respublika.lt

Skulptorius tėviškėnus moko istorijos

(0)
Publikuota: 2020 vasario 04 18:00:21, Jaunius POCIUS
×
nuotr. 8 nuotr.
Skulptorius Gediminas Karalius. Jauniaus Pociaus nuotr.

Kai pensijos sulaukęs Vilniaus dailės akademijos profesorius skulptorius Gediminas Karalius rinkosi vietą trauktis iš sostinės, jam abejonių nekilo, kad važiuos į Vadoklius. Čia jis augo, lankė mokyklą, iš čia išvažiavo mokytis menų į Kauno Stepo Žuko technikumą. Nors krašto gamta neįspūdinga - vien lygumos, o vandenų - tik Juodžio ežeras ir Juodos upelis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui to visiškai pakanka, nes, kaip sako, tėviškės nepasirinksi. Svarbiausia, kad yra sąlygos kurti.

 

Pro G.Karaliaus namo langus, kitapus pagrindinės Vadoklių gatvės, matyti už europines lėšas įrengta aikštė su scena, labai primenančia Didžiąją arką Paryžiaus Le Defense verslo rajone. Aikštės centre - ant šešių metrų kolonų užkelta įspūdinga Vyčio skulptūra. Tai - paminklas Vyčio apygardos partizanams ir kartu G.Karaliaus dovana Tėviškei. O prie gyvenvietės bažnyčios skulptorius baigia dar vieną paminklą - šis bus 1918 metų savanoriams. G.Karalius tikisi, jog švelni žiema leis darbus baigti iki Kovo 11-osios. Jis norėtų, kad pro Gedimino stulpus simbolizuojančius vartus laipteliais palypėję žmonės perskaitytų parapijos savanorių, gynusių Lietuvą, pavardes ir suvoktų, kad kova už savo valstybę ir pasirengimas už ją aukoti savo gyvybę - yra aukščiausia žmogaus sąmoningumo išraiška.

Pernai, Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo jubiliejų, pagal profesoriaus parašytą scenarijų vadokliečiai pastatė spektaklį, skirtą Vadoklių išvadavimo nuo bolševikų 100-osioms metinėms. Tai pačiai progai skulptorius sukūrė ir medalį „100 laisviems Vadokliams“.

Paminklus, dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką kuriantis skulptorius yra Vadoklių heraldikos - herbo ir vėliavos - autorius.

Todėl, kai rajono savivaldybė paragino gyventojus siūlyti kandidatus, vertus rajono garbės piliečio vardo, politikams nebuvo sunku apsispręsti. Jie vieningai pritarė Vadoklių kultūros centro, seniūnijos, pagrindinės mokyklos ir kaimo bendruomenės pasiūlytai G.Karaliaus kandidatūrai. Nuo to ir prasidėjo mūsų pokalbis.

- Garbės piliečio vardas - maloni žinia?

- Maloni, tai reiškia, kad Vadoklių žmonės mane ir mano darbus priima ir mano veikla, mano buvimas čia nėra tušti dalykai. Tai kažkiek kompensuoja praradimus, kuriuos matai, dėl kurių skauda širdį. Štai sėdime čia, kur anksčiau buvo paštas, bet jo nebėra (skulptorius iš Turto banko nusipirko parduodamą pastatą - aut. past.), pirtis uždaroma - nebėra, mokyklos ateitis - neaiški. Kai 1997 metais paprašiau žemės statyti paminklą partizanams, seniūnijoje buvo susirinkę Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio partizanai, tuometinė rajono valdžia, klebonas, visi, tvirtino - nereikia, kaimas nyksta. Dabar žiūriu - jų žodis tampa kūnu. Aš tada tikėjau, kad galima kažką prasmingo daryti, tą ir darau šiandien.

- Mačiau jūsų baigiamą paminklą savanoriams. Bandžiau užkalbinti darbininkus, prabilo rusiškai. Vadinasi, net ir patriotinius paminklus mums stato kiti?


