respublika.lt

Skriaudžiamųjų gynėjas - Tadas Vrublevskis

(0)
2022 spalio 04 15:00:39
Jonas Rudokas

Gražiam mūsų sostinės jubiliejui artėjant yra tinkamas metas prisiminti, pagerbti žymiausius vilniečius, kurių pavardės mūsų istorijos knygose įrašytos aukso raidėmis. Šį kartą prisminkime legendinį teisininką ir bibliofilą Tadą Vrublevskį.

×
nuotr. 1 nuotr.
Tadas Vrublevskis. Wikipedia.org nuotr.

 

Jo nuopelnai buvo tikrai dideli, o gyvenimo kelias įdomus, nes sunkus ir sudėtingas. Būsimasis teisininkas gimė 1868 m. lapkričio 8 d. Vilniuje, garsaus gydytojo revoliucionieriaus, politkalinio šeimoje, o jo dėdė, Valerijonas Vrublevskis, buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Todėl tėvų namuose dažnai rinkdavosi Zigmas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas, Jaroslavas Dombrovskis ir kiti būsimos kovos vėliavnešiai. Tokia aplinka padarė lemiamą įtaką ir jaunuolio gyvenimo kelio pasirinkimui. Dar viena charakteringa detalė: jis buvo vienas iš nedaugelio lenkų inteligentų, susidomėjusių lietuvių kalba, atrodo, dar besimokydamas Vilniaus gimnazijoje.

Baigęs ją 1877 m. aukso medaliu, jaunuolis išvyko į Peterburgą studijuoti medicinos ir ten iš karto įsitraukė į nelegalią veiklą. Tačiau policija ją greitai išaiškino, T. Vrublevskis bandė gelbėtis persikeldamas į Varšuvą, bet tas nepadėjo. Jis buvo suimtas, kalinamas ir 1881 m. ištremtas į Sibirą, Tobolsko guberniją. Jauno maištininko tas neįbaugino. Priešingai, tremtyje jis galutinai pasiryžo skirti savo gyvenimą kovai prieš carizmą, dėl to atsižadėjo minties kurti šeimą ir nutarė tapti teisininku - pasinaudodamas advokato tribūna, pagrįstai tikėjosi turėti didesnes galimybes kovoti legaliai.

Teisę studijavo savarankiškai dar Sibire, sunkiai gyvendamas, uždarbiaudamas iš privačių pamokų. 1884 - 1886 m. jis kaip reta puikiai išlaikė visus egzaminus ir gavo juristo diplomą. Kurį laiką dirbo advokatu Peterburge, o 1891 m., tėvams mirus, sugrįžo į Vilnių ir tuoj pasireiškė kaip puikus gynėjas politiniuose procesuose, kurių tuomet caro imperijoje pagausėjo. 1894 m. T. Vrublevskis kartu su kitais garsiais lenkų, rusų advokatais veltui gynė ir, galima sakyti, apgynė prieš Kražių bažnyčios uždarymą stojusius žemaičius, kuriuos valdžia norėjo išgrūsti į katorgą ilgiems metams. Byla buvo didelė ir sunki: 180 liudininkų, 70 kaltinamųjų, bet galinga gynyba valdžios planus pavertė niekais ir ją dar labiau sukompromitavo.

