respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Patriotas, švietėjas J.Gabrys-Paršaitis

2019 birželio mėn. 01 d. 09:12:24
Inga Stepukonienė, parengta pagal „XX amžius“

Juozo Gabrio-Paršaičio (1880-1951) gyvenimo tikslas buvo lietuvių tautos, kalbos ir kultūros išlikimas, o deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų

×
nuotr. 1 nuotr.
Patriotas, švietėjas J.Gabrys-Paršaitis

 

Juozas Gabrys-Paršaitis gimė 1880 m. Garliavoje. Jo tėvas - Kazimieras Paršaitis, vedęs Gabrėnaitę nuo Lukšių. Kazimiero Paršaičio tėvas - Garliavos miestelio senbuvis, įsikūręs jame nuo to laiko, kai grafas Jozefas Godlevskis statė bažnyčią ir telkė žmones statybos darbams bei keliams tiesti. Tai - lietuviška šeima, turėjusi nedidelį namelį vadinamajame Jurzdike, baudžiauninkų ir neturtėlių kvartale (dab. J.Gabrio gatvė).

Paršaičių šeima gerai suprato mokslo bei žinių svarbą ir visomis išgalėmis siekė išmokslinti savo vaikus. Be Juozo, Kazimiero Paršaičio šeimoje augo sūnūs Pranas (g. 1884 m.) ir Povilas bei kelios dukros.

1887-1889 m. Juozas mokėsi Garliavos carinėje pradžios mokykloje. 1883-1886 m. šioje mokykloje mokytojo pareigas ėjo Veiverių mokytojų seminariją baigęs poetas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, kuris pirmasis krašto mokykloje lietuvių kalbą išdrįso dėstyti iš lietuviškų knygų, ir tuo aktyviai kreipė švietimo procesą lietuvybės linkme: jam išvykus iš Garliavos, krašto žmonės rašė protesto laiškus inspektoriams, siekdami iš mokyklos pašalinti jų vaikus mokiusį prorusiškos orientacijos pedagogą.

Baigęs pradžios mokyklą, Juozas išvyko mokslų tęsti į Marijampolės gimnaziją ir joje mokėsi 1890-1899 metais. Marijampolės gimnazija tuo laiku buvo vienas iš stipriausių lietuviškumo židinių Sūduvoje.

Kalėjimas ir tremtis

1898 m. rugsėjo 14 d. Starpolės žandarų viršininkui Krylovui su parankiniais atlikus kratą pas Juozą Jasaitį Stanaičiuose, o vėliau - pas K.Aglinską, buvo suimtas Juozas, nes Jasaičio namuose rasti jo ranka slaptaraščiu rašyti laiškai, kuriuose buvo kažkas antimaskoliška. Jis iškart pašalintas iš Marijampolės gimnazijos be teisės sugrįžti ir kartu su kitais suimtaisiais - išsiųstas į Kalvarijos kalėjimą.

J.Paršaitis kalėjime išbuvo šešis mėnesius, o tada paleistas už 300 rublių užstatą, Senapilėje laukė teismo sprendimo. Vėliau paskelbiama nutartis - 3 metai tremties Rusijoje. Taip J.Paršaitis atsidūrė Odesoje. Išbuvęs tremties laiką, 1903 m. jis eksternu išlaikė gimnazijos abitūros egzaminus ir įstojo į Odesos universitetą studijuoti teisės mokslų.

1905 m., kilus revoliucijai,
J.Paršaitis nutraukė mokslus ir parskubėjo į Lietuvą, kur visa galva nėrė į politinių įvykių sūkurį. Dabar, kada Lietuvoj juda kas gyvas, dirba, kovoja, man koktu ir neramu čionai sėdėti sudėjus rankas, ar dirbant tai, kas turi menką vertę, ar visai jos neturi, - rašė Povilui Višinskiui. Artimieji bandė sulaikyti nuo aktyvaus dalyvavimo sumaištyje, bet jis ėmė į rankas brauningą ir dalyvavo susišaudymuose su caro žandarmerija. Mūšyje prie Šešupės sužeistas, bet jį išgelbėjo broliai Baltūsiai. Išvežtą į Vilnių gydė daktaras Jonas Basanavičius. 1905 metais mieste susirinko Didysis Vilniaus seimas, kuriame lietuvių inteligentai pareikalavo Lietuvai autonomijos. Juozas Paršaitis tapo šio Seimo sekretoriumi. Jis su broliu Pranu Paršaičiu Seime buvo besikuriančios Lietuvos valstiečių sąjungos atstovai. Po kurio laiko Juozas Paršaitis išrinktas šios sąjungos vadovu.

