respublika.lt

Sustojo baltojo metraštininko širdis

(0)
Publikuota: 2019 rugpjūčio 25 13:30:11, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 8 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus, asmeninio albumo, redakcijos archyvo nuotr.

Jei neskambėtų lengvabūdiškai, sakytum, jog teatro kareivis Rimgaudas KARVELIS iš Vilniaus Šeškinės tiesiog persikėlė į Amžinuosius namus, - taip nesinori rašyti apie jį kaip jau nesantį tarp mūsų. Taip nesinori susitaikyti, kad jo glostantį akių gerumą, talentą būti žmogumi (tai, ko gero, svarbiau už kitus talentus) patirsi tik būtajame laike...

 

Ko gero, jis buvo vienintelis teatro metraštininkas Lietuvoje - sukūrė net penkias juostas apie Jaunimo teatro istoriją - kas dar savo jėgomis yra pastatęs meno buveinei tokį postamentą. Nesinori kartoti, koks jis buvo atsidavęs ir ištikimas (ne šių laikų vertybė) šiam teatrui. Jis buvo pasiutusiai geras aktorius, ir nors buvo tokių, kurie gerokai lenkdavo jį ne tik vaidmenų tiek teatre, tiek kine skaičiumi, jam kažkokiu būdu pavyko atsistoti tų laimingųjų priekyje. Jis buvo žiūrovų numylėtinis.

Paskutinįkart R.Karvelis pasirodė scenoje praėjusį pavasarį Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje. Ten veikė jo fotografijų paroda, įamžinusi Jaunimo teatro žmones; ją jis paliko muziejui dovanų, - jis apskritai mėgo dovanoti, tiek paties sukurtus kino metraščius, tiek fotografijas. Tada visų akivaizdoje ir įvyko transformacijos stebuklas - paprastai sunkiai su lazdele vaikštantis artistas atgijo paskutiniam (kaip dabar aišku) vaidmeniui: pasipuošęs jau firminiu tapusiu morkiniu švarku, jis be paliovos kalbėjo, kibirkščiavo jam būdingu humoru, kartojo klasikiniais tapusius teatrinius anekdotus, o vakarui net neįpusėjus, imituodamas kažkokį sceninį paveikslą, numetė staiga lazdelę ir kaip niekur nieko ėmė žingsniuoti pakyla pirmyn, atgal...

Po gero mėnesio išvydau R.Karvelį Šeškinėje: buvo sublogęs ir paltas atrodė aiškiai jau dukslokas, sunkiai, prisilaikydamas viena ranka, išlipo iš autobuso, pastovėjo kiek ir pasukęs eiti vos vilko kojas. Tai buvo visai kitas žmogus. Tokio R.Karvelio žiūrovai nepažino ir nereikėjo, kad pažintų, kiekvienas su savo negalia turės progų susipažinti patys. Tai artimiausių žmonių, šeimos istorijų skaudžiausias skyrius. Šiuo atžvilgiu R.Karvelis buvo likęs kaip pirštas - su žmona seniausiai išsiskyręs, tragiškomis aplinkybėmis žuvusį sūnų dailininką Naglį palaidojęs prieš penkerius metus. Tačiau vis dėlto jis nebuvo visiškas vienužis, ir tai sakydama neapeliuoju į nuspėjamus kolegų ar žiūrovų simpatijų ženklus, - aktoriaus šeima buvo tapę verslininkai Henrita ir Vaclovas Kontrauskai, o gal, atvirkščiai, jis buvo atėjęs į jų šeimą, bet tai nė nesvarbu; svarbu tai, kad iki paskutinės gyvenimo dienos R.Karvelis turėjo jausti turįs atramą svetimėjančiame prietemų pasaulyje. Verslininkų pora ir buvo tie žmonės, kurie metų metais regėjo ne tik paradinę artisto dienų pusę. R.Karvelis buvo pasakojęs apie V.Kontrauską, kiek jis daug padaręs dėl jo sveikatos tiek klubo sąnario keitimo, tiek širdies operacijos atveju, kiek yra padėjęs pinigais.

„Penktadienį su Henrita aplankėme jį „Santaros“ klinikose, - pasakoja V.Kontrauskas, - prisidarėme „selfių“, jam pageidaujant atvežėme šviežių agurkų, lietuviškų saldinių obuolių, tačiau valgyti jis jau nelabai norėjo, buvo gerokai sukritęs (tądien tesvėrė 69 kilogramus). Tačiau apie vykusias krepšinio varžybas „kaip ten su serbais, suomiais“, „kaip su rusais“, turėjau jam viską detaliai iškloti. Klausinėjo apie kiekvieną kėlinį, įtampas, puolimą, derinukus, - krėtė mane kaip obelį. Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme jį gyvą, nors bendravome telefonu ir šeštadienį, ir sekmadienį, jau būdami Palangoje; jam to bendravimo, tų pašnekesių, ypač praradus sūnų, reikėjo kaip „Tėve mūsų“... Pasikalbėdavome beveik kiekvieną dieną. Na, o pirmadienį išgirdom baisią žinią, kad Maestro jau nebėra...“

