respublika.lt
 

Akcija be patyčių baigėsi. Tyčiokitės į sveikatą?

2012 kovo mėn. 30 d. 09:20:41
Janina GRIGAITYTĖ

Praėjusią savaitę, kovo 19-25 d., lavinimo mokyklose vyko akcija „Savaitė be patyčių“. Ar gali trumpa viešųjų ryšių akcija apskritai paveikti moksleivių elgesį? Gal savaitė be patyčių turėtų tęstis visus metus, apskritai visą gyvenimą? Tada patyčios taptų retenybe. Bet dabar net patyčių priežasčių neieškoma. Juk tiek jaunas, tiek senas per televiziją mato nesibaigiančias patyčių šou. Ir kaip nesilygiuosi į apslaupiusias žvaigždes, krizenančias ir iš žmogiškųjų ydų, ir iš gyvenimo tragedijų...

×
nuotr. 1 nuotr.
Akcija be patyčių baigėsi. Tyčiokitės į sveikatą?


Apie tai šiandien prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, filosofas Krescencijus STOŠKUS, Seimo narys psichologas Gediminas NAVAITIS ir Seimo narys pedagogas Valerijus SIMULIKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kaip vertinti akcijas prieš smurtą, jeigu visa visuomenė ir žiniasklaida formuoja visiškai kitokius elgesio stereotipus?

V.SIMULIKAS:
Kai kas nors daroma, aišku, kad tai yra neblogai, bet gaila, kad tai yra tik savaitė. Patyčios, tarpusavio santykių problemos aktualios ne tik mokykloms. Tai pirmiausia susiję su visuomene, kuri pamatus kloja viešojoje erdvėje, - visa tai tiesiogiai ir priima vaikai, nes suaugęs dar geba atsirinkti.

Dėl akcijos, kurioje dalyvavo ne tik bendrojo lavinimo mokyklos, bet ir ikimokyklinės įstaigos, - manau, tai vis dėlto turėtų būti ne savaitė, ne mėnuo, švietimo sistemoje tai turėtų būti principinės pozicijos, grįstos tarpusavio pagarba. Daug kas yra sakoma, daug kas yra daroma, bet nebus taip, kad mokinys, grįžęs namo, atsiribos nuo visos erdvės. Mokykla gali rengti įspūdingas programas, bet vis tiek rezultatas gali būti tikrai labai liūdnas, ir tas rezultatas tiesiogiai nesusijęs su švietimo sistema, nes ši sistema nėra uždara. Ji gali kurti tam tikrą tvarką mokykloje, jos koridoriuose, bet įtaką daro viešoji erdvė - draugai, kaimynai, tėvai, įvairios institucijos.

G.NAVAITIS:
Apie patyčias spaudoje, ir pozityvioje spaudoje, kuri nepritaria tiems reiškiniams, kalbama daugiau kaip apie psichologinę ir edukologinę ugdymo problemą - kad vaikai nemoka bendrauti, kad reikėtų jiems nustatyti tam tikras sąlygas, juos ugdyti. Šiuo atveju man, kaip psichologui, kyla didelis klausimas, ar tikrai tai yra psichologinė problema.

Suprantama, toks požiūris, kad tai psichologinė problema, yra pagrįstas, bet pažiūrėkime į mūsų valstybės pradžią, kaip buvo atkurta nepriklausomybė. Tuo metu vieningai veikė tauta, žmonės palaikė vienas kitą ir suvokė bendrumą, o šiandien kaip tik tas bendrumas yra visokeriopai naikinamas. Mes norime, kad mokiniai tarpusavyje bendrautų kultūringai, o kas vakarą televizijos ekrane galime, tiesiai pasakysiu, matyti besidarkančias padugnes, kurios tyčiojasi iš visko ir visų, ir tai vadinama žurnalistika.

Kadangi mūsų pokalbis bus paskelbtas ir internete, tai net siūlyčiau lažintis, - bet čia nėra iš ko lažintis, ir taip laimėsiu, - kad bus komentarų, kuriuos net sunku pavadinti komentarais, nes rusicizmo sudarkyta rašliava jie skelbs pyktį ir pavydą.

