Virtukų mūšis. Likę žūti, kad išsigelbėtų kiti

Išduoti ir apsupti

Garsusis Virtukų mūšis tarp „Žebenkšties“ rinktinės partizanų ir NKVD pasienio kariuomenės 31-ojo pulko kareivių įvyko 1945 m. liepos 22 d. Raseinių apskrities Kelmės valsčiaus Virtukų miške (dabar - Kelmės rajonas). Nelygioje kovoje su beveik 1500 enkavėdistų ir stribų kovėsi 4 „Žebenkšties“ rinktinės partizanų būriai (iš viso 54 partizanai), vadovaujami rinktinės vado kapitono Juozo Čeponio-Budrio, Algimanto Zaskevičiaus-Vasario ir rinktinės štabo viršininko kapitono Jono Žemaičio-Dariaus (vėliau, pasirinkęs Vytauto slapyvardį, jis taps Lietuvos partizanų vadu ir ketvirtuoju Lietuvos prezidentu - red. past.).

„Žebenkšties“ rinktinės partizanai buvo įsikūrę gerai įtvirtintoje stovykloje: stovyklavietės žiedinei gynybai buvo įrengti viso profilio apkasai su bunkeriais ir ugnies taškais. Sovietų saugumas sekė „Žebenkšties“ rinktinę, čekistams pavyko į rinktinės ryšių tinklą infiltruoti seną agentą, pravarde Vytulis, sugebėjusį įgyti
A.Zaskevičiaus-Vasario pasitikėjimą. Agentas išsiaiškino Lietuvos Laisvės armijos rėmėjus, rinktinės štabo dislokaciją Virtukų miške.

Liepos 22 d. Raseinių aps. NKGB operatyvininkai suėmė 24 žmones, įtariamus bendradarbiavimu su partizanais. Tos pačios dienos 10 val. ryto NKVD kareiviai trimis žiedais apsupo „Žebenkšties“ rinktinės stovyklą. Užvirė kautynės. Partizanai buvo ginkluoti 6 rankiniais kulkosvaidžiais, 24 automatais, granatomis, 4 automatiniais ir 10 paprastų šautuvų. Sumanių vadų J.Čeponio ir J.Žemaičio vadovaujami kovotojai drąsiai atmušinėjo priešo atakas. Kautynės tęsėsi iki 13 valandos.

Baigiantis šoviniams, J.Čeponis davė įsakymą atsitraukti. J.Žemaičio vadovaujamas trisdešimties partizanų būrys traukėsi Vilkiškių kaimo link su trimis sužeistaisiais. Jų atsitraukimą savanoriškai dengė Liudo Jankausko-Žirgo vadovaujamas Liolių būrys ir rinktinės ginkluotės skyriaus viršininkas Petras Markevičius-Pranckus, ūkio dalies viršininkas Bronius Rožanskas-Rainys.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, kautynėse žuvo 15 partizanų. K.Markevičiui atsiųstame Lietuvos ypatingojo archyvo rašte nurodoma, kad mūšyje žuvo 16 partizanų.

Stiprus atsakas enkavėdistams

Priešas kautynėse neteko daugiau kaip 40 karių, daugybė buvo sužeista. Apylinkės žmonės pasakojo, kad iš kautynių sužeistuosius ir nukautuosius vežė ne viena mašina. Liolių miestelyje gyvenusio Ričardo Samuilio 2012 m. sukurtame filmuke „Prisiminimai apie Virtukų mūšį“ Lyduvėnų gyventojas Petras Kazlauskis kalba: „Žmonės, kurie arčiau gyveno, pasakojo, jog pro sunkvežimių dugną kraujas varvėjo“, tiek daug esą nukautų ir sužeistų kareivių buvę.

Režisieriaus Juozo Saboliaus 1995 m. sukurtame dokumentiniame filme „Ketvirtasis prezidentas“ yra ir epizodas apie Virtukų mūšį, kuris tapo pirmuoju krikštu J.Žemaičiui. Virtukų kautynes ir atsitraukimą prisiminęs partizanas Napoleonas Jonutis filme savo pasakojimą baigė taip: „Jie mūsų nesivijo, jau mes juos buvome privaišinę tiek, kiek jiems patiko“.

Partizanai, pasiskirstę smulkesnėmis grupėmis, pasitraukė į miškus, arčiau Šiaulių. Nors enkavėdistų ir stribų būriai kelias dienas naršė apylinkes, tačiau iš apsupties prasiveržusių partizanų pėdsakų jiems nepavyko rasti.

Stribai tyčiojosi iš žuvusiųjų

Po Virtukų mūšio žuvusių partizanų kūnai buvo suguldyti ir niekinti Raseiniuose prie „Žemaičio“ paminklo, vėliau užkasti „Cibikalnyje“ buvusiuose apkasuose. Po savaitės į užkasimo vietą buvo atvaryti Raseinių kalėjimo kaliniai, kurie atkasė žuvusiųjų palaikus „atpažinimui ir nufotografavimui“. Vėliau palaikai užkasti netoli Raseinių miesto, Dumšiškės kaimo apylinkėse esančiame Vedecko ąžuolyne (1945 m. Vedecko sodyboje buvo įsikūręs NKVD poskyris). Kažkas ant ąžuolų kamienų, po kuriais buvo užkasti žuvusieji, išpjaustydavo kryžių ar kitą kokį ženklą. Sovietmečiu ąžuolyne dažnai degdavo žvakutės, žuvusių artimieji vis pasodindavo gėlių.