Bet didžiausią žmonių pagarbą ir autoritetą T. Vrublevskis pelnė 1905 - 1907 m., gindamas revoliucinių įvykių dalyvius - draudžiamos spaudos platintoją Stanislovą Didžiulį, pabėgusį iš Suvalkų kalėjimo Vincą Mickevičių-Kapsuką, Didžiojo Vilniaus seimo nutarimų platintojus, mūsų socialdemokratus, rengusius Šiaulių kalėjimo užpuolimą draugams išlaisvinti. Tada gynėjas savo karšta, įtaigia kalba net pravirkdė karinio tribunolo narius - generolus ir buvo publikos apibertas gėlėmis... Jis tapo garsus visoje Rusijos imperijoje, gynęs baltarusių rašytojus Aloizą Paškevič-Ciotką ir Jokubą Kolasą, latvių socialdemokratus, važinėjęs į revoliucionierių - rusų, lenkų, žydų, armėnų, ukrainiečių ir kitų,- iš viso apie 400 kaltinamųjų - teismus Peterburge, Maskvoje, Kijeve, Kazanėje, Rygoje, Varšuvoje, Gardine, Kaune, Minske ir kitur. Tada jis dalyvavo net 470 politinių bylų, kurių garsiausia buvo 1905 m. surengta prieš sukilusius karo laivų „Potiomkinas" ir „Očakovas" jūreivius. Vienas iš liudininkų toje byloje vėliau rašė, kad T. Vrublevskis „vietoje honoraro... atsivežė su savimi į Vilnių pasmerkto mirti leitenanto Šmito vaiką, kurį įsūnijo. Panašaus advokato, turbūt, nebuvo visame pasaulyje". 13 metų berniuką įtėvis užaugino, išleido į mokslus - baigęs Peterburgo universitetą jis taip pat tapo advokatu. Jo pavardė buvo Stanislovas Sadkovskis, o kadangi įsūnijimas vyko pusiau slaptai, todėl atsirado bent keli leitenanto Šmito sūnūs - apsišaukėliai. Tiesa, vėliau paiškėjo, kad ne viskas taip buvo: T.Vrublevskis tikrai įsisūnijo našlaitį S.Sadkovskį, padėjo jam tapti advokatu, tik jis nebuvo Šmito sūnus, o jo legendą sukūrė vienas Varšuvos žurnalas 1925 metais...

Tada, tapus garsiu advokatu, žymiai pagerėjo ir T. Vrublevskio finansinė būklė. Jis galėjo imtis dar vienos svarbios ir labai mielos veiklos: ėmė kaupti vertingas knygas, rankraščius, meno kūrinius, supirkdamas ištisas nusigyvenusių dvarininkų, žymių kultūros veikėjų bibliotekas, rinkinius. Tarp jų buvo generolo Vaizenhofo kolekcija, masonų veiklos archyvas, istoriko Mykolo Balinskio, žymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio, grafų Plioterių ir kitų rinkiniai po kelius tūkstančius tomų. Todėl labai greitai jie nebetilpo net erdviame bute, jų priežiūra darėsi vis sunkesnė: juk jau 1912 m. buvo sukaupta 65 tūkst. knygų, apie 1000 žemėlapių, 5000 vienetų įvairių vertingų rankraščių. Teko įkurti „Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugiją", su kurios narių parama, žinoma, įdėjus 40 tūkst. rb. savo pinigų, buvo pradėta specialių rūmų bibliotekai statyba dabartinėje Mindaugo gatvėje. Užbaigti sumanymą sutrukdė karas.

Būtina paminėti dar vieną T. Vrublevskio nuopelną mums: XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje jis priėmė į darbą savo padėjėjais ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius jurisprudencijoje dar labai jauniems Jonui Vileišiui, Mykolui Riomeriui, Augustinui Janulaičiui, Mykolui Biržiškai, vėliau tapusiems žymiais mokslo ir politikos žmonėmis.

Karas, vokiečių okupacija, valdžių kaita Vilniuje labai apsunkino T. Vrublevskio gyvenimą, bet nepalaužė. 1918 - 1919 m. jis dalyvavo V. Kapsuko vyriausybės kultūrinėje veikloje - juk visada prijautė kairiesiems, buvo paskirtas Centrinio archyvo direktorium, smerkė Lenkijos kėslus prisijungti Lietuvą įvairiais būdais, tarp jų ir panaudojant vadinamąjį Hymanso projektą. Lenkams užgrobus Vilniją, dalį Baltarusijos, Ukrainos ir jiems žiauriai persekiojant čia gyvenusius lietuvius, baltarusius, žydus, ukrainiečius, teismuose vėl užtardavo valdžios skriaudžiamuosius. Žmonės kalbėjo: rusų laikais jis gynė savuosius nuo svetimųjų, o dabar reikėjo ginti svetimus - nuo savųjų... Iš tiesų 1907 - 1909 m. jam teko ginti slaptas lenkiškas mokyklas Vilnijoje nuo rusų, o 1924 metais - tokias pat lietuviškas mokyklas Švenčionyse, Gervėčiuose - nuo lenkų valdžios persekiojimų.

