respublika.lt
 

Steikime neįveikiamas pajėgasnuotraukos (4)

2019 rugpjūčio mėn. 04 d. 14:20:19
Danutė ŠEPETYTĖ

Šiuo raginimu Nacionalinės premijos laureatas Valentinas SVENTICKAS baigia atsakymus į „Respublikos“ klausimus. Kritikas, rašytojas, kurio „Dar gurinių“ turbūt ne tik man tapusi stalo knyga, šiuo pasakymu nesikėsina į valdžios pamatus (iškentėm okupaciją, tremtį, anot jo, iškęsime ir valdžią), tačiau ir nevaduoja jos nuo atsakomybės už planetos ateitį. Jo nuomone, šiandien ši problema mums turėtų rūpėti labiausiai.

×
nuotr. 3 nuotr.
Turime būti čia ir keisti padėtį. Valdžią irgi. „Tamsumas prašalinti“. Himną ne tik giedoti. Redakcijos archyvo nuotr.

 

- Prieš kiek metų, kalbėdamas apie būsimą laiką, kai nebeturėsite etatinių pareigų, ketinote „būti laisvas“. Pavyko „susikombinuoti“ tokią būseną?

- Taip. Dabar dažniausiai darbo duodu pats sau. Žinoma, visko pasitaiko, bet iš esmės - taip. Galiu skaityti ir vertinti ne tik tai, ką privalėčiau. Galiu neiti į renginį, jeigu nesu nusiteikęs arba jis nelabai rūpi. Galiu ramintis žinojimu, kad mirusio kolegos nekrologą parašys kas kitas. Taigi laisvės daugiau.

- Sakote, kai obliuojate, esate stalius, kai grybaujate - grybautojas, kai kalbate su anūku - senelis. Kada būnate pensininkas?

- Tą dieną, kai gaunu žinutę, kad pensija atėjo.

- Nors teigiate, norįs turėti paslapčių, vis dėlto: kas šiandien jūsų kieme, lagamine, šaldytuve? Ant darbo stalo?

- Na, ir pataikėte paklausti. Kaime ant mano darbastalio - rašomasis stalas. Ligšiolinis man buvo per mažas. Literatūros kritikui, kai ką nors svarbesnio rašo, daug leidinių turi būti po ranka. Sodyboje, kurią prieš keliolika metų įsigijome, nežinia iš kur atsiradęs, buvo, sakyčiau, kontorinis stalas. Nepavyko aptikti pagaminimo datų, yra tik inventoriaus numeris. Tai dabar tą seną stalą tvarkau, darau trūkstamus stalčius, kai ką dažau, nes restauruoti šįsyk negana. Stalas keliaus į Mildos gatvę Vilniuje. Ką nuo šių metų rudens parašysiu, tai jau bus 160x80 cm vertės. Lagamine - nebaigti darbai ir šis tas apie Dalią Grinkevičiūtę, talentingiausią tremties literatūros rašytoją. Teko leisti dvi jos knygas, bendrauti su jai artimais žmonėmis, išgirsti žinių, kurias leidėjas išgirsta, jeigu nori žinoti daugiau, ir, atrodė, kad čia viskas. Bet neseniai kai kas atsitiko. Tai asmeniški impulsai. Bandysiu apie ją rašyti. Turėčiau sudaryti dar vieną knygą iš Marcelijaus Martinaičio palikimo.

- Kokius vaizdus matėte pro buto langą Vilniuje, prisipažinot „Guriniuose“. Kokie paveikslai klostosi prieš jūsų akis Mardasavo sodyboje? Kokie paukščiai gieda po langu? Ką galvojate apie miestą būdamas kaime ir apie kaimą, būdamas mieste? Kur laikas skalsesnis? Kur žmogus saugesnis?

