respublika.lt
 

Visi keliai vis vien veda į Tėvynę (6)

2019 liepos mėn. 04 d. 07:00:00
Vidmantas MISEVIČIUS

Kalbų apie tai, kad užsienyje geriau, - kad ten žolė žalesnė, žmonės draugiškesni ar saulė skaisčiau šviečia - girdime nuolat. Ne vienas, ar susigundęs jomis, ar kitų paskatų vedamas, bet vis dar linkęs kelti sparnus ir keliauti ten, „kur geriau“. Apie tai -  ar tikrai geriau ten, kur mūsų nėra, šį kartą „Respublika“ kalbasi su dvidešimt metų užsieniuose praleidusiu, bet vis tiek į gimtinę grįžusiu Gediminu Siminavičiumi.

×
nuotr. 1 nuotr.
Gedimino Siminavičiaus asmeninio albumo nuotr.

 

Pirmasis užsienis - Vokietija

Savo „odisėjas“ Gediminas pradėjo nuo Vokietijos, į kurią išvyko... prižiūrėti vaikų. Pasak vyro, tai buvo tolimaisiais 90-aisiais, kai Lietuvoje nelabai buvo darbų, o jis pats tuomet dar buvo jaunas ir iki galo nesugalvojo, ko imtis. Tad už jį nusprendė sesuo. Ji, tuomet jau gyvenusi Vokietijoje, ne tik pasiūlė broliui užpildyti auklės anketą, bet ir pati tai padarė. Tiesa, tuomet norint išvažiuoti į Vokietiją, reikėjo, atstovėjus kilometrines eiles, dar gauti vizą. Tad kol Gediminui atėjo iškvietimas, jis apie anketą ir buvo pamiršęs. Todėl vėliau gautas laiškas iš Vokietijos tapo staigmena. „Kadangi viskas buvo surašyta vokiškai, buvau priverstas skubiai ieškoti, kas išvers, o sužinojus, kad gavau darbą - teko skubiai krautis lagaminus“, - savo „odisėjų“ pradžią prisimena pašnekovas.

Problemų nei keliaujant, nei įsikuriant nekilo, nes Gediminas gyveno kartu su šeimininkais. Didžiausias sunkumas tuomet jam, 19-mečiui, buvo kalba. Jis tik kažkiek mokėjo angliškai, o vaikas, kurį teko prižiūrėti, suprato tik vokiškai. Kita vertus, tokia situacija privertė pasitempti. Maždaug mėnesiui prabėgus mūsų tautietis jau laisvai kalbėjo vokiškai ir net pradėjo suprasti vietinių humorą.

„Kai supranti juokelius, tai yra rodiklis, jog gali pažinti ir vietos kultūrą“,- teigė Gediminas, pasak kurio, nors jis iškart buvo priimtas labai draugiškai, mokant kalbą atsivėrė gerokai platesnės krašto istorijos ir kultūros pažinimo galimybės. Pastarosiomis vaikinas netruko pasinaudoti tiek vežiodamas vaiką iš Hanoverio į Hamburgą, tiek keliaudamas po šalį. Tiesa, po metų grįžus į Lietuvą, vokiečių kalbos, kurią jis tuomet spėjo gerai išmokti, Gediminui beveik neprireikė - pastarąjį kartą vokiškai kalbėjosi tada, kai Vokietijoje sugedo automobilis.

Į Angliją - krizės metais

Po pirmosios patirties Gediminas įsikūrė Vilniuje, nes sutiko būsimą žmoną ir pradėjo dirbti šou versle - „Koja records“, o vėliau - vieninteliame muzikiniame žurnale „Ausis“. Deja, 1998-ųjų metų Rusijos krizė, skaudžiai smogusi ir Lietuvai, vėl privertė laimės ieškoti svetur. Vyras prisimena, kad nusprendus prisijungti prie keliauti pasirengusio draugo, pirmas jo tikslas buvo Ispanija, tačiau pakeliui planus teko koreguoti ir jie atsidūrė Londone. Čia anglų kalba labai pravertė, nes Gediminas Didžiosios Britanijos sostinėje užstrigo 15-ai metų.

„Pradžioje į užsieniečius Londone buvo žiūrima draugiškai, tačiau po Europos Sąjungos plėtros, kai į šalį plūstelėjo lenkai, anglai tapo šaltesni, o visus nevietinius pradėjo vadinti lenkais. Tai tapo neigiamu epitetu. Dar sparčiau situacija, prie kurios pokyčių nemažai prisidėjo ir vietos žiniasklaida, ėmė prastėti pastaruoju laikotarpiu, šaliai ėmus ruoštis „Brexit‘ui“, - gyvenimo Anglijoje pradžią ir pabaigą prisiminė pašnekovas.