T. Vrublevskis taip gerai pasiruošdavo gynybai, surasdamas neginčijamų argumentų, taip įtaigiai ir karštai, artistiškai juos išdėstydavo, kad prokurorai jo tiesiog vengė bijodami atsidurti kvailių vietoje. Jo kalbos teismuose būdavo tokios įspūdingos, kad pasiklausyti jų suvažiuodavo kolegos ir iš kitų miestų. Vėliau jų liudininkas M.Biržiška prisiminė: „Vieton kiek susikūprinusio senyvo žmogaus nustebusi seimo auditorija staiga pamatydavo liūtą, atsistojusį už advokatūros stalo ir pasiruošusį vienu šuoliu žaibo greitumu pulti savo priešus".

Žinoma, tokia T. Vrublevskio veikla labai nepatiko ir okupacinei valdžiai, ir nemažai daliai Vilniaus lenkų, kurie jį šmeižė spaudoje, vadino rusofilu, lenkų tautos dezertyru, lietuviškuoju nacionalistu ir t.t. Todėl jis, nors ir būdamas aukščiausios klasės specialistu, nebuvo pakviestas profesoriauti Vilniuje įkurtame Stepono Batoro universitete, kuo buvo giliai saviškių įžeistas. Tiesa, tas išėjo į naudą mūsų tautiečiams Vilnijoje: garsusis advokatas iki pat savo mirties dirbo svarbiausios jų organizacijos - Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto juriskonsultu. Tai buvo labai svarbios pareigos, nes lietuviai Vilnijoje tada buvo valdžios persekiojami labiau nei kitos nelenkų tautos. Suprantama, uždarbis čia buvo menkas, T. Vrublevskis skurdo, bet liko ištikimas savo principams. Ir jo globotinis S. Sadkovskis gynė mūsų tautiečius nuo lenkų valdžios, bet neilgai - anksti mirė.

Gyvenimui baigiantis reikėjo pasirūpinti ir savosios bibliotekos lobių, kurių vis gausėjo, likimu. 1925 m. jau buvo sukaupta apie 90 tūkst. tomų knygų, 1500 žemėlapių, daugiau kaip 20 tūkst. rankraščių, 10 tūkst. grafikos darbų ir kitokių meno darbų, apie 18 tūkst. smulkių, bet svarbių spaudinių, 2500 reikšmingų Vilniaus istorijai fotografijų. Visas šis turtas įvertintas 2 milijonais JAV dolerių. 1924 m. Lenkijos švietimo ministerija pasiūlė T. Vrublevskiui perduoti visa tai valstybei ir įkurdinti rūmuose prie Neries, kuriuos ji nupirktų iš grafų Tiškevičių palikuonių ir pritaikytų bibliotekai. Teko sutikti, nes kitaip apsaugoti sukauptus kultūros turtus ir padaryti juos prieinamus žmonėms buvo neįmanoma. Tik T. Vrublevskis pareikalavo, kad jo bibliotekos rinkiniai niekada nebūtų išgabenami iš Vilniaus - Lietuvos sostinės, kad jais galėtų nemokamai naudotis visi, kas panorės.

Biblioteka naujuose rūmuose įsikūrė tik 1932 metais, jau jos įkūrėjui mirus. 1939 m. ji buvo žiauriai nusiaubta, nes, Vilnių užėmus Raudonajai armijai, neteko daug vertingų knygų ir rankraščių, kurie atsidūrė Minske. 1941 m. biblioteka atiteko Lietuvos mokslų akademijai, o 1944 m. vos išvengė vokiečių sprogdinimo. Po karo ji žymiai išplėsta, veikia ir šiandieną, nors vis pasitaiko bandymų ją likviduoti.

