respublika.lt

Nemirštantis priesakas mums - matyti šviesą ir tamsoje

(0)
Publikuota: 2021 gruodžio 25 08:00:00, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922-2001). Eltos nuotr.

Matyt, negalėtų būti tinkamesnio laiko prisiminti monsinjorą Kazimierą Vasiliauską nei dabar, susimąstymo ir Kūčių vakaro bei šv. Kalėdų laukimo metu. Nes, minint kunigo gimimo šimtąsias metines, 2022-ieji paskelbti monsinjoro K.Vasiliausko metais, o galimybė paremti iniciatyvą pastatyti koplytstulpį nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu vadinamam dvasininkui, kuriam nebuvo blogų žmonių, yra mažiausia, ką mes galėtume dėl jo padaryti.

 

„Yra šviesos ir tamsoje", - sakė monsinjoras. Šis jo padrąsinimas mums ypač aktualus šiandien. Kaip ir kunigo Ričardo Doveikos prisimintas monsinjoro palinkėjimas supilti gerumo barikadas pykčiui.

Norima pastatyti koplytstulpį

Neseniai monsinjoro K.Vasiliausko šimtmečio minėjimo iniciatyvinės grupės nariai paskelbė iniciatyvą dvasininkui, politiniam kaliniui ir tremtiniui, pirmajam atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonui ir ilgamečiam jos vadovui pastatyti koplytstulpį „Šv. Kazimieras".

Sostinėje, kurioje monsinjoras gyveno nuo 1975 m., jį primena prie šv. Rapolo bažnyčios įrengtas monsinjoro K.Vasiliausko skveras ir skulptūrinis akmuo, ant Pylimo gatvės 6 namo, kuriame gyveno, - atidengta atminimo lenta. Šv. Kazimieras buvo monsinjoro globėjas. Skulptūrinį koplytstulpį „Šv. Kazimieras" norima pastatyti Biržų rajono Vabalninko bažnyčios šventoriuje. Būtent čia jis buvo pakrikštytas, o įšventintas į kunigus 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias. Skulptoriaus Kęstučio Krasausko sumanytas koplytstulpis yra iš šamoto, trijų metrų aukščio.

R.Doveika: „Man jis - didysis gerumo žmogus"

Kunigas Ričardas Doveika, kuris ne vienerius metus buvo šalia K.Vasiliausko, sako, jog monsinjoras buvo ne tik mūsų Tautos istorijos dalis. „Man jis yra dvasios milžinas. Šalia kardinolo Vincento Sladkevičiaus, arkivyskupo Julijono Steponavičiaus, kardinolo Sigito Tamkevičiaus ir visų kitų iškilių dvasininkų, poetų, menininkų, kurie žadino Tautą, perduodavo Tautai istorinę atmintį, nes ją išlaikydavo gyvą ir buvo tais tiltais, kurie kiekvienam iš mūsų tapo galimybe nepamiršti praeities, įvertinti tikrovę, kad esame pavergti, visuomet palaikyti viltį ir visuomet laikytis vienas kito vienybėje, visuomet būti Dievo pusėje, - sakė R.Doveika.

Monsinjoras sakydavo, jog visą laiką reikia rūpintis, kad būtų supiltos gerumo barikados. Kad kuo mažiau būtų pykčio, susipriešinimo. Ir rodė pavyzdį savo gyvenimu.

Savo tarnystę jis atliko labai puikiai. Ir būdamas Sibire, kurį įvardija kaip galimybę pabaigti dar vieną, turbūt patį geriausią gyvenimo universitetą, nes čia buvo suvežti patys iškiliausi daugelio tautų ir valstybių protai, išmintis, intelektas, kultūra, menas, religija. Ir grįžęs po tremties Lietuvon. Jo tarnystė arkikatedroje, kai jis tapo pirmuoju atgautos katedros klebonu, buvo kur kas daugiau, nei buvo galima tikėtis. Kai atvykdavo į Lietuvą kitų valstybių delegacijos, klebonas atverdavo duris į katedrą ne tik kaip į bažnyčią, bet ir kaip į kultūros paveldo objektą ar į šventovę - mūsų Tautos istoriją.