Beje, nors tuo metu Anglijoje užsieniečiams ir buvo daugiau galimybių negu Lietuvoje, tačiau ten niekada nebuvo lengva įsitvirtinti. Prisipažinęs, kad tuomet atvyko į šalį nelegaliai, Gediminas neslėpė, jog gyveno nuolatinėje baimėje ir įtampoje, jog sugaus ir deportuos, arba išvyksi ir nebeįsileis. Be to, nelegalams ir darbų pasirinkimas nebuvo didelis - barai arba statybos. Pastarąją sritį pasirinkęs mūsų tautietis neapsiriko. Tiksliau, Gediminas išmoko staliaus amato, kuris pravertė tuomet, praverčia ir dabar, jau gyvenant Lietuvoje.

Lygindamas Vokietiją ir Angliją, pašnekovas pastebėjo, kad šalys skiriasi kaip diena ir naktis. „Vokiečiai vargino kartais net absurdo lygį pasiekiančiomis taisyklėmis, tačiau pasiūlė aukštesnį pragyvenimo lygį, - šalių skirtumus akcentuoja lietuvis. - Anglijoje taisyklių buvo mažiau, tačiau, bent pradžioje, apsistojus Londone, kuriame gyvena - vieni sako 8, kiti - 12 mln. žmonių (tikslaus skaičiaus niekas nežino - aut. past.), teko glaustis tokiose vietose, į kurias net grįžti nebesinori. Be to, ten marias laiko sugaišdavai kelionei nuo taško A iki taško B. Realybė tokia, kad gali su draugais gyventi viename mieste metų metus, bet taip ir nesusitikti.“

Skirtumų Gediminas surado ir tarp Lietuvos bei Anglijos.

„Vienas momentas yra uždirbami atlyginimai, tačiau šiandien šioje srityje tokio didelio skirtumo kaip anksčiau nebėra. Kitas - kultūrinis. Tas skirtumas išliks visada, nes Lietuva niekada neturės tokio multikultūrinio miesto kaip Londonas. Šito nepaaiškinsi. Jį reikia pajusti. Tai - nebūtinai lengva, tačiau gera patirtis. Norint įsikurti Anglijoje, turi nueiti tokius kryžiaus kelius, apie kuriuos čia, Lietuvoje, net nepagalvotum. Kita vertus, nors įsitvirtinti ten sunkiau, bet tokiu būdu išmoksti išgyventi. Net yra juokaujama, kad jeigu išgyvenai Londone, tai išgyvensi bet kur. Ir mano patirtis rodo, kad tai - tiesa“, - nusijuokė pašnekovas.

Dar vieną labai ryškų skirtumą Gediminas įvardino lygindamas įmonių steigimą ten ir čia. „Po šešerių metų darbo pasiėmiau paskolą ir pradėjau savo verslą. Pirmiausia buvo maisto iš Rytų Europos parduotuvė, nes labai norėjosi pabėgti iš statybų, kur nebuvo jokios erdvės saviraiškai ir kūrybai. Vėliau buvo kavinių tinklas „Coffee Circus“ ir kavos skrudinimo fabrikas „.Mission Coffee Works“. Pinigų užteko, jų gal ir būtų buvę daugiau, tačiau žinodamas vietos mokesčių politiką, nebijojau gyventi laisvai ir dar galėjau plėstis bei investuoti. Viena vertus, Anglijoje kiek lengviau, nes daugiau žmonių ir platesnė rinka. Kita vertus, didesnė ir konkurencija. Tačiau ten gali mokytis, klysti ir vėl mokytis, nes niekas, skirtingai nuo Lietuvos, neskuba tavo verslo žlugdyti, niekas neblokuoja sąskaitų dėl nesumokėtų kelių svarų. Visi puikiai supranta, kad verslas kartais duoda pelno, kartais - ne. Kalbant apie kavos rinką, po Naujųjų ji išvis apmiršta ir turi galvoti, kaip tą „sausą“ mėnesį išgyventi. Tai supranti ne tik tu, bet ir valdžios institucijos, todėl atidedami ir mokesčiai, ir yra kitokių lengvatų. Didžiojoje Britanijoje net yra „minimalus uždarbis“, nuo kurio net mokesčiai neskaičiuojami. Jeigu uždirbai mažiau, visi palauks, kol tau pradės sektis. O Lietuvoje buvau šokiruotas, kai parduodamas automobilį kiek brangiau negu pirkau dar turėjau sumokėti 15 proc. mokestį. Būčiau apie tai žinojęs iš anksto, pirkimo pardavimo sutartyje būčiau nurodęs mažesnę kainą. Ne todėl, kad norisi apgaudinėti, o todėl, kad nesinori būti apiplėšinėjamam valdžios“, - nemalonia patirtimi Tėvyneje pasidalino vyras.

Visgi jis pripažino, kad pokyčiai Lietuvoje vyksta ir dauguma jų - į gera. Išimtimi vis dar lieka valdžios požiūris į smulkų bei vidutinį verslą bei mokesčių politika, tačiau Gediminas linkęs tikėti, jog ir tai pasikeis. Juolab kad sulaukti senatvės vyras tikisi būtent čia.