O bibliotekos įkūrėjas mirė 1925 m. liepos 3 dieną dar deryboms su valdžia tebevykstant - jo sveikatą pakirto sunkus gyvenimas, įtemptas darbas, prastas maistas neturint šeimos. Laidotuvės buvo labai gražios: savo kalbomis prie karsto Rasose apie velionio nuopelnus, apie jo neišsenkamą humanizmą, inteligentiškumą pagerbė lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių oratoriai. Ypač jo gailėjo šimtai Lukiškių kalėjimo politkalinių - juk mirė žmogus, kurio pagalbos daugelis iš jų dar tikėjosi...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
8
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NAMAS: Vilniaus apygardos teismas antradienį paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, jog žinomas atlikėjas Egidijus Dragūnas neturi nugriauti Pavilnių regioniniame parke sostinėje pastatyto namo.
  • BAUSMĖ: Į mokyklą Kėdainiuose su kirviu lapkritį atėjusiam vyrui teismas antradienį skyrė subendrintą beveik pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę.
  • PAMINKLAS: Antakalnio kapinėse Vilniuje antradienį pradedamas ardyti paminklas sovietų kariams - jį sudaro penkios stelos, bus nukeliamas stengiantis paminklui nepakenkti, o užbaigti darbus planuojama per keletą savaičių.
  • VAISTAI: Pacientams vaistinėse pasigendant kai kurių vaistų, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys teigia, jog daugiau nei pusė trūkstamų viešai įvardijamų medikamentų yra sandėliuose.
  • NAFTA: Pirmadienį įsigaliojus Europos Sąjungos prieš pusmetį paskelbtoms sankcijoms rusiškos naftos ir jos produktų importui, „Lietuvos geležinkeliai“ teigia, kad Rusija šiemet jau išnaudojo apie 60 proc. metinės tranzito per Lietuvą į Kaliningradą ir atgal kvotos.
  • TURTAS: Vilniuje viešinti JAV Valstybės departamento specialioji pasiuntinė Holokausto klausimais Ellen Germain pasveikino Lietuvos Vyriausybės projektą kompensuoti žydams už prarastą privatų turtą, pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
  • AUTOBUSAI: Susisiekimo ministerija Klaipėdos savivaldybei papildomai skyrė 4,08 mln. eurų Europos Sąjungos fondų lėšų šešiems elektriniams autobusams įsigyti.
  • ŽALA: Rusijoje dirbusi ukrainiečių kilmės popdainininkė Svitlana Loboda teigia patyrusi didelę reputacinę žalą dėl to, kad Lietuva svarstė ją įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą - ji taip pat žada bylinėtis su koncertų sale „Compensa“ dėl atsisakymo suteikti jai sceną.
  • EGLUTĖS: Valstybinių miškų urėdija pradėjo prekybą kalėdiniais medeliais: paprastoji eglutė iš miško kainuoja nuo 3 iki 40 eurų, užauginta plantacijoje – 6–45 eurų, o vazonuose – 6–50 eurų; kaip ir kasmet, brangesnės yra medelyne užaugintos pušys (juodoji ar kalninė) – 9–88 eurų, baltoji, dygioji, sidabrinė eglė ar kėnis – 13–120 eurų.
  • BASEINAS: Konkurencijos tarybai rekomendavus Palangos valdžiai per vienerius metus paskelbti jos valdomo miesto baseino koncesininko konkursą, miesto meras Šarūnas Vaitkus sako, jog to neketina vykdyti.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar reikia Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui įteikti 2022 m. Laisvės premiją?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurį iš šių kandidatų norėtumėte matyti Vilniaus meru?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-3 0 C

-2 +1 C

 

-2 +1 C

-1 +2 C

0 +3 C

 

-3 0 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-7 m/s