Žinote, manęs neįtikina kalbos, kad tuo pasireiškia spaudos laisvė, nes aš matau slypinčias suinteresuotas grupes, kurios sąmoningai investuoja į žmonių supriešinimą Lietuvoje. Nes vis dėlto labai lengva manipuliuoti piktais, nusivylusiais žmonėmis, kurie nepasitiki vienas kitu, nepasitiki valstybinėmis institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis, kurie net nemoka bendrauti normalia kalba ir diskutuoti gerbdami kito nuomonę. Tokius žmones labai lengva valdyti. Todėl toks suinteresuotų grupių investavimas į tai, matyt, yra sąmoningas, o kartu patyčios mokykloje yra rimtesnių problemų ženklas.

Iškyla problema, kodėl mes atsisakome kurti laimingesnę visuomenę, investuoti į tai, kas didina žmonių laimę.  Visai neseniai Seimas turėjo priimti Lietuvos raidos strateginius planus. Tai pagal tuos planus po kelių dešimtmečių BVP paaugs, ekonomika paaugs, vadinasi, turto turėsime daugiau ir veikiausiai taip ir bus, o ar žmonės bus labiau patenkinti, ar bus laimingesni, tai ten apie tai kaip ir nekalbama. Tai veikiausiai, jeigu nekalbama, to ir nebus siekiama.

Susipriešinimas yra vienas iš veiksnių, trukdančių kalbėtis, susikalbėti, ir galų gale tie jausmai kas dieną irgi turi įtakos gyvenimo kokybei. Juk nuo ko priklauso mūsų šios dienos gyvenimas? Nuo tų minčių, jausmų ir veiksmų, kuriuos esame patyrę iki šiandien.

Šiandien, galvodami apie ateitį, mes galime pasirinkti, apie ką galvosime ir ką jausime, galime pasirinkti, kokias knygas skaitysime, kokias televizijos laidas žiūrėsime. Bet kiek yra žmonių, kurie sąmoningai pasirenka? Pasirenka, sakyčiau, psichiškai sveikesnę ir socialiai priimtinesnę informaciją? Tokių vis dėlto yra nedaug, o kiti ir pasirenka, ir jiems įbrukama supriešinanti informacija.

K.STOŠKUS: Prisipažinsiu, 20 metų laukiau tokios temos, kai viešumoje bus pradėta kalbėti apie tai, kas realiai vyksta žmonių santykiuose, bet kažkaip visada buvo praeinama pro šalį. Visa situacija tokia, kad ji pavojinga žmonių išlikimui ir bendravimui, politikai, jau nekalbu apie psichologinius dalykus. Tai yra kultūringas, - vartosiu tą žodį, kuris dabar įgavo visai kitą turinį, - žmogiškų santykių palaikymas, bendravimas.

Man rodos, per žmonių santykius geriausiai matyti visos šalies arba kokio regiono, miesto, valstybės kultūros būklė. Ne be reikalo, matyt, Osvaldas Špengleris (Oswald Spengler) XX amžiaus pradžioje atskyrė civilizaciją nuo kultūros. Iš tikrųjų civilizuotumas reiškia tam tikrą profesionalumo laipsnį. Profesionalumas visada yra svarbus, keliamas į priekį, o kultūra - tas bendras gyvenimo būdas, kuris geriausiai pasireiškia per tai, kaip žmonės vienas kitą traktuoja.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios mane labiausiai glumino, kad buvo bandoma sunaikinti tą brangiausią dalyką, kokį žmogus apskritai turi, - tai yra jo orumas. Nežinau, ar jūs prisimenate tokią TV laidelę, kuri buvo tik viena iš tokių madų, rodoma ir Rusijos televizijoje, ir Lietuvoje, vadinosi „Aukselis“. Tai ten iš esmės buvo daroma tai, kas paprastai karo metais vykdavo koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Prižiūrėtojai, pavyzdžiui, versdavo ką nors praryti arba šliaužti pilvu per purvyną, kad žmogų sunaikintų kaip žmogų, tai yra sunaikintų jo orumą. Atsimenu, buvo klausiama, už kiek litų žmogus šliaužtų per purvyną nusivilkęs marškinius, nuogas. Už penkis litus? Na ne, atsako, už penkis ne. O gal už penkiasdešimt? Žmogus jau suklūsta. O už šimtą? Ima jau ir šliaužia. Žmogus įkainojamas tais šimtu litų ir jis ima atlikti save diskredituojantį ir suniekinantį veiksmą. Tai man šitos analogijos buvo labai gerai įsirėžusios atmintin. Turbūt tie, kurie yra skaitę Balį Sruogą, visi gyvenę koncentracijos stovyklose, šitą patirtį gerai žino.