Ir jo pasakojimai visiems vizituose esantiems valstybių pirmiesiems asmenims apie istoriją, tikėjimą, Tautos dvasią, ryžtą iš tikrųjų buvo ir evangelizavimas, ir valstybingumo darbas, ir tautinio tapatumo atskleidimas, ir mūsų stiprybės paliudijimas. Kad tada, kai Tauta yra vieninga, kai mes visi vienas kitam esame padavę rankas ir atsigręžę veidais vienas į kitą, mes galime viską. Ir monsinjoras Vasiliauskas tuos žodžius, jog kartu mes galime daug, nes mus jungia daugiau dalykų, negu skiria, įkūnijo pats.

Todėl ir sovietmečio laiko galbūt apgauti, suklaidinti, atitolinti žmonės, menininkai, valstybės veikėjai, politikai, rašytojai jo dėka buvo parvesti atgal namo. Atgal į savo tapatumą, į tikėjimą.

Jis man asmeniškai yra didysis gerumo ir visos epochos žmogus. Tai dvasios milžinas, kuris labai paprastai, žmogiškai savo charakteriu ir temperamentu visą save išdalino, išdovanojo ir savo gyvenimą pavertė realia vaikščiojančia meile, kaip jį pavadino literatūrologė Viktorija Daujotytė. Šiandien Lietuvai reikia tokių žmonių."

Paklaustas, ką, jo manymu, monsinjoras pasakytų šiandien, kai tiek pykčio visuomenėje, R.Doveika sakė: „Jis, kaip ir visi kiti mūsų Tautos iškilieji žmonės - dvasininkai, rašytojai, valstybininkai, partizanai ir tremtiniai, - kurie savo gyvenimu liudijo ir liudija nepamiršti praeities, atsiminti, kad mus jungia daugiau dalykų, negu skiria, atsiminti tikėjimo vertybes, atsigręžti į tautines vertybes, išeiti iš savo „aš" ir pamatyti „mes", šiandien ragintų turėti kiek įmanoma daugiau drąsos panaikinti tuos sukurtus „saugumo burbulus", kur bendraujama tik su tokiais pačiais, tokio paties lygmens, tokio paties mąstymo, tokių pačių pajamų. Nes Lietuva nėra burbulų kraštas, Lietuva yra žmonių kraštas, tą turėtume prisiminti.

Ko palinkėčiau artėjančių šv. Kalėdų proga? Manau, kad pirmiausia reikia išvalyti savo širdį nuo pykčio, kuris per pandemiją buvo labai stipriai apkartinęs mūsų širdis, išvalyti savo žodynus, nes pandemija mums suteikė „galimybių" sukurti tokius vienas kitam skirtus naujadarus, kaip plokščiažemiai, neišsivystę, kurmiai ir pan. Nes pandemija supurtė daugelį žmonių, galbūt kitaip galvojančių, paliestų baimės ar nežinojimo.

Raginčiau pabandyti suprasti tuos žmones, sulaikyti juos, lekiančius į tamsą ir nežinią, o ne pasirinkti patį lengviausią sprendimą - užblokuoti, ištrinti, nebendrauti ir dar garsiai apie tai pasiskelbti: visus, kitaip mąstančius, ištryniau, nes jie neverti būti net pažįstamų sąrašuose.

Toks kelias veda į Tautos pražūtį, į tautinės savimonės ir savivokos menkinimą. Manau, kad kažkas, kas nenori tikinčios, darbščios, intelektualios, dvasines ir tautines vertybes puoselėjančios Tautos, tik dar labiau pakursto tą ugnį ir įpila žibalo į laužą. Neturime leisti, kad Tauta būtų žeminama".

