respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Tremtinio sūnus Viktoras Bilotas: Tremtiniams Lietuva - lyg pasaka ar svajonė (17)

2019 birželio mėn. 17 d. 08:08:48
Irena BABKAUSKIENĖ

Sibire gimęs ir augęs tremtinio sūnus Viktoras BILOTAS neseniai grįžo į protėvių žemę, kurią sapnuodavo jos net nematęs ir į kurią sugrįžti kada nors planavo abu su tėvu tremtiniu Petru Bilotu. Grįžo vienas. Nes tremtis anksti pakirto tėvo sveikatą. „Visiems tremtiniams ar išeiviams Lietuva yra lyg pasaka, lyg svajonė“, - sako Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas V.Bilotas. - Už galimybę sugrįžti esu dėkingas Lietuvai, ypač žmonėms, dirbantiems su Tremtinių grįžimo į Lietuvą programa.“

×
nuotr. 1 nuotr.
Gedulo ir vilties diena Viktorui Bilotui – ne tušti žodžiai. Stasio Žumbio nuotr.

 

Apie giminės tremtį

Viktoras Bilotas gimė Sibire, Tomsko srities, Čajos rajono, Kopanoje Ozero kaime. Paklaustas, ar augdamas žinojo, jog yra tremtinio vaikas, ir už ką buvo ištremtas jo tėvas Petras Bilotas, pasakojo giminės istoriją:

„Mano prosenelis buvo išvykęs į Ameriką, ten užsidirbo pinigų. Tad grįžęs į Lietuvą nusipirko 20 ha žemės, pasistatė gražų didelį namą - darbšti šeima gražiai gyveno. Mano senelis Adomas buvo eigulys ir šaulys (Šaulių sąjungos narys - red. past.). Tiksliai negaliu pasakyti, kada senelis buvo suimtas ir išsiųstas į lagerį Komijoje (vienuose dokumentuose įrašyti 1941 metai, kituose - 1944 m.). O 1951 metais sovietai ištrėmė ir visą senelio šeimą - senelio motiną (mano prosenelę) Uršulę, senelio žmoną (mano močiutę) Salomėją ir tris jų vaikus: mano tėvelį Petrą, jo brolį ir seserį. Taip per 1951 metais vykdytą trėmimo operaciją „Osenj“ („Ruduo“) visa mano tėvo šeima, gyvenusi Širvintų rajone, buvo ištremta į Tomsko sritį. Netoli jų gyveno ir senelio sesuo Jadvyga - ji taip pat buvo ištremta. 1952 metais senelį paleido iš lagerio, bet neleido važiuoti į Lietuvą, galėjo vykti tik pas šeimą Sibire. Kalėdamas lageryje mano senelis susirgo tuberkulioze, todėl nebeilgai su šeima galėjo pagyventi.“

Pasak V.Biloto, kai senelio šeimą trėmė iš Lietuvos, jo tėvui Petrui buvo vienuolika metų, tėvo vyresniajam broliui Leonardui - 15 metų. „Leonardas iškart turėjo dirbti taigoje, mano tėveliui ir jo seseriai Elenai leido eiti į mokyklą. Lietuvoje tėvelis buvo baigęs tris klases, bet ten pradėjo mokytis nuo pirmos klasės, nes nemokėjo rusų kalbos“, - pasakojo V.Bilotas. - Tėvelis sėkmingai baigė mokyklą, vėliau - Miškininkystės technikumą, lyg tęsdamas šeimos tradiciją, nes kaip ir eiguliu buvęs senelis, mano tėvas dirbo girininku. Jį, kaip gerą girininką, labai gyrė, gerbė. Tik jo viršininkas buvo nepatenkintas, kad tėvelis į Komunistų partiją neįstojo ir komjaunuoliu nebuvo. Čia tėvelis sutiko ir mano mamą Tatjaną, kuri, baigusi Tomsko pedagoginį, atvažiavo mokytojauti į mūsų kaimą.“

Tautų makalynė ir kančios lageryje

Apie likimo brolius V.Bilotas pasakojo: „Mano laikais mūsų kaime buvo kelios latgalių šeimos, dar caro laikais atvykusios, vienas latvis. Kaime buvo 400 žmonių, beveik kiekvienas - kitos tautybės. Ten tokia mišrainė - kaip Amerikoje. Bet niekada nemačiau, kad kiltų kokie nors nacionaliniai konfliktai. Lietuvių po 1958 m. liko trys šeimos: mūsų, Baranausko (tremtinio iš Vievio) ir Aleksandravičiaus iš Šalčininkų (jis save vadino lenku). Gyvenome labai draugiškai. Gal čia, Lietuvoje, lenkai ir lietuviai nelabai sutaria, bet tremty lenkai - artimiausi žmonės. Ir katalikai, ir kultūra, ir istorija panaši.“