Ir per tiek laiko Lietuvoje niekas nesukilo, lyg nebūtų nei skaitę, nei girdėję, nei supratę. Iš tikrųjų tą „Aukselį“ galų gale uždraudė, įsikišo kai kurios etikos komisijos. Šiek tiek, matyt, galbūt sugėdino, jeigu ten kas nors gėdinosi, vadinasi, tam tikri pasikeitimai vyko.

Turbūt esate girdėję, kad Italijoje, Izraelyje ir Indijoje paskelbti tokie įstatymai, jog grožio konkursuose turi dalyvauti normalaus kūno svorio mergaitės. Vadinasi, suvokta, kad valstybėje kažkas darosi, į ką turi įsikišti valdžia.

O štai tie dalykai, kad žmogų reikia priimti kaip žmogų, ne kaip gyvulį, daiktą, kirvį ar pjūklą, Lietuvoje yra atrofavęsi. Tikiu, kad tie procesai vyksta kai kur kitur - koncentracijos stovyklose, kalėjimuose. Bet visada buvo skiriami žmogiški politiniai santykiai, išsilavinusių žmonių santykiai, santykiai tarp tėvų ir vaikų, - tai daugybė tokių ryšių, kurie sudaro visuomenės struktūrą.

Užsiminėte apie pokalbius, vykstančius internete, bet ten yra vėl tokios periferinės zonos. Kai kurie žmonės net džiaugiasi, kad gali ten išsiplūsti, o tie, kuriems pinigai ateina, irgi džiaugiasi, nes pritraukia daug dėmesio, daug žmonių, vadinasi, irgi tam tikras verslas. Turbūt čia turėtų reglamentuoti etikos komisijos. Juk iš karto viskas pasikeistų, jeigu žmonės nebeslėptų savo tapatybės. Jeigu pasirašytų vardu, pavarde, ar žmogus drįstų taip elgtis? Žinoma, jis daug kur tokiu atveju susilaikytų. Anonimiškumas iš tikrųjų skatina šitokį elgesį, ir toks elgesys tampa kitiems pavyzdžiu, paskui kurį reikia sekti.

Žinoma, interneto poveikis nepalyginamas su televizijos. Vaiką veikia, kai jis prieš akis mato gyvą žmogaus vaizdą. Atsimenu dar iš studijų metų. Būdavo, nueini į kiną, jeigu koks filmas labai imponuojantis, visi vaikai išeidami ima vaidinti kokius nors kaubojus. Užtenka kine pabūti tiktai trumpą laiką, o jeigu rodomas filmas po filmo? Juk žmogus tampa toks, ką jis mato. Taigi televizijos atsakomybė yra milžiniška.

Ir čia iš tikrųjų ne mokykla dėl to kalta, net ne tėvai. Juk tėvai tą pačią mokyklą taip pat yra išėję, vaikai ir tėvai elgiasi taip pat. Tik, žinoma, suaugę žmonės šiek tiek nepaslankesni, bet jie modeliuoja tą patį elgesį.

Noriu atkreipti dėmesį į pačias prestižiškiausias komercines televizijos laidas. Tarkim, rodomi puikūs chorai. Lietuvoje tiek daug dainininkų, net nežinojau, kad šitiek virtuozų turime, konkurencija didžiulė, tai aukščiausias profesinės kultūros lygis. Ir štai nuostabiai padainavus pradeda spręsti teisėjai, reikšti savo nuomonę. Ar pastebėjote, kad čia ir slypi visas brutalumas, apie kurį šnekame? Žmonės, paskirti teisėjauti, turi būti nešališki vertintojai, o jie pasirodo kaip chuliganai, nes su džiaugsmu ima prikišti nesėkmes ar net kokius apsirikimus, su džiaugsmu mindžioja, sako: „Tai gražu, tai įdomu, tai publika nori“.