Po kurio laiko išvyksta spręsti tolimesnių studijų reikalų į Prancūziją ir Šveicariją. Iškilus rimtoms kliūtims, po kurio laiko išvažiuoja į Odesą pabaigti pradėtų teisės studijų. Įgijęs profesionalaus teisininko diplomą, išvyksta į Prancūziją, į Paryžių, ir įstoja į Sorbonos universitetą studijuoti literatūros.

Vienas aktyviausių lietuvių politikų tarptautinėje erdvėje

Gyvendamas Prancūzijoje,
J.Paršaitis neužmiršta Lietuvos reikalų. Labai džiaugiasi pasirodžiusiu „Vilniaus žinių“ leidiniu, susirašinėja su jo sekretoriumi ir redaktoriumi Kaziu Puida, siunčia straipsnius ir feljetonus.

Jis supranta, kad lietuviams siekiant išsilaisvinimo, visos jų politinės, socialinės, švietimo ir kultūros problemos turi būti iškeltos į tarptautinį lygmenį, kad labai svarbu apie jas pasaulyje kalbėti atvirai, kad būtina megzti ryšius su Vakarų politikais. 1910 m. jis iš Sorbonos išvyksta į JAV, bendrauja su ten įsikūrusiais lietuviais, gauna iš jų finansinę paramą veiklai. 1911 m. baigia literatūros studijas Sorbonoje ir lieka gyventi Prancūzijoje, redaguoja įvairius politinius prancūziškus laikraščius, lankosi aukštuomenės salonuose ir politikų susibūrimuose, užmezga plačias pažintis su žymiais to meto Prancūzijos ir kitų užsienio šalių visuomenės veikėjais, rašytojais, mokslininkais ir žurnalistais. Tais pačiais metais Paryžiuje įsteigė Lietuvių spaudos ir informacijos biurą, kurio tikslas - supažindinti Vakarų Europos žmones su Lietuvos gyvenimu ir rūpesčiais, formuoti pozityvią nuomonę apie lietuvių tautą, leidžiant straipsnius ir brošiūras lietuvių bei prancūzų kalbomis, reprezentuoti lietuvius įvairiuose tarptautiniuose kongresuose, informuoti tautiečius apie užsienyje rengiamus įvairių sričių renginius ir konferencijas, tarptautines parodas, kuriose lietuviams svarbu pradėti dalyvauti ir gerai pasirodyti. Taip J.Gabrys-Paršaitis stipriai aktyvino lietuvių ir užsienio ryšius, vedė juos į tarptautinę politikos ir kultūros areną.

1915 m. J.Gabrys-Paršaitis apsigyveno Lozanoje, Šveicarijoje. Šioje šalyje suorganizavo kelias lietuvių konferencijas, dalyvavo įvairiuose užsienio politiniuose kongresuose. Taip pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais J.Paršaitis tapo vienu aktyviausių lietuvių politikų tarptautinėje erdvėje. Lietuvos valstybingumo atstatymas, vėliau deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų. Tačiau būtent dėl to tarp jo ir tuometinės Lietuvos Valstybės Tarybos kilo didelių nesutarimų. 1919-1920 m. J.Gabrys-Paršaitis pradeda konfliktuoti su tuometine Lietuvos vyriausybe, ypač su Antanu Smetona ir Augustinu Voldemaru.
J.Gabrys-Paršaitis kritikuoja vyriausybės veiklą, kaltina ją diplomatiniu nenuovokumu, laiškuose Lietuvos prezidentui A.Smetonai ragina atsisakyti tokių užsienio ministrų, kurie, anot Gabrio, negeba tinkamai ginti Lietuvos valstybės interesų ir deramai perprasti Vakarų diplomatijos principų. Vyriausybė paskleidžia įtarimus dėl galimo jo šnipinėjimo svetimoms valstybėms. Tai įžeidžia Gabrį-Paršaitį ir galiausiai dėl aštrėjančių nesutarimų jis visiems laikams pasitraukia iš aktyvios politikos, tačiau širdyje iki gyvenimo pabaigos lieka Tėvynės patriotu.

Švietimas - tautos išlikimo pagrindas

J.Gabrys-Paršaitis nuo jaunumės aktyviai rūpinosi tautinio lietuvių švietimo klausimais. Tai jam - tautos išlikimo pagrindas. Suprasdamas ugdymo svarbą, 1904 m. lietuviams atgavus spaudą, jis ėmėsi rašyti pirmuosius lietuviškus vadovėlius. Nesant lietuviškų, kurį laiką net ir po spaudos atgavimo lietuvius vaikus teko mokyti iš senų rusiškų knygų. Į savo rašomus vadovėlius lietuviams mokinukams, galima sakyti, sutalpina tauriausius tautinius jausmus, skiepydamas meilę gimtajam kraštui. 1905 m. Vilniuje jis išleidžia „Trumpą Lietuvos aprašymą“ - neilgus pasakojimus apie Lietuvos gamtą, kraštovaizdį: upes, ežerus, augalus, gyvūnus, ir papuošia įspūdingomis iliustracijomis.

