Abiturientė Loreta Karklelytė: Širdis yra ten, kur namai

Loretos saulė - brangūs žmonės, kartu su jais patirti įspūdžiai, širdį virpinantys prisiminimai ir tikėjimas, kad gražiausios gyvenimo akimirkos jos dar tik laukia. Tokios akimirkos Loretos galbūt laukia studijuojant kurioje nors iš mūsų šalies aukštųjų mokyklų, atostogų metu keliaujant po pasaulį, kuriant šeimą, auginant vaikus - visur atrandant ir paliekant dalelę savęs.

- Šį rugsėjį pradėjai kelionę per paskutinį slenkstį, skiriantį tave nuo suaugusiųjų pasaulio. Su kokiomis mintimis ją pasitinki? - pasiteiravo „Respublika“ L. KARKLELYTĖS.

- Į šią kelionę žvelgiu su jauduliu, kuris kiek susipynęs su džiaugsmu. Šie metai man bus apsisprendimo metai, turėsiu galutinai apsispręsti, ką veiksiu gyvenime. Dėl to labai jaudinuosi. Per visą laikotarpį, kai mokiausi mokykloje, niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad ir į mano gyvenimą kažkada ateis toks metas. Matydavau, kaip su naujo gyvenimo etapo pradžia susiduria kiti man artimi žmonės, bet niekuomet neįsivaizduodavau jų vietoje savęs. O dabar aš jau esu abiturientė ir pradedu tą kelionę pati. Viduje tvyro ir jaudulys, ir baimė, ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.

- Ar jau įsivaizduoji, kas tavęs laukia įveikus šį slenkstį?

- Visada svajojau apie teatrą, apie stovėjimą scenoje. Tokios patirties įgijau mokykloje vesdama ir organizuodama įvairius renginius, vaidindama spektakliuose. Stovėdama scenoje ir bendraudama su publika jaučiuosi labai gerai. Šį pojūtį galėčiau palyginti su jausmu, kurį išgyvena žmonės, grįždami namo po klajonių po pasaulį. Žinau, kad jie tuo metu jaučiasi nuostabiai. Ne veltui sakoma, kad širdis yra ten, kur namai. O mano širdis yra scenoje, todėl svajoju mokytis aktorystės meno ir vaidinti teatre. Jaučiuosi beprotiškai gerai, kai manęs klausosi, kai mane mato... Teatras man žavesį kelia nuo pat pažinties su juo. Kai pradėjau lankytis spektakliuose, man tai beprotiškai patiko: stebėdama spektaklius patiriu gausybę įspūdingų emocijų, kurios ilgai nenuslūgsta ir pasibaigus vaidinimui. Mano draugams atrodė keista ir nesuvokiama, kad teatre gali būti taip įdomu. Tačiau, kaip paaiškėjo, jie tokią nuomonę susidarė į teatrą atvesti dar būdami pirmokai, stebėję neįdomų spektaklį ir daugiau nekėlę ten kojos. Bet juk teatras yra realių gyvenimiškų situacijų atspindys, spektaklių metu nagrinėjamos gilios ir jautrios temos, kurios aktualios ir gyvenime. Todėl apsilankyti teatre pravartu kiekvienam. Dar viena svajonė - žurnalistika. Mėgstu ir sugebu lengvai bendrauti, man labai graži lietuvių kalba.

- Bet į lietuvių kalbą jau braunasi net svetimos raidės. Gal nuo to ji tampa dar gražesnė?

- Lietuvių kalba man visada siejasi su mano močiute, kurios dabar jau nebėra. Ji buvo pradinių klasių mokytoja ir gana anksti atskleidė man gimtosios kalbos pradmenis. Dar nebuvau pradėjusi lankyti mokyklos, o jau mokėjau taisyklingai kalbėti lietuviškai, raiškiai skaityti. Todėl net nervas dabar suima, kai kas nors iš draugų parašo žodį netaisyklingai. Štai vienas iš draugų žodį „vis tiek“ rašo kartu, nors jis rašomas atskirai. Nuolat jam tai paaiškinu, bet jis tik burbteli: „Tu visada kabinėjies.“ O mano vaikinas yra jūrininkas ir dažną žinutę užbaigia žodžiais: „KAIP grįšiu - mes susitiksime.“ Aš jam vis primenu, kad reikia sakyti „KAI grįšiu“, o žodį „KAIP“ patariu vartoti klausiant, kaip aš jaučiuosi, ar pasakant, kaip gražiai atrodau. Jis nesupranta, už ką aš pykstu, o man dėl to liūdna. Visada atkreipiu dėmesį į tai, ar žmogus, su kuriuo bendrauju, rašo taisyklingai, ar sklandžiai dėlioja mintis. Jeigu žmogus nemoka rašyti - tai jau iškalbinga detalė, apibūdinanti jį kaip asmenybę.

- Daug jaunų žmonių palieka Lietuvą ir išvyksta kurti savo laimės svetur. Tu apie tai nesusimąstai?