- Paukščių daug, visą dieną. Bet labiausiai veikia čiulbesių, ulbesių, čirškesių simfonija, kurią girdžiu paryčiu tarp ketvirtos ir penktos. Orkestras įsitaisęs Merkio pusėje. Iš ypatingų personažų išskirčiau kukutį. Tikrai egzotiškas. Rudeniop akį traukia bukutis, kopinėjantis obels kamienu aukštyn ir žemyn galva. Politikas! Kielių porelė, kai tik nusipirkome sodybą, belsdavo snapais į lango stiklą. Dabar jau tik strikinėja kieme. Žmona, jeigu ji atsakinėtų į šį klausimą, išskirtų šikšnosparnius, naktį krebždančius po stogu. Taigi saugumas dirba kiaurą parą. Kaime yra namai, Vilniuje - butas. Reikia ir vieno, ir kito.

- Ar galėtumėt patvirtinti, kad lietuvių literatūros stiprybė kyla iš kaimo ir gamtos versmės, kad visa, kas meniškiausia, esti maitinama to paties šaltinio?

- Lietuvių literatūros visumos išklotinė skatintų taip tvirtinti. Bet ir kitų šaltinių yra. Jeigu prisimintume, tarkim, Vydūną, Juditą Vaičiūnaitę, Antaną Škėmą, Ričardą Gavelį, Jurgį Kunčiną.

- Savo knygoje minite nušvitimo akimirkas, kai rašytojas pats pajunta, kad jo kūriniui skirtas ypatingas likimas, ilgas gyvenimas. Matote literatūros dirvonuose tokių kūrinių šiandien?

- Būsite įsidėmėjusi, ką rašiau apie Vincą Kudirką, kuriantį „Tautišką giesmę“, Kristijoną Donelaitį, rašantį tai, kas buvo pavadinta „Metais“. Taip, manau, kad tikras talentas gali pajusti - štai, dabar, bus ir gyvens. Maironis, nuo pirmų žodžių: „Užmigo žemė...“ Ne, nematau. Bėgs metai. Kas nors akylesnis gal pamatys.

- Kaip anksčiau, taip ir dabar Valentinas Sventickas veda literatūros ir ne tik literatūros vakarus, kuriuose pristatomos asmenybės ir jų kūryba ir į kuriuos pirmiausia patraukia nueiti todėl, kad jiems vadovauja V.Sventickas, tapęs savotišku renginio kokybės ženklu. Jums tai - darbas ar tiesiog pasižmonėjimas?

- Tai komplimentas, ačiū. Tikrai, ne pasižmonėjimas, o tam tikra kūrybinė veikla. Vesti kūrybos vakarą nėra paprasta. Pradžios žodžiu, klausimais, intonacijomis, bendravimu su veiksmo dalyviais ir publika tu kuri tą nuotaiką, kuri palankiausia vakaro herojui. Kad jis ar ji turėtų tinkamas sąlygas atsiskleisti. Pastaraisiais metais kai kas pasikeitė. Kol darbus dirbau, ar pirmininku buvau, ar leidėju, turėdavau vesti vakarų, beveik neišvengiamų „pagal pareigas“. Dabar galiu sutikti arba ne. Taigi „kokybės ženklų“, kaip pavadinote, galėtų būti daugiau, bet mažiau pasikliauju savo paties „kokybe“. Be to, vis pagalvoju, kad publikai esu jau atsibodęs. Nes daugybę tų vakarų vedžiau.

- Dar noriu klausti apie vieną paskutiniųjų nesusipratimų dėl filmo „Niekas nenorėjo mirti“, parodyto per Lietuvos televiziją Valstybės dieną. Kuo kilusį skandalą paaiškintumėte jūs? Kas žmonių galvose negerai?

- Negerai yra istoriško mąstymo slopinimas. Kada, kokiomis sąlygomis filmas buvo sukurtas, ką pavyko pasakyti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais, režisieriaus ir aktorių talentu. Kaip tas kinas yra paveikęs ano meto žmones. Ar įmanoma dabar tą poveikį sunaikinti? Per Valstybės dieną... Ir karaliaus Mindaugo didybę turi lydėti istoriškas mąstymas. Su kuo dėl karūnos ėjo į sandėrį, kaip susitvarkė su varžovais. Juk ir tada niekas nenorėjo mirti. Bet buvo, kaip buvo. Ir vis tiek yra kuo didžiuotis ir švęsti.