- Kai yra projektas, paminklą statyti gali bet kas. Kaime nebėra kam dirbti, neapsimoka. Todėl dirba ukrainiečiai. Matote, kokia istorija: aš kažkada važiuodavau į Austriją, o dabar pas mus atvažiuoja iš Ukrainos. Tai tragedija. Bet tai mūsų pačių bėda. Išvažiuoti ir pamatyti pasaulį reikia. Bet paukščiai, perskridę žemynus, grįžta, o mūsų jaunimas - nebe. Išvažiuoja, veda, gauna geresnį pasiūlymą ir lieka. Grįžta nebent Kalėdoms. Bet kalti esame patys. Neišugdome savo jaunimo. Neturėtume palikti tuščios vietos, kurią užima kiti. Anksčiau būdavo maras, o dabar kas? Sako, kad sustoja emigracija, bet aš kol kas to nematau. Žmonėse likęs toks supratimas, kad kažkur yra rojus, kaip mūsų laikais rojumi būdavo Amerika. Aš pats turėjau du pasiūlymus emigruoti. Austrijoje man siūlė pilietybę, 1989 metais siūlė pasilikti Vokietijoje. Bet mano visiškai kitokios svajonės. Susiejau viską su savo vaikyste, tikėjimu, jeigu mes darysim, tai kažko pasieksim. Bet, žiūriu, tik dreifuojam.

- Dabar visos viltys jau dedamos į švietimą, kad jis gali sustabdyti Tautos nykimą...

- Neįsivaizduoju, kaip tai atrodys. Buvo Meilės Lukšienės tautinės mokyklos modelis, tai ir reikėjo jį tęsti. Bet ne, prasidėjo autobusiukai, pavežiojimai, vilionės iš vienos į kitą mokyklą. Vienos mokyklos klesti, kitos „nusausinamos“. Reikia stabilumo, kad žmogus užaugtų. Aš esu dalyvavęs švietimo komisijose. Iškildavo klausimas: reikia kažkaip perkelti į aukštesnę klasę tuos, kurie turi du neigiamus pažymius. Matote, jiems nukris ūpas mokytis. Bet jeigu tu ištrauksi dvi kopėčių pakopas, kaip tu užlipsi? Stebėjausi, kur buvome nusiritę. Dabar matome jaunosios kartos diktatūrą. Mokytojai bijo, tėvai bijo, visi bijo. O kur ribos, - kas leistina, kas neleistina? Vaikai nemoka rašyti, viskas suprantama fragmentiškai. Jeigu viktorinoje per televiziją klausia, duok jam tris atsakymo variantus. Jeigu jų nebus, nė į tą pusę nepasakys. Mokymo lygmuo yra silpnas, nebėra ugdymo, o vertybės - sumaišytos.

Aš mačiau kaip kūrėsi kolūkis, viskas ėjo pro mano akis. Atsimenu, pas mamą, siuvėją, ateidavo moterys ir, kai valgyti nebuvo ko, kalbėdavo. Sakydavo, - ar nuodėmė, kad aš pasiėmiau pėdą grūdų. Tokias problemas spręsdavo. Kai laukėsi vaiko, sakydavo, kad negalima žiūrėti į gaisrą, negalima kažko daryti dėl to, kad vaikas mato. Šiandien jau girdime, kad gimęs kūdikėlis turi keturias promiles girtumo. Štai kiek nusivažiavome. Mes matome tik pasekmes, o priežasčių nenorime matyti. Atrodo, kad visi tik ir laukia dovanų kaip iš Kalėdų Senio. Tą aš matau, eidamas pro seniūniją. Kai maisto paketus dalina, tai mašinom atvažiuoja.

- Dreifuojam visom prasmėm...

- Matome, kad vyksta karas. Kalbu ne apie tą, kuriame kariaujama ginklais, sprogsta bombos. Kalbu apie hibridinį karą, kurio tikslas - sunaikinti žmogų iš vidaus. Ne taip, kaip anksčiau, apsupus pilį numarindavo badu ar troškuliu. Dabar nugalėti galima nusitaikius į pagrindinius simbolius, pagrindinius taškus, su kuriais save susieja žmogus, kas jį sieja su jo tapatybe - kalba, papročiais, būdu, simboliais. Pradėk juos keisti, žmogus atsidurs nesvarumo būklėje arba bus kaip girtas. Hibridiniu karu pasiekiama, kad žmogus ima nebeskirti, kas gera, kas bloga, ką reikia, o ko nereikia daryti, viskas susimaišo.

Mums primetamas karas dėl Lukiškių aikštės ar dėl gatvių pavadinimų. Nors savo reikalus turime apspręsti patys, bet mums brukami naujadarai, nauji simboliai. Čia ir išryškėja hibridinio karo momentai, kai kariaujama su žmonių sąmone. Jeigu Lukiškių aikštė reprezentacinė, tai ji turi reprezentuoti valstybę.