Interviu su rašytoju, kritiku Valentinu Sventicku:

- Laidojant monsinjorą K.Vasiliauską, poetas Justinas Marcinkevičius prie kapo duobės sakė: „Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui." Ar šiandien, kai menkėja vertybės, galima sakyti, kad mes išties supratome, ką monsinjoras mums norėjo pasakyti savo gyvenimu?

- Manau, kad tie, kurie prisimena abu šiuos žmones - monsinjorą ir poetą, - labai norėtų, kad jie tebebūtų tarp mūsų arba kad būtų kas nors panašaus į juos. Kad mes turėtume būtent tokių balsų, tokio mąstymo, tokio autoriteto žmonių, kurie sunkiomis gyvenimo ir politikos valandomis savo ramiais, protingais ir apgalvotais balsais turėtų ką pasakyti. Šiandien mums tokių žmonių tikrai trūksta.

- Atsisveikinimo su monsinjoru dienomis skambėjo žodžiai: „Ką Dievas norėjo apdovanoti, tam leido susitikti su K.Vasiliausku." Buvote tarp tų apdovanotųjų?

- Taip ir jaučiuosi, kad čia buvo Dievo dovana. Daug kam jis buvo padovanotas, bet man taip pat svarbu, kad ir aš buvau tarp tų žmonių, su kuriais jis bendravo, ir galėjau pasisemti iš jo visko. Gal dažnesnis mūsų bendravimas buvo tuo metu, kai man teko dirbti Rašytojų sąjungos pirmininku. Jis labai mėgo Rašytojų klubo salę, ateidavo į visus svarbesnius renginius, sakydavo, kad jis čia jaučiasi irgi kaip šventovėje.

Jis palaikė ryšį su daugybe įvairių pažiūrų rašytojų, padėjo jiems atsisveikinti su šiuo pasauliu. Jūs gi žinote, jam literatūra buvo labai svarbi - jo pamokslas ar vieša kalba neapsieidavo be kokių nors citatų, nesvarbu, ar tai būtų Fiodoras Dostojevskis, ar Jurgis Baltrušaitis, ar kas kitas. Tai buvo jo sąmonėje, kadangi jis daug bendraudavo ir jausdavosi esąs savas tarp savų.

- Kokį jį prisimenate? Kaip apibūdintumėte šį žmogų kartai, kuri užaugo be jo?

- Jis buvo šviesos pasiuntinys mūsų visokių vargų iškankintai Lietuvai. Esu iš tremtinių šeimos, tad man visada didžiausią įspūdį darydavo tai, kaip monsinjoras, išgyvenęs lagerius, tiek iškentėjęs, išsaugojo kantrybę, manymą, kad vis tiek žmoguje gali ir turi būti koks nors krislas šviesos. Monsinjoras savo elgesiu bei kalbėjimu paguosdavo ir konkretų žmogų, ir visuomenę.

- Ant K.Vasiliausko antkapio parašyti žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje." Tai dar vienas jo priesakas, padrąsinimas mums?

- Kas pasiūlė įrašyti šiuos žodžius, gerai nežinau. Galėčiau tik spėti, kad galbūt Viktorija Daujotytė, nes tai Jurgio Baltrušaičio žodžiai, o Viktorija yra jo biografijos tyrinėtoja. Bet monsinjoras ir pats tuos žodžius sakydavo, esu girdėjęs.

- Ar teisūs sakantieji, jog mirusiajam nebesvarbu žodžiai ir paminklai, to reikia gyviesiems. Vadinasi, ir to koplytstulpio labiau reikia mums patiems?

- Turbūt, kad taip. Tie, kas nors truputį pažinojo Vasiliauską, pasakys, kad tai buvo nepaprasto kuklumo ir santūrumo žmogus. Ir jis, matydamas tuos atminimo ženklus, tikriausiai šypsotųsi. Taip, tai reikalinga