Ar susitikę tremtiniai pasakodavo vienas kitam apie save (už ką nuteistas, ištremtas ir pan.), ar tremties temos vengdavo? „Senelis labai sirgo, kol jis dar buvo gyvas, jį lankė draugai lietuviai, ukrainietis tremtinys, toks lenkas Puchalskij. Jie pasikalbėdavo apie tai, - prisiminimais dalijosi V.Bilotas. - Aš dar per mažas buvau, 6 metų, kad ką suprasčiau. Bet pastebėjau, kad savam siauram rate jie kai ką aptaria, pasakoja vienas kitam. Vienam giminaičiui, atvažiavusiam senelio aplankyti, jis atviriau papasakojo apie lagerį, apie tai, kaip ten kankino žmones, kai norėjo išgauti informacijos apie pabėgėlį ar dar kažką sužinoti. Adatas po nagais kišdavo ir pan. Tėvas man vėliau pasakojo apie partizanus, to jis neslėpė, kaip jie, vaikai, žaidė ten, pasakodavo apie susidūrimus tarp žaliųjų ir raudonųjų. Žinojau, kaip komjaumuolius už stojimą į organizaciją kaime nubaudė, kaip vieną komunistą pakorė žalieji ant vartų. Žiaurumų buvo ir iš vienos, ir iš kitos pusės.“

Pirmųjų metų badas

„Pirmieji tremties metai buvo labai sunkūs. Žmonės neturėjo, kur gyventi - gyvendavo žeminėse arba barakuose labai susispausdę - „kaip silkės“. Trūko maisto, nes kalbant apie 1951-1952 metus, kalbame apie rimtą badą, - pasakojo V.Bilotas. - Ta žiema buvo labai sunki. Kas dirbo, dar gaudavo darbe truputį valgyti, o motinos su mažais vaikais badavo.

Lietuvoje, Širvintose, buvo tokia aktyvi ir neabejinga mūsų bėdai giminaitė, ji iškart, kai išvežė šeimą, kažkaip sugebėjo susitarti dėl mūsų karvės, dėl kitų gyvulių - kažką pardavė, kumpių, lašinių parūkė. Ir siuntė mums į Sibirą. Bet šeima nieko negaudavo, nes paštininkė pasisavindavo ir siuntinius, ir pinigus, siunčiamus iš Lietuvos. Kai ji susirgo, pradėjo dirbti kita paštininkė, tada šeima pradėjo gauti laiškus: mes tą ir aną išsiuntėme, kodėl nieko neatsakote? Nežinau, kas nutiko tai paštininkei, ar buvo teismas, ar ne. Bet po to buvo lengviau - pagalba iš Lietuvos ateidavo.“

Įgyvendino ir tėvo svajonę

Paprašytas pasidalinti prisiminimais, ką jo tėvas Petras Bilotas kalbėdavo apie Lietuvą, ar norėjo grįžti į gimtinę, tremtinio sūnus sakė: „Tėvelis buvo Lietuvos patriotas, labai mylėjo Lietuvą. Ir mane tuo užkrėtė. Turėjo Lietuvos žemėlapį, atvirukų, knygų, lietuvių kalbos vadovėlį, vėliau prenumeravo laikraščius iš Lietuvos. Jis visada svajojo sugrįžti. Deja, jo sveikata silpna buvo. Jis ir jo brolis bei sesuo, visi, turėjo problemų dėl inkstų - vežė juos į Sibirą šaltuose vagonuose, buvo ruduo, paskui teko gyventi šaltoje žeminėje, nes normalių namų nebuvo. Tai paveikė visų sveikatą. Tėvelį operavo - išėmė vieną inkstą, po to vėl sekė operacijos, labai ligotas buvo. Nepavyko jam grįžti į Lietuvą, bet, atsimenu, vaikystėje ne vieną kartą svajojome abu ir planavome, kaip važiuosime į Lietuvą.“

Paklaustas, ar perėmė ir įgyvendino tėvo svajonę, kai 2015 metais grįžo gyventi į Lietuvą, V.Bilotas sakė: „Tai ne tik tėvo, tai mūsų bendra svajonė buvo. Nuo vaikystės dažnai sapnuodavau Lietuvą, nors joje tik vieną kartą buvau 1980 metais. Man ji visada sapnuose tokia graži būdavo: viduramžių nameliai, bažnyčios, siauros gatvelės. Žinote, išeiviams ar tremtiniams Lietuva yra kaip pasaka, kaip svajonė. Aišku, atvažiuoji ir pamatai, kad yra ir pliusų, ir minusų - yra realybė. Bet, kaip A.Mickevičius sako: kai žmogus kažką praranda, tik tada įvertina, ką prarado. Nežinau, gal kartais lietuviams reikia bent mėnesiui į tremtį patekti, kad suprastų, kokia svarbi, kokia graži Lietuva yra. Juokauju, nes niekam tremties negalima linkėti.“