Tėvynės meilės simbolis

„Virtukų kautynės - man yra didvyriškumo, pasiaukojimo dėl bendražygių, Lietuvos laisvės, meilės Tėvynei simbolis. 16 Lietuvos Laisvės kovotojų stojo į nelygią kovą, žinodami, kad eina į mirtį. Mano šeimai ir, manau, visiems, kurie žino apie šį mūšį, tai pavyzdys, kaip turime mylėti savo šalį, prisiminti istoriją, neleisti manipuliuoti įvykiais ir stengtis, kad tai nepasikartotų“, - sakė Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas K.Markevičius.

Paklaustas, ką jis vaikystėje girdėjo apie senelį ir ar jam augant jautėsi sovietų Lietuvoje vyraujanti baimė, kai šeimose buvo vengiama kalbėti apie giminaičius partizanus, K.Markevičius pasakojo:

„Mano tėvas Henrikas Markevičius pasakojo apie partizanus. Kalbos apie senelį, apie Virtukų partizanų auką man paliko pėdsaką visam gyvenimui. Sunku net įsivaizduoti, koks buvo tų jaunų vyrų ir moterų pasiryžimas - jie ėjo į mirtį, kad išgelbėtų savo brolius. Tai labai jautru ir didinga. Mano senelis Petras buvo ginklininkas, rinktinės ginkluotės viršininkas. Kai jis žuvo, jam buvo 33-ieji. Man senelis visą laiką buvo didvyris. Tėvukas yra surinkęs visą medžiagą apie tą mūšį, yra ir prisiminimų, kuriuos pasakojo vienas iš Virtukų atsitraukinėjęs partizanas. Pasak jo, girdėjosi, kaip meistriškai Petras Markevičius valdo kulkosvaidį. Ir kiek daug stribų, NKVD kariuomenės aukų buvo, nors sovietai tą ir slėpė.“

Pasak K.Markevičiaus, tėvas jam pasakojo ir apie prosenelį Adolfą Markevičių, kurį stribai nukankino Tytuvėnuose, norėdami sužinoti, kur yra jo sūnus partizanas Petras Markevičius. „Labai žiauriai nukankino, praktiškai uždaužė, užbadė laužtuvais“.

Saugumas nuolat sekė partizano šeimą

„Mūsų šeimoje ne tik buvo kalbama apie partizanus, namuose visada buvo Vytis - užaugau su Vyčiu, kai daug kas tada net nežinojo, kas tai yra, - sakė K.Markevičius. - Pamenu, kai buvau paimtas į rusų kariuomenę, pasiėmiau laiškams rašyti popieriaus lapų, ant kurių kampe buvau Vyčio antspauduką uždėjęs. Vienas laiškas netyčia pateko į specialaus skyriaus viršininko rankas - jis mane pasikvietęs visaip auklėjo. Tarnavau Latvijoje, o jis atverčia mano bylą ir pasakoja, ką aš, pavyzdžiui, dariau 11 klasėje, kaip švenčiau Vasario 16-ąją ir pan. Buvau šokiruotas - viską žinojo.

Rusų kariuomenėje sužinojau, kad turiu giminių Australijoje, ko tėvukas kažkaip neafišavo. Tik sovietų kariuomenėje pamačiau, kiek saugumas medžiagos apie mūsų šeimą buvo surinkęs.“

Grįžęs iš armijos jau Atgimimo laikais K.Markevičius parašė į „Tremtinio“ laikraštį, prašydamas, kad atsilieptų tie, kas ką nors žino apie Petrą Markevičių, kurį enkavėdistai Morkumi vadino, nors jo slapyvardis buvo Pranckus. „Susisiekė keletas žmonių. Vieną laišką gavome iš stribo, - pasakojo K.Markevičius. - Turiu tą laišką, tokį piktą, aišku, nepasirašytą. Ten parašyta maždaug taip: šuo buvo, ir šuniška mirtis jam. Galvoju, kokia stribų neapykanta mūsų kovotojams už Lietuvos laisvę yra išlikusi.“

Kapo vieta nežinoma

Ar šeima žino, kur yra Virtukų partizano Petro Markevičiaus-Pranckaus kapas?

„Ne. Aš turiu tik vėliau iš saugumo archyvų gautą nuotrauką, kurioje - nukautų partizanų, tarp jų ir mano senelio, kūnai, suguldyti Raseinių aikštėje, - pasakojo partizano anūkas. - Žinote, paguldydavo ir laukdavo, kas ateis. Tiesa, po Virtukų mūšio iškart partizanus užkasė, paskui atvijo kalinius, kad iškastų „atpažinimui“. Kur po to vėl užkasė, nežinau.

Todėl senelio mirties - Virtukų mūšio - dieną ir lapkričio 1-ąją važiuojame į kelias vietas. Į Vedecko ąžuolyną, kuriame enkavėdistai užkasdavo nukankintus žmones, partizanus - ten masiniai laidojimai buvo. Važiuojame į Virtukų mišką, kur mūšio vietoje pernai pastatėme Atminimo akmenį „Žuvusiems Virtukų kautynių didvyriams“, atvežtą iš senelio gimtinės Betygalos. Važiuojame ir į Raseinių kapines - jose palaidotas 1948 m. žuvęs vienas iš „Žebenkšties“ rinktinės vadų J.Čeponis.“