„Žinau visas jo bėdas, problemas, visus jo lūkesčius, norus, ligas ir visą sudėtingą jo gyvenimą, ir jis pažįsta visą mano giminę, - tęsia V.Kontrauskas, šiomis dienomis sulaukiantis itin daug užuojautos, - būdavo, kad ir maisto veždavom, ir pinigų duodavom, visko buvo. Man ir mano šeimai jis - šventas ir labai artimas žmogus. Visus gimtadienius, tiek mūsų, tiek jo, švęsdavome drauge. Ir šiemet liepos aštuntą per Maestro 86-ąjį gimtadienį jo pageidavimu vykome į kavinę... šaltibarščių, užpernai šią progą minėjome kinų restorane. Ne, jis nieko neprašydavo, bet kadangi mūsų santykiai buvo daugiau negu bičiuliški, nei jis prašė, nei mes siūlėm, viskas vyko tarsi savaime, natūraliai. Jis niekad niekuo nesiskundė, buvo pozityvus žmogus, labai pozityvus, bet kokioje situacijoje pirmiausia ieškantis šviesiosios pusės. Visuomet rodė esąs gero ūpo, tik jau sirgdamas kartais neiškęsdavo nepasakęs, kad jam skauda, kad labai sunku, kad nebenori gyvent. Aš ir Henrita labai mylėjome Maestro. Jis mane vadino Vaceliu, mes jį - visuomet Maestro; jis man buvo kaip tėvas, aš jam - kaip sūnus, nes savo tėvelio netekau labai anksti, jam nesulaukus nė 49-ių...“

„Visa prasidėjo 1975 metais, vos man įstojus į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU), - toliau kalbėjo verslininkas. - Su R.Karveliu susipažinau atėjęs į Studentų estradinių miniatiūrų teatrą ir agitbrigadą, kurios tuomet buvo labai populiarios. Nuo tada ir prasidėjo mūsų draugystė. Šiandien daugelis yra primiršę „Šiupinį“, tačiau periodą, kai R.Karvelis buvo šio teatro meno vadovu ir režisieriumi, reikėtų laikyti Maestro kūrybinio pakilimo metais. Čia visu gražumu atsiskleidė jo, humoristo, talentas, subtilus, žaismingas; jam patvirtinti nereikėjo juoko užu uždangos, kuris paleidžiamas, kad suprastum, jog šioje vietoje reikėtų juoktis. Jis buvo labai gerai įvaldęs Ezopo kalbą, visą Arkadijaus Raikino repertuarą žinojo kaip penkis pirštus, o visus tuometės meno komisijos cenzūravimus „išmesti“, „keisti“ sutikdavo taikiausiai, viskam pritardamas, tačiau po peržiūrų mums mirktelėdavo: „darom, kaip sugalvojom“.

Su „Šiupiniu“ išvažinėjome buvusią Sovietų Sąjungą, ir gal dvidešimtyje sąjunginių miniatiūrų teatrų festivalių buvome tapę laureatais. Atsimenu, Odesoje komisijos pirmininkas, šviesaus atminimo rusų aktorius Olegas Tabakovas sakė: „Unikalius dalykus jūs rodote, jūs atidarot langą į pasaulį. Tai truko iki 1982 metų: kolektyvą palikau aš, Vytas Kupliauskas, išėjo ir R.Karvelis: „Su jumis, vyrai, pradėjau, su jumis noriu ir užbaigti.“

Pasirodo, „užbaigti“ nepavyko - scenoje užsimezgusi draugystė truko iki R.Karvelio mirties. „Šiupinio“ branduolį sudarantys žmonės, pasak V.Kontrausko, turėjo R.Karvelio sąskaitos numerį ir kas kiek galėdami bent tokiu būdu stengėsi palengvinti buvusio vadovo kasdienybę. Jis buvo kviečiamas į visus „šiupiniečių“ susitikimus, kurie vykdavo kone kasmet, net į tuos, į kuriuos nuvykti ir parvykti jam buvo organizuojamas transportas - aktorius sakė turintis miegoti savo lovoje. Galbūt dėl to jis neišbūdavo ilgėliau ir slaugos ligoninėje, vis pabėgdavo, teisindamasis, jog jam namuose geriausia arba atmosfera palatoje pasirodžiusi ne ta.

„Su didžiausiu užsidegimu Maestro kūrė Jaunimo teatro metraštį, - kalba V.Kontrauskas, - iš tikro jis ir buvo vienintelis teatro metraštininkas, joks kitas teatras Lietuvoje neturėjo tokio atsidavėlio. Jis buvo idealistas, duodantis, o ne imantis žmogus. Paskutinio darbo, kiek žinau (juostos „Teatras, nustebinęs pasaulį“ - D.Š.), kuriam jis buvo gavęs Kultūros tarybos stipendiją, jis nesuspėjo baigti. Joje turėjo tilpti kadrai, bylojantys režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių proveržį į Vakarus, tarptautines gastroles, tačiau girdėjau, kad juodraštinis variantas jau yra. Mes pasistengsime, kad po autoriaus mirties ir šeštajam filmui būtų duota gyventi.“

Rimgaudas Karvelis mirė rugpjūčio 19 dieną Vilniuje. Urną su jo pelenais priglaudė Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse. Čia baigėsi ir kitų jaunimiečių - Algirdo Grašio, Eugenijos Pleškytės, Nijolės Gelžinytės, Antano Šurnos, Arūno Storpirščio... kelias.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s