Į Lietuvą V.Bilotas grįžo vienas. Jo mama, turinti pusiau rusiškų, pusiau lenkiškų šaknų (kilusi iš caro laikų tremtinių giminės) liko gyventi Tomske. „Ir sesuo ten liko, - pasakojo V.Bilotas. - Ji atvažiuoja pas mane į svečius, jai patinka Lietuvoje, bet tokio ryšio, kokį turiu aš su tėvo gimtine, sesuo nejaučia. Gal dėl to, jog ji buvo dar maža, kai mirė mūsų tėvelis.“

O paklaustas, kaip jam pavyko nepamiršti lietuvių kalbos, kai tėvas anksti (būdamas 47 metų) mirė, o mama nekalbėjo lietuviškai, V.Bilotas atsakė: „Aš savarankiškai beveik nuo nulio išmokau lietuvių kalbą. Kai grįžau į Lietuvą, dar lietuvių kalbos kursus lankiau. Nes tėvelis, deja, neišmokė kalbos, neturėjo kantrybės, bandė vieną-kitą kartą, pamatė, kad man, vaikui, nesiseka ir, matyt, nuleido rankas. Iš vaikystės žinojau tik keletą lietuviškų frazių. Kai tėvas mirė 1986 metais, pradėjau pats mokytis lietuvių kalbos. Baigęs mokyklą, atvažiavau į Lietuvą, į svečius, ir pamačiau, kad mano amžiaus paaugliai nelabai rusiškai moka su manimi kalbėti, bendrauti. Man tai buvo dar vienas stimulas mokytis lietuvių kalbos - dėl tėvo norėjau bendrauti su giminaičiais. Aš, kaip ir tėvas, miškininkystę baigiau Krasnojarske, tad dar studentaudamas kartais vakarais radiją („Amerikos balsą“) klausydavau lietuviškai, paėmęs tėvo lietuvių kalbos vadovėlį, bandžiau mokytis gramatikos.“

Tėvų žemė - savo vietoje

Į klausimą, ar jo giminės tėviškė Širvintų rajone išlikusi ir ar teko pamatyti protėvių namus, V.Bilotas atsakė: „Prosenelio namas kaime buvo geras, tad jį perkėlė į Širvintas ir jame tokią mokyklėlę sovietų laikais buvo įkūrę. Mačiau, iki šiol tas namas stovi Širvintose, kažkas jame gyvena. O žemė? Ji savo vietoje, tik aš, kaip proanūkis, tai yra per tolimas giminaitis, neturiu teisės reikalauti ar kažko prašyti. Dėdė gavo kompensaciją už namą.“

Grįžęs į Lietuvą pagal Tremtinių sugrįžimo programą, kurią vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
V.Bilotas sako esąs dėkingas Lietuvai už galimybę grįžti. Ypač šiltų žodžių negaili šio departamento vyriausiajai specialistei Rimai Gudelytei, kuri, pasak jo, „kaip motina, kaip sesuo nuoširdžiai rūpinosi ir padėjo daugeliui tremtinių“.

O paklaustas, ar turėjo kokių nors bėdų grįždamas, atsakė: „Visa programa puiki, ir pagalba yra. Tačiau daugumai neišvengiamai kyla problemų ieškant darbo, ypač sunku humanitarams. Suprantu, dabar tokia mada - tik apie technologijas kalbame. Bet negalima atsisakyti humanitarų, nes jei nebeliks jų, man atrodo, nebus kam saugoti ir Tautos išminties, sąmonės, tautinės tapatybės. Kodėl svarbūs yra istoriniai tyrimai? Kad geriau suprastume, kas yra Lietuva ir lietuvybė, kokia yra šiandieninės sėkmės bei problemų kilmė ir raida, ką vystyti ir ko vengti ateityje. Be to pagrindo, na, bus technologijos, bus mašinos, bet ar išliks Lietuva ir lietuviai, kai nebus tautos sielos?“

Apie „Lietuvių Sibiriadą“

Dar gyvendamas Sibire V.Bilotas tyrinėjo katalikybės ir lietuvių gyvenimo Sibire istoriją. Dalyvavo Sibiro lietuvių veikloje, rūpinosi tremtinių kapų išsaugojimu. O šiandien tremtinio sūnus, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, rašo disertaciją „Dvasininkų iš Lietuvos veikla Sibire nuo 1863 m. iki revoliucijos 1917“. Jis kartu su kitais VDU mokslininkais vykdo projektą „Lietuvių Sibiriada“, Rusijos archyvuose ieškodami lietuvių tremtinių ir išeivių gyvenimo pėdsakų Sibire.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LĖČIAUSI: pasaulio ekonomikos augimo tempai yra lėčiausi nuo ekonominės krizės laikų, kadangi JAV ir Kinijos prekybos karas pakenkė verslo pasitikėjimui ir investicijoms.
  • MEDŽIAGA: Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras taps medžiaga TV dramai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar į Seimą išrinktiems politikams turėtų būti leista apsispręsti dėl iki išrinkimo turėto mandato?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +11 C

 +10 +13 C

 

+10 +12 C

+14 +16 C

+17 +19 C

 

 +13 +14 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s