G.JAKAVONIS: Tai koks gi yra žmogaus ir televizijos santykis ir kodėl žmonės tokie primityvūs?

R.PAULAUSKAS:
Visus savo pamąstymus apie pasaulį esu susidėliojęs į dvi lentynas. Ant vienos yra užrašyta „deryboms čia ne vieta“ - tai tokios mintys, dėl kurių neabejoju, nes esu įsitikinęs, kad esu teisus. Kita lentyna vadinasi „galima derėtis“. Tai mintys, dėl kurių ir pats su savimi diskutuoju.

Vienas tokių teiginių - kas yra liaudies menas XXI amžiuje? Patenkinus bazinius instinktus, kyla saviraiškos, kūrybos poreikis. Toliau ta kūryba skirstoma į liaudies ir profesionaliąją. Jeigu šiandieną mes pasakome „liaudies kūryba“, lietuvių sąmonėje iškyla kaimo kapelos ir moterys su nuometais. Bet moterys su nuometais yra dar ikikrikščioniškos kultūros reliktas, kaip ir sutartinės. Kaimo kapelos atsirado XIX amžiuje, tai yra čekų polkų pagrindu atsiradusi liaudies kultūra. Tada paklausiu: tai negi liaudis tūkstančius metų kūrė, o XX amžiaus antroje pusėje ir dabar nebekuria? Kuria.

O kas šiandien yra ta liaudies kultūra? Dailės srityje tai visur pripaišyti grafičiai miestuose, tas nepagaunamasis Solomonas. Tai ir yra liaudies kultūros XXI amžiaus kūriniai. Jeigu pažvelgtume į šokius, tai yra breikas, visokie gatvės šokiai, subkultūriniai reiškiniai.

Kai atsirado televizija, tenai, be jokios abejonės, taip pat ėmė reikštis liaudies kultūra. Ir kai valstybė nusišalino nuo televizijų reguliavimo, liaudies menas plūstelėjo ten - kas ką nori, tas tą ir daro. Visiškai sutinku, kad šituo manipuliuojama, kad vieni siekia pinigų, kiti siekia įtakos, bet liaudies kultūra kažkur pasireikšti turi, nes negali liaudis šiuo metu nekurti.

Komentarai internete ir patys tinklalapiai, manau, yra dabartinis žmogaus saviraiškos būdas. O kokie yra svarbiausi liaudies kultūros bruožai? Tai pirmiausia yra labai lengvai pasiekiama, tam nereikia ilgai ruoštis, prieinama gana plačiam ratui žmonių ir tai niekada nėra labai problemiška.

Tarkim, Juškų rinkiniuose mes matome tokią išgrynintą liaudies kūrybą, bet pasidomėjus labiau pasirodo, kad Juškų kūryba yra separuota. Lietuvių liaudies dainose buvo ir patyčių, ir erotikos, bet ji XIX amžiuje buvo nereikalinga, nes reikėjo iškelti lietuvių tautos pasididžiavimo akcentus. Ir Juškos atrinko tam tikras dainas. Čia yra mano ginčytini teiginiai, aš juos imu, be abejo, iš lentynos „galima derėtis“.

„Nemuno“ žurnale prieš gerą dvidešimtmetį aš jau kėliau klausimą, ar roko muzika bolševikiniais laikais kartais nebuvo tam tikra liaudies kultūros apraiška.

Nėra ko stebėtis, kad į televiziją pakliūva ta šaipymosi kultūra, nes dauguma žmonių nelabai pajėgūs suvokti sudėtingus reiškinius. Ir dėl to krypstama į paprastus dalykus.

Kalbėdamas apie liaudišką ir profesionalią kūrybą, kultūrą apskritai, aš nenoriu pasakyti, kad liaudies kultūra, tiek senoji, tiek dabar kuriama, yra kuo nors blogesnė už profesionaliąją. Visur lemia talentas. Tiek profesionaliame, tiek liaudies mene gausu netalentingų žmonių, nes talentas apskritai yra retenybė, ir talentas abiejose srityse įdomus. Bet kai žiūrime televiziją ir visas tas laidas, tai turėkime omenyje, kad ten liaudis daro sau pramogą, nes liaudies menas visada yra skirtas daugiau pramogai, o ne rimtoms problemoms svarstyti.