Be lietuviškų vadovėlių kūrimo, naujesnių švietimo programų keitimo, lietuvių inteligentams rūpėjo ir bendra mokyklų padėtis, lietuvių mokytojų įdarbinimo ir daugybė kitų klausimų. Kartu su Pranu Klimaičiu 1905 metais Marijampolėje jis sušaukė mokytojų suvažiavimą, į kurį kvietė atvykti Povilą Višinskį ir kitus inteligentus. Vienas svarbiausių jo uždavinių buvo įkurti Lietuvių mokytojų sąjungą. Įsteigus „Lietuvių mokytojų susivienijimą“, 1905 m. gruodžio 6-7 d. dalyvavo jo suvažiavime ir reikalavo Suvalkų gubernijoje vaikus mokyti lietuviškai.

1910 m. Tilžėje pasirodė jo parašytas „Geografijos vadovėlis“, kuriame pasakojama ne tik apie pasaulį, bet ir apie Lietuvą.

Remdamasis Jono Jablonskio kalbiniais darbais, J.Gabrys-Paršaitis parašė ir pirmąjį lietuvių kalbos vadovėlį mokykloms „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“.

Lietuvių literatūros istorijos pradininkas, pirmasis V.Kudirkos biografas

J.Gabrys-Paršaitis siekė sisteminti ir lietuvių literatūrą, rinko bibliografines žinias ir įvairius duomenis apie jos pirmuosius ir vėlesnius kūrėjus. Jis buvo tyrinėtojas, vienas pirmųjų ėmęsis rašyti lietuvių literatūros istoriją. J.Gabrys-Paršaitis krašto mokiniams parašė pirmąjį lietuvių literatūros vadovėlį - „Lietuvių literatūros apžvalgą“.

Jam pavyko nuveikti dar vieną didelį lietuvių švietimo darbą - parengti pirmąją lietuvių literatūros chrestomatiją - „Skaitymo knygą mažiems ir dideliems“, išleistą Tilžėje 1908 m. Į šiuos skaitinius jis pirmiausia įdėjo lietuvių pasakojamosios tautosakos perlus: pasakas „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“, „Sigutė“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, o lietuvių literatūrą pradėjo nuo K.Donelaičio, M.Valančiaus, A.Baranausko, V.Kudirkos, P.Vaičaičio, G.Petkevičaitės-Bitės, Maironio, Šatrijos Raganos, J.Biliūno ir kitų autorių kūrinių. Prieš juos pateikė savo paties rašytas autorių biografijas.

Viena iš labiausiai J.Gabrį-Paršaitį dominusių lietuvių literatūros pasaulio asmenybių, kurios darbų ypatingą vertę jis jautė ir kuri žavėjo jį savo asmeninėmis savybėmis, buvo Vincas Kudirka. Galimas dalykas, kad Gabrys-Paršaitis galėjo ir asmeniškai pažinoti Kudirką. Akivaizdu, jog Gabrį-Paršaitį buvo stipriai paveikusios patriotinės V.Kudirkos pažiūros, jo satyrinė proza, pastangos kurti lietuvių literatūrą, plėsti verstinės literatūros lauką. Todėl jam atrodė labai svarbu surinkti ir publikuoti visus V. Kudirkos darbus. 1910 metais Tilžėje J.Gabrys-Paršaitis išleido šešis Vinco Kudirkos raštų tomus. Šiame leidime pateikė išsamią V.Kudirkos biografiją ir plačius jo kūrybos apibendrinimus. Taigi, J.Gabrys-Paršaitis buvo pirmasis V.Kudirkos biografas, pirmasis jo raštų leidėjas ir kūrybos vertintojas, iškėlęs didžiojo varpininko ir rašytojo kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai.

XX amžiaus pradžioje J.Gabrys-Paršaitis mėgino kurti ir originalią prozą - neilgus apsakymėlius, kuriuos 1906-1907 m. publikavo „Lietuvos ūkininke“.

Juozas Gabrys-Paršaitis mirė 1951 m. liepos 26 d. Šveicarijoje. Ten ir palaidotas.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
  • PROTESTAI: mažiausiai 182 žmonės nukentėjo penktadienį Katalonijoje per įvairias regiono nepriklausomybės šalininkų protesto akcijas; dauguma nukentėjusiųjų traumas patyrė Barselonoje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

 +8 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +17 C

+16 +18 C

 

 +15 +17 C

0-3 m/s

0-3 m/s

 

0-2 m/s