Kadangi paminklas yra kaip vizualinis tekstas, jis veikia nuolat, kaip užkalbėjimas. Žmogus yra labilus, viską lengvai priima. Tačiau tas „bunkeris“, apie kurį daug kalbama, nėra joks simbolis. Jeigu pažiūrėsime į visus valstybės raidos etapus, tai anksčiau tų bunkerių nebuvo. Jie buvo po paskutinio karo. O tame vizualiame tekste reikia užfiksuoti visus etapus. Reikia daryti rimtai, apgalvojant. Jeigu tai reprezentacinė aikštė, tai ir organizavimas, ir žanras turi būti išlaikyti. Kur dės vainikus kitų valstybių vadovai, norėdami pagerbti mūsų valstybę, jei mes neturėsime aikštės su simboliu. Mūsų menininkai yra puolę į saviraišką, tai jiems tampa svarbiausia. Tie, kas to nesupranta, irgi tam pritaria. O čia reikia mąstyti ir valstybiškai, ir pilietiškai. Šito negalima nei ministerijai, nei miestui patikėti. Nes tai yra valstybės reikalas. Tai turi vykti aukščiausiu lygiu ir suprantant, kad vyksta ideologinis karas už mūsų smegenis. Mes kažkodėl suprantam pavojų, kai kraujas bėga, kaulai lūžta, o sąmonės plovimo, tos radiacijos, nematome.

- Jūs esate sakęs, kad Vytį būtinai turėsime, tai tik laiko klausimas. O kada ateis tas laikas?

- Kada tuo užsiimsime rimtai. Iki šiol tas valstybės reikalas buvo privatizuotas grupės žmonių. Suprantu, kad tai yra sudėtinga. Jeigu būtų lengva, Vincas Grybas būtų Vytį padaręs tarpukariu. Aš tai puikiai žinau, ta tema seniai domiuosi. Tu negali padaryti greitai, iš karto. Tai kaip viduramžių katedros. Juk Paryžiaus katedrą, kuri sudegė, šimtmečiais statė ir ji tapo simboliu. Idėja turi sutelkti žmones. Dabar išryškėjo menininkų šimtaprocentinis egoizmas, jų saviraiška iškelta kaip vėliava. O šitoje srityje tos saviraiškos turi būti minimaliai. Tas vizualus tekstas turi turėti mintį, priminti visus tuos laikotarpius, per kuriuos ėjo Tauta.

- Bet jau nuspręsta, jog „bunkeris“ laimėjo.

- Čia yra tik procedūros. Vieną kartą paveldas sakė, kad negalima daryti kalvos, tai pažeidimas, o šiandien teismas nustato, kad kalvelė - dar ne pažeidimas. Matosi, kad karalius nuogas, o sako, - kokie žavūs drabužiai. Čia aiškiai matyti, kad mes mulkinami. Taip prarandama esmė, o laimi tas, kas nori sukelti sumaištį mūsų galvose.

- Taigi kas?


- Tas nelabasis (juokiasi).

- Jeigu dėl Jono Basanavičiaus paminklo sugebėjome susitarti, vadinasi, galime kalbėtis. Nors vėlgi - Antaną Smetoną išgrūdome į Ukmergės rajoną, o dabar jau kalbame, kad statysime jam paminklą Vilniuje...

- Man teko būti paminklo J.Basanavičiui komisijos pirmininku. Turėjau saugoti, globoti žmogų (skulptorius Gediminas Piekuras - aut. past.), kad jis padarytų, nes kitaip jį būtų sunešioję... Situacija buvo sudėtinga, bet neapsijuokėm. O kad Smetona atsirado Užulėnyje, tai vis tiek didelis dalykas. Juk 30 metų pirmasis prezidentas buvo užmirštas. Ir aš pats žiūriu, kad pirmiau turėjau pastatyti paminklą savanoriams, bet išėjo atvirkščiai, statau dabar. Atrodo, žinai, bet vis tiek klysti. O žmonės turi žinoti, nes matau, kad neatskiria pokario partizanų istoriją nuo 1918-ųjų savanorių. Jiems atrodo - tas pat, o juk situacija visai kita.

- Išgyvename metą, kai griūva meno kūriniai. Pirmasis krito jūsų fontanas Nepriklausomybės aikštėje, paskui - Žaliojo tilto skulptūros, dabar ardomi Gitenio Umbraso „Meilės krantai“. Štai dėl P.Cvirkos paminklo vyksta batalijos - griauti ar negriauti. O ką jūs manote?

- Aš jau esu pasakęs anksčiau, kad reikia ne griauti, o naujus pastatyti. Aš visuomet esu už statymą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s