K.STOŠKUS:
Mes truputėlį grubokai vartojame tą žodį „patyčios“, nenurodydami jokių kriterijų. Juk iš esmės aš bandžiau sieti tą patyčių akciją, veiksmą su žmogaus orumo pažeidimais. Manyčiau, kad graikai daug ką yra palikę civilizacijai, bet viskas išgaravę kitose kultūrose, ypač dabar mūsų kultūroje.

Juk kiek yra juoko formų. Dažnai sakome, kad tik viena gyva būtybė moka juoktis - žmogus. Yra spontaniškas juokas, sakysime, šypsena. Juk žmogus susitinka žmogų norėdamas jam gero, bičiulį sutinkame su juoku, tai yra džiaugiamės sutikę. Juokas iš tikrųjų yra be galo gera priemonė visiems žmonių santykiams reguliuoti.

Dėl pasišaipymo. Graikai turėjo sarkazmą, tai aštrus, šiurkštus juokas, sardoniškas, gaižus, kandus. Rasime daugybę jo formų. Paskaitykite Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis ten dažnai eilėraščiuose juokiasi, bet koks jo juokas? Atlaidi šypsena, tokia gailestinga, pasitikinti kito žmogaus savarankiškumu. B.Sruogos juokas buvo aštresnis, šiurkštesnis, nevengdavo, kaip mes sakydavome, ne visai cenzūrinio. Vaižgantas mėgdavęs sąmojus, pokštus ir pats iš savęs pasišaipydavęs. Bet niekur čia nėra patyčių.

Esu žmogus iš kaimo, jaunystę gerai prisimenu ir neįsivaizduodavau, kad kokioje normalioje šeimoje kas nors tarpusavyje vienas iš kito galėtų tyčiotis. Vaikai tai darydavo, žinoma, daugiausia pasimokę iš kitų žmonių.

Patyčios - tai bandymas parodyti savo pranašumą prieš kitą, tai visada yra žmogaus reikšmingumo sumenkinimas. Žmogus džiaugiasi, kad kitą padaro niekingą, o save iškelia. Dėl to ir sakau, kad tai koncentracijos stovykloms būdingas bruožas, visi tie dalykai taikomi gaujose.

Patyčios yra tyčia, ne šiaip sau spontaniška šypsena, tai kito suniekinimas, neigimas. Iškart atminty iškyla Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) - tai pagrindinis Vakarų Europoje nihilizmo filosofijos skleidėjas, kuriuo dabar dar daug kad mėgaujasi. Jis aiškiai skyrė tris reiškinius: neigti, niekinti ir naikinti.

Pats jau bendriausias neigimas - kai galima aiškinimu, žodžiais ką nors neigti, atmesti. Vadinasi, patyčios iš esmės yra niekinimo būdas, nieku pavertimas žmogaus. Jeigu tai atsispindi juoke, galime įtarti, kad žmonių santykiai yra prasti, kad žmonės paverčia vienas kitą priemone: stipresnis - silpnesnį, įtakingesnis, turtingesnis - skurdesnį.

Juokas gali būti spontaniškas, kai žmogus pamato tai, kas jam patinka, ir ima šypsotis, juoktis. Tyčiotis - tai tyčia juoktis iš kito, tai sąmoningas kito sumenkinimas, pavertimas nieku. Vadinasi, tas žmogus, kuris tyčiojasi, pats nori tapti reikšmingas, o kitą paversti nieku, tai yra sunaikinti.

F.Nyčė dėl to dažnai grįždavo prie tokios formulės: „juoku žudyti reikia“. Tai yra žmogaus žudymas, ir jis gali būti baisesnis už fizinį nužudymą. Ką daro vaikai po patyčių? Lenda po traukiniu arba į kilpą. Čia ne šiaip sau pasijuokimas, ne pasišaipymas, ne ironija.

Folklore labai gerai ta riba yra jaučiama. Ten patyčių aš nežinau, net ir keiksmai juk ne visada yra užmušami keiksmai. Kiti keikiasi dėl to, kad yra taip pripratę. Jaunimas, žiūrėkite, ar visada neapykantą rodo? Jie kitaip nemoka šnekėti, žodžių trūksta ir keikiasi. O čia kalbama apie žudymą, nes niekinimu prasideda žmogaus naikinimas.

