi papildomi teisiniai aktai, kurie nusakytų įgyvendinimo tvarką, kaip parinkti neplynųjų kirtimų plotus.
„Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa 2012-2020 m. numato, kad neplynieji kirtimai 2015 m. turi sudaryti 30 proc. visų plynai kertamų plotų, o 2020 m. - 35 proc. Tai strateginiai planai. Mes viliamės, kad jiems bus parengti vykdymo planai, kuriais teisiškai galėtume pasiremti. Dabar, pvz., Viduklės girininkijos miškotvarkoje numatyta tik 3 proc. neplynųjų kirtimų, o man reikia pasiekti bent 20 proc. Turiu tam tikrus plotus atrinkti iš plynųjų, juos kažkaip paversti neplynaisiais“, - R.Juzikis dalijosi specifinėmis problemomis, kurios neleidžia įgyvendinti reikalavimo mažinti plynuosius kirtimus.
Girininkai suvažiavime taip pat neaplenks bendravimo su visuomene, kuris ypač svarbus kaimo bendruomenėje. „Kuruojame jaunuosius miško bičiulius. Tai darbas, kuris mums pagal pareigas lyg nepriklausytų, dirbame savo iniciatyva. Mums ne tas pat, ką jaunimas ar bendruomenė galvoja apie miškininkus ir miškų ateitį“, - tikino Girininkų bendrijos pirmininkas.
Gaisrai - skaudi tema
Iš visos Lietuvos į Vilnių susirinkę girininkai analizuos ir dar vieną temą, kuri dienotvarkėje nebuvo nenumatyta, skaudi aktualija įsiprašė nekviesta, kai balandžio 25-ąją Kuršių nerijoje beveik 125 ha plote įsiplieskė gaisras. Jį gesinant bei lokalizuojant dalyvavo pasikeisdamos ir miškų urėdijų miško gesinimo komandos. Pirmąją gaisro dieną su liepsnomis kovojo Tauragės, Šilutės ir Kretingos urėdijų ekipažai, juos pakeitė priešgaisrinės komandos iš Šiaulių, Jurbarko ir Šakių. Praėjusį pirmadienį budėjo Kazlų Rūdos ir Dubravos urėdijų gaisrinės komandos.
„Miškininkavimui tai skaudžios pamokos. Kalbėsime, kokios priežastys, kodėl taip įvyksta. Labai daug diskusijų buvo po pirmojo gaisro (2006 m. - red. past.). Tai rodo, manau, kad mums reikia keisti miškininkavimą Kuršių nerijoje, kur gamta labai subtili. Kalnapušių miškai itin pažeidžiami“, - sakė Girininkų bendrijos pirmininkas R.Juzikis, per savo darbo patirtį taip pat patyręs miško gaisrą. Nors tąkart išdegė palyginti nedidelis plotas, iki hektaro, buvo tikrai baisu, teko budėti per naktį.
„Sausumoje gaisras taip nebūtų išplitęs. Kalnapušės labai greitai įsidega, o ten jos kaip parako statinė. Kitas dalykas - susisiekimas. Kol gaisrininkai atvyko keltu, užtruko. Gesinimo darbus trukdė ir vandens paėmimas. Jį traukė iš marių. Miestams pritaikytos gaisrinės nevažiuoja per smėlį, tik miškininkai turi visureigius... Daug tokių priežasčių, kurioms susidėjus gaisras išplito“, - „Respublikai“ savo nuomonę dėstė Miškininkų sąjungos prezidentas prof. E.Bartkevičius.
Kalnapušių savybę greitai užsidegti profesorius aiškino tuo, kad jos, skirtingai nei paprastosios pušys (būtent paprastosiomis pušimis pagal Miškotvarkos instituto parengtą miškotvarkos projektą Kuršių nerijoje ketinama keisti kalnines pušis), šakotos nuo pat kamieno apačios. Liepsnos liežuviai sausas kaip parakas šakas kaipmat pagriebia nuo užsidegusios paklotės, ugnis sparčiai lipa kamienais aukštyn.
Liko styroti milžiniškas suanglėjusių kalnapušių laukas. Jo fone neįtikėtinai keistai skamba faktas, kad gaisringumas Lietuvos miškuose yra mažiausias Europoje. Įprastai jis tesiekia 0,2 ha per metus. Žinoma, pastarasis gaisras Kuršių nerijoje šią statistiką pakoreguos ne mūsų naudai.
Trečiadienį aplinkos ministro sudaryta komisija vyks į Kuršių neriją, įvertins situaciją ir parengs veiksmų planą, kaip ateityje išvengti tokių gaisrų. Juk nacionaliniame parke dar likęs tūkstantis hektarų kalnapušių.
Miškininkai nepamiršo 2006-ųjų gaisro Kuršių nerijoje, kai išdegė beveik dvigubai didesnis miško plotas. Dabar nuostoliai mažesni. Generalinio miškų urėdo vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius teigė, kad nelaimę laiku pastebėti padėjo automatinė antžeminė miškų gaisrų stebėjimo sistema, ugnies plitimą pristabdė kiti atlikti „namų darbai“. Generalinė miškų urėdija siūlo tokiu metu, kai Kuršių nerijoje padidėja gaisringumo pavojus, taikyti griežtesnes priemones: „Ypač pavasarį, kai didelis pavojus užsiliepsnoti, siūlome uždaryti kelius, vedančius į miškelius. Antra, vertėtų pastatyti vaizdo kameras, kurios fiksuotų, kas lankosi. Tai yra visuomenės interesas. Žmonės turėtų suprasti, kad Kuršių nerija yra unikalus kampelis, prevencinės priemonės būtinos. Taip pat reikėtų peržiūrėti miškotvarkos projektą, numatyti papildomas apsaugines juostas. Nepakenktų įrengti stacionarius vandens šulinius hidrantus. O kokie bus iš tikrųjų priimti sprendimai, nulems aplinkos ministro komisija“.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