„Iš Anglijos visada norėjosi pabėgti, nes Lietuva, nepaisant trūkumų, traukė ir traukia. Juk tai - vienintelė šalis, kurioje nesi užsienietis. Nepaisant tolerancijų ar socialinių garantijų, visur kitur  vis tiek liksi užsienietis. Be to, čia galima gyventi gamtoje, vienkiemyje. Ir tai kainuoja nebrangiai. Anksčiau Vakaruose, o dabar ir Rytuose tokių dalykų rasti vis sunkiau“, - teigė vyras, kuris po Anglijos dar kelerius metus spėjo praleisti...Kambodžoje.

Kambodža ir kinų invazija

Grįžęs iš Anglijos ir susitvarkęs būtiniausius reikalus, Gediminas pusmetį arba metus planavo pakeliauti po Aziją. Visgi Kambodžoje esanti tvarka, tiksliau netvarka, ir ten sutikti tautiečiai privertė planus koreguoti. „Jeigu šalyje, kur pigu, šilta ir visi šypsosi, už 300 JAV dolerių gali gauti vizą, leidžiančią ne tik gyventi, bet ir dirbti ar užsiimti verslu, tai kodėl tuo nepasinaudojus? Po tokių minčių išsinuomojau sklypą, nes užsieniečiui labai sunku nusipirkti, mat tada reiktų gudrauti perkant vietinių vardu. Tai buvo Pietinėje Kambodžoje, Otres, šalia miesto Sihanoukville, ir jame pastačiau viešbutį „Om Home“, - atviravo vyras. - Aišku, norint ten pritapti, vėl teko skubiai mokytis. Tik šį kartą ne kalbos, o vietos papročių, suvokti jų mentalitetą. Nors dabartinis šalies premjeras, atrodo, atėjo į valdžią „visiems laikams“, žmonės ten šilti, draugiški ir nuolat šypsosi. Šypsosi, nes taip reaguoja į įvairius nesklandumus. Tiek pametėtus likimo, tiek ir sukurtus savo pačių rankomis.“

Reikalas tas, kad Vakarų kultūrai būdinga ieškoti kaltų, o vietos - jausti arba nejausti gėdos. Jeigu kažkas pakelia balsą, gėda yra ne tik jam, bet ir tam asmeniui, ant kurio šaukiama.Todėl Kambodžos gyventojai, užuot rėkę, šypsosi vieni kitiems.

„O priežasčių šaukti mums, vakariečiams, Kambodžoje yra daug. Ten niekas nepaiso Kelių eismo taisyklių. Net nežinau, ar tokios čia egzistuoja, nes gatvėse to tikrai nesimato. Vietiniai gyvena savu, neskubiu, ritmu. Jiems yra tik „čia ir dabar“, bet ne „vakar“ ar „ryt“. Atvykusieji turi mažai pasirinkimo - priimti tai arba... rėkti. O tai jau „gėda“. Toks pats ramus požiūris yra ir į darbus. Labai aiškiai supratau, kai pasisamdžiau statybininkus. Nė vienas darbas nebuvo padarytas laiku ar kaip sutarta, statybinis brokas nebuvo taisomas, o į visus priekaištus jie atsakydavo plačiomis šypsenomis. Tad teko nusileisti ir šypsotis jiems, nes kitaip čia vis tiek nebus,“ - gyvenimą tolimoje Kambodžioje prisimena mūsų tautietis.

Kambodžoje Gediminas išbuvo pustrečių metų ir, jeigu ne kinų invazija, būtų likęs ir ilgiau. Jo teigimu, pietinė Kambodžia, tyliai laiminant valdžiai, buvo perleista kinams ir, kaip Lietuvoje kertami miškai, tenai buvo pradėti „kirsti“ vietos gyventojų namai. Pamatęs, kad Kinijos pramonė „buldozeriu“ juda per šalį, stumdama iš regiono visus užsieniečius, vyras pardavė savo verslą ir vėl grįžo į Lietuvą. Dabar - jau visam laikui.

„Keliauti dar keliausiu, tačiau niekur kitur ilgam apsistoti neplanuoju, nes, pamatęs pasaulio, galiu pasakyti, kad geriau kaip Lietuvoje niekur nerasiu. Aš tuo jau įsitikinau, o bandantiems „atrasti amerikas“ galiu tik palinkėti sėkmės,“ - linksma gaidele pasakojimą baigė Gediminas.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (6)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NELAIMĖ: Kazlų Rūdoje sekmadienį kilo gaisras; jis įsiplieskė gyvenamajame name.
  • PERGALĖ: geriausias Lietuvos smiginio žaidėjas Darius Labanauskas PDC pasaulio smiginio čempionate 3:0 nugalėjo anglą Matthew Edgarą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate prietaringas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +4 C

+1 +2 C

 

+1 +2 C

+3 +4 C

+4 +7 C

 

+5 +6 C

1-6 m/s

0-5 m/s

 

 0-3 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1174 PLN - 4.2726
RUB - 69.9930 CHF - 1.0982
GBP - 0.8351 NOK - 10.0630