G.JAKAVONIS: Ar iš žmogaus vidaus kyla tas blogis, ar čia, remiantis žinoma sąmokslo teorija, sąmoningai siekiama iš Vakarų per mūsų televizijas sunaikinti tautą?

R.PAULAUSKAS: Pirmiausia dėl graikų. Jūs pateikėte gražiąją graikų pusę, bet tie, kurie žaidė pagal jūsų apibrėžtas taisykles, tuo metu sudarė mažumą, o dauguma žmonių buvo visiškai beteisiai, vergai, nelaikomi net žmonėmis. Ir tai egzistavo kartu su ta išdidžia, iškilia graikų kultūra.

Dėl patyčių. Nuvažiuokite į Lietuvos pasienį ir pašnekėję su vietos žmonėmis pamatysite, kad beveik kiekvienas ką nors blogo pasakys apie latvius. Man yra tekę ten praleisti nemažai laiko, iš pradžių nesupratau, kodėl taip yra. Bet paskui paaiškėjo - tai yra mūsų etnoso riba. Ir kaip kiekvienas žmogus saugo savo asmenines ribas ir kitą atstumia, taip pat ir patyčiomis, taip ir etnosas saugo savo ribas. Pavyzdžiui, apie Estiją nieko nei ten, nei čia lietuviai nešneka. Paribio zona - tai įtampa, ir lygiai taip pat anoje pusėje, bet tik pasienyje, latviai blogai šneka apie lietuvius.

Ką tuo noriu pasakyti? Kiekvienas žmogus turi ir dieviškąjį, ir žemiškąjį pradą. Ir žemiškasis pradas, jeigu jis neapribojamas tam tikrais tabu, pradeda dominuoti. Žmogus, deja, toks yra.

Stanislavas Lemas (Stanislaw Lem), garsus lenkų fantastas, yra pasakęs, kad kol nebuvo interneto, jis net neįsivaizdavo, kiek Lenkijoje gyvena idiotų. Tai jo žodžiai. Ir štai jūs internete matote tikrą žmogų, be kultūrinių tabu. Jam leista daryti tai, ką jis šiandien nori daryti. Jis nematomas ir čia ima reikštis jo tikroji prigimtis. Deja, dauguma žmonių yra tokių.

Kita vertus, egzistuoja baimė. Tai pasaulio, permainingų įvykių baimė, nes taip viskas greitai keičiasi. Ir tada šaipymasis, - aš nekalbu apie brutalų, primityvų šaipymąsi, vykstantį už pinigus, - yra bandymas užkeikti realybę, nuo jos pabėgti, nes žmogų gina baimė.

Susirenka kompanija, ir dažniausiai ten vyksta amžinas KVN, kiekvienas nori pajuokauti gudriau, nes rimtiems pokalbiams, rimtai analizei reikia žinių, sugebėjimų. Deja, dauguma šito neturi.

Juk turbūt sutiksite, kad dešimtmečiais, šimtmečiais mes gyvename tam tikrame Lietuvai būdingame prasmių lauke. Šiandien tas prasmių laukas yra tiesiog užariamas. Ką turiu omenyje? Naikinami nusistovėję tėvų ir vaikų santykiai. Vakarų Europoje oficialiuose dokumentuose bus rašoma „tėvas Nr.1“, „tėvas Nr.2“. Toliau naikinamos santykių tarp vyro ir moters prasmės. Tūkstančiais metų jos klostėsi, o šiandien visas tas laukas užariamas, kuriama nauja visuomenė su naujomis prasmėmis.

Kitas pavyzdys - oficialiuose dokumentuose Anglijoje nebebus vyro ir žmonos sąvokų, bus „partneris“ ir „kitas partneris“. Nauja kurianti visuomenė kuria ir naujus tabu. Mano supratimu, visuomenės be tabu nebūna. Visuomenė ir tampa visuomene, kai ji turi savo tabu lauką.

Problema ta, kad mūsų tabu yra naikinami ir mums primetami nauji tabu, kuriuos mums labai sunku priimti. Tarkim, Vakarų Europoje negalima pavadinti žmogaus negru, o daugumai mūsų tai dar nesuprantama.