- Patyrusio tremtinio dalią knygoje radau netikėčiausią teiginį - neva prisitaikę buvote ir jūs, tremtiniai (šešeri Valentino vaikystės metai praslinko tremtyje - aut. past.). Iš tiesų taip manote?

- Žodžiai, jų reikšmės ir interpretacijos... Ką reikštų visai neprisitaikyti ir nesusitaikyti? Neatiduoti savo turto atėjusiems stribams, varomam neiti iš savo namų, nelipti į tremties vagoną, neklausyti ginkluotų okupantų komandų, kaskart rėžti tiesą tardytojui, nestatyti barakų amžino įšalo žemėje... Tie žodžiai veda prie žmogaus ir tautos išlikimo instinkto bei strategijos klausimų. Išorinio susitaikymo ir nepriklausomybės sraigtelio, kuris arba liko sveikas ir sukasi tavo sąmonėje, arba ne.

- Esate retas žmogus ir tuo atžvilgiu, kad nesidžiaugiate daugeliui kone esminiu Nepriklausomybės laimėjimu - galimybe važiuoti, kur akys mato. Teigiate, kad „savo Tautos ir valstybės palikti negalima“. Ir antrąkart: „Savo Tautos ir valstybės palikti negalima“. O valdžia nė nedvejojusi pasirašo tarptautinį susitarimą, kuriuo kone skatinami emigracijos procesai...

- Reikia gyventi savo Tėvynėje, kiekvienam savo kertelėje, pagal išgales ją gerinti, keisti, turtinti, o ne bėgti lauk, nes, matai, man tai šis, tai tas nepatinka. Ši mano laikysena labai kategoriška, taigi ginčytina, bet mintyse visus ginčus laimiu. Apie jaunų žmonių studijas, įsiliejimus į tarptautinius mokslo ar verslo projektus, net ir keliones dėl smalsumo aš čia nekalbu. Kalbu apie subrendusius, daug gebančius tautiečius, kurie, palikę gimtinėje diplomus, artimuosius ir čiulbančius vieversius, išvažiavę plauna indus, skina pomidorus ir šluosto užpakalius „ten, kur geriau“. Valdžia... Daugiau visgi galvoju apie žmones. Iškentėjom okupacijas, kolchozus, tremtis, o savo valdžios paikybių - ką, negalim iškentėti? Negi sunkiau? Grįžtu: turime būti čia ir keisti padėtį. Valdžią irgi. „Tamsumas prašalinti“. Himną ne tik giedoti.

- Ar literatūros kritikas mato šiandieninės žiniasklaidos bėdas?

- Taip. Pirmoji būtų parsidavimas. Antroji - plepumas. Daug žodžių apie tai, apie ką kalbėti ir rašyti nėra būtina.

- Gal galėtumėt pasakyti, kas mums visiems turėtų rūpėti labiausiai?

- Galėčiau. Nė kiek nedvejodamas. Mums visiems - visų šalių žmonėms, valdžioms, organizacijoms, mąstytojams, menininkams - labiausiai turėtų rūpėti, kad planeta Žemė, kurią mums Dievas davė, nebūtų sunaikinta. Turėtume įsteigti pajėgas, sulaikančias Žemei kenkiančią ranką. Neįveikiamas pajėgas.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SULAIKYTI: Vokietijoje areštuoti trys įtariami „Islamo valstybės“ grupuotės džihadistai, kurie, kaip įtariama, planavo surengti šioje šalyje kruviną išpuolį.
  • SULAIKĖ: Japonijos policija sulaikė septynis spėjamus kontrabandininkus, kurie, tyrėjų duomenimis, galėjo nelegaliai įvežti į šalį kelis šimtus kilogramų aukso už mažiausiai 4 milijardus jenų (apie 33 milijonus dolerių).
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar jau skiepijotės nuo gripo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar Lietuvoje ne per anksti pradedamas kalėdinis laikotarpis?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

+5 +7 C

 

+10 +12 C

+6 +8 C

+9 +11 C

 

 +10 +12 C

3-6 m/s

6 m/s

 

4-7m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1041 PLN - 4.2737
RUB - 70.5319 CHF - 1.0972
GBP - 0.8574 NOK - 10.0910