- Emigracija ir ilgalaikis išsiskyrimas su Lietuva bei čia esančiais artimais žmonėmis - ne man. Mėgstu keliauti, įdomu susipažinti su įvairių užsienio šalių kultūra, todėl nesakau, kad niekada neišvažiuosiu iš Lietuvos. Baigusi mokyklą galbūt porai metų išvyksiu į užsienį užsidirbti studijoms ir savarankiško gyvenimo pradžiai, tačiau studijuoti ir kurti savo ateitį ketinu tik Lietuvoje. Čia mano brangūs žmonės, čia labai daug matyta ir jausta. Kai sukursiu šeimą ir susilauksiu vaikų, jie kada panorėję turės galimybę aplankyti čia pat, Lietuvoje, gyvenančius senelius. O apsigyvenusi užsienyje tokią galimybę iš jų atimčiau. Daug artimų žmonių emigracijoje susikūrė geresnį gyvenimą, nei turėjo Lietuvoje. Užsienyje jie jaučiasi laimingi, turi tvirtesnį materialinį pagrindą, bet išgyvena dėl to, kad negali būti čia, Lietuvoje, kur jų šaknys, kur net gamta išskirtinai lietuviškai žalia. Jiems trūksta vaikystės draugų, giminių, žmonių, buvusių kartu tiek sunkiausiais, tiek gražiausiais gyvenimo momentais.

- Ką pasakytum bendraamžiams, teigiantiems, kad studijuoti Lietuvoje - tuščias laiko švaistymas?

- Aš jaučiu, kad privalau studijuoti čia, kur gimiau ir užaugau. Galbūt jie lygiai taip pat jaučia, kad turi išvažiuoti. Gal jie tiesiog nesijaučia laimingi čia. Aš šiandien Lietuvoje jaučiuosi laiminga. Manau, kad dalies bendraamžių nusistatymas prieš studijas Lietuvoje atsiranda ir iš nežinojimo - nepabandęs studijuoti juk negali vertinti studijų kokybės. Kita vertus, mokslai Lietuvoje nėra pigūs, o tai irgi pastūmėja jaunus žmones ieškoti galimybių studijuoti užsienyje. Kiekvienas renkasi tai, kas jam arčiau širdies, tai natūralu. Labai gaila, kad jaunimas emigruoja: dėl to mažėja gyventojų skaičius, Lietuva sensta ir po truputį nyksta. Tačiau nekaltinu tų žmonių, kurie išvažiuoja. Gal jie tiesiog neatranda sąlygų čia išgyventi. Gal pati valstybė ar atsakingos jos institucijos nieko nepadaro, kad juos sulaikytų.

- Už kokias vertybes jautiesi dėkinga savo mokyklai?

- Jau vienuoliktoje klasėje visi mokytojai pradėjo kalbėti apie artėjančius egzaminus, vis dažniau nukreipdavo mūsų mintis į tai, kaip pasikeis gyvenimas baigus mokyklą, kas ten mūsų lauks. Pokalbiai vis dažniau sukdavosi apie mokslo svarbą dedant kertinius akmenis savarankiškam gyvenimui. Tokios kalbos padėjo susivokti, kad į mus jau nebežiūrima kaip į vaikus, kad suaugusiųjų pasaulyje už viską būsime atsakingi patys. Pareigos jausmą dar vaikystėje man įskiepijo tėvai, o mokykla padėjo įsisąmoninti tai, kad šiandien jau esu savarankiška asmenybė, žmogus, galintis susikurti ateitį savo jėgomis, nelaukdamas aplinkinių pagalbos. Mokykloje įgijau daug žinių ir pasitikėjimo savimi - visa tai pravers ir uždarius jos duris.

- Atstovauji tai kartai, kuri užaugo Lietuvai jau atkūrus Nepriklausomybę ir tapus ES nare. Ar svarbu tavo bendraamžiams ir tau išlaikyti lietuvišką tapatumą vis labiau globalėjančiame pasaulyje?

- Negaliu kalbėti apie visą savo kartą, bet daug mano vienmečių, su kuriais bendrauju, patriotiškumo stokoja. Daugeliui jų šiandien už lietuvybės puoselėjimą kur kas svarbesnės perspektyvos susirasti darbą ir įsikurti užsienyje. Vienas mano bendraamžis pasakė neketinantis toliau mokytis, nes jam užtenka to, kad moka skaityti, rašyti, skaičiuoti. Man to neužtenka. Suvokti mokslo svarbą ir netingėti siekti žinių mane išmokė itin reikli lietuvių kalbos mokytoja, mokiusi mus iki devintos klasės. Tai, kokios vertybės susiformuoja jauno žmogaus širdyje, labai priklauso nuo šeimos, kurioje jis auga, nuo mokymo įstaigos, kurioje mokosi, nuo žmonių, su kuriais jis bendrauja. Mano įsitikinimu, lietuvybė ir mūsų tapatumo išsaugojimas turi būti svarbūs kiekvienam žmogui, gimusiam ir užaugusiam Lietuvoje. Privalu stengtis dėl Lietuvos, gerbti ją, rūpintis, kad ji išliktų. Mūsų Lietuva yra labai graži, čia labai daug žalumos, net rudenys čia gražūs. Ir lietuviškos žiemos gražios, tik gaila, kad dabar jau sniego sulaukiame nedaug. Mes turime savo istoriją, savo džiaugsmus, dėl kurių turėtume didžiuotis, kad gyvename čia, o ne kitur.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“