Ir priešingai, tai, ką mes galime nesunkiai įvardyti, Vakarai jau negali įvardyti. Mūsų visuomenės problema ta, kad mes šiandien įsiliejame į tą didžiulę kuriamą visuomenę, kur visai kitas prasmių laukas, ir aš nežinau, kas čia nugalės.

K.STOŠKUS: Bet aš nelabai supratau jūsų minties, kai sakėte, kad žmogus pats toks jau yra žemiškas, truputėlį šėtonas, o paskui sakėte, kad jį padaro tokį.

R.PAULAUSKAS: Yra prigimtys, yra tam tikros tendencijos, galima skatinti vieną arba kitą tendenciją. Žmogus turi ir dieviškąjį, ir žemiškąjį pradą. Ir nuo valstybės, tautos, elito priklauso, kuris pradas bus skatinamas. Kadangi Lietuvoje elito nėra, jis neatsakingas už tautą, tai jis ir nesiima to dieviškojo prado puoselėti. Jis pats pasiduoda bet kam, nes jis pats yra laužomas. Užtat politikos Lietuvoje neliko.

Ar galite įsivaizduoti Šarlį de Golį (Charles de Gaulle) arba Margaret Tečer (Margaret Thatcher) kokiuose televizijos duetuose, šokių vakarėliuose? Arba tą patį Staliną ir daugelį kitų žmonių? Tada politika dar buvo politika. O dabar, be abejo, politikai tapo tais pačiais šou dalyviais, nes už juos sprendžia visiškai kiti.

Lietuvos politikai šiandien nieko nesprendžia, ir tame prasmių lauke nepriklausomybės sąvoka taip pat dingo. Kovo 11-ąją pasirašėme už nepriklausomybę, bet šiandieną jos nėra, mes save apgaudinėjame. Ir kai Irenos Degutienės paklausė, ar mes paremsite sankcijas Baltarusijai, ką ji atsakė? Atsakė, aišku, kad paremsime, nes taip nusprendė kažkas Europoje. Visiškai nesvarbu, kad baltarusiai yra mūsų kaimynai, nesvarbu, kokie yra mūsų interesai.

Kitados Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vykstant kryžiaus žygiams, priešinosi iš Vakarų ateinančiai kultūrai. Paradoksas tas, kad praėjus 500 metų Baltarusija, kaip dalis tos LDK, ir toliau priešinasi iš Vakarų sklindančiai ideologijai. Lietuva jau yra sudorota, jos nebėra, Baltarusija dar priešinasi. O iš esmės jie yra tie patys LDK gyventojai, tai yra mūsų arealas.

Kai prie bolševikų skaičiau Džordžo Orvelo (George Orwell) knygą „1984-ieji“, buvau įsitikinęs, kad ta knyga yra apie Tarybų Sąjungą, bet pasirodė, kad klydau. Dabar jau žinau visiškai tiksliai iš paties autoriaus, nes skaičiau jo interviu apie tą knygą. Jis tą knygą rašė apie būsimą Angliją, apie būsimą Europos Sąjungą, kurios tada dar nebuvo. Ir aš šiandien matau, kad tą pasaulį, kuris kuriamas, Dž.Orvelas gana tiksliai atspindėjo. O mes tada neteisingai manėme, kad ta knyga taikoma tik Tarybų Sąjungai.


- KVN - Rusijos TV studentų humoro ir improvizacijų laida-konkursas „Klub vesiolych i nachodčivych“ (liet. - „linksmųjų ir išradingųjų klubas“).

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SULAIKYTI: Vokietijoje areštuoti trys įtariami „Islamo valstybės“ grupuotės džihadistai, kurie, kaip įtariama, planavo surengti šioje šalyje kruviną išpuolį.
  • SULAIKĖ: Japonijos policija sulaikė septynis spėjamus kontrabandininkus, kurie, tyrėjų duomenimis, galėjo nelegaliai įvežti į šalį kelis šimtus kilogramų aukso už mažiausiai 4 milijardus jenų (apie 33 milijonus dolerių).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar jau skiepijotės nuo gripo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+7 +8 C

+10 +11 C

 

+4 +7 C

+11 +12 C

+11 +13 C

 

 +7 +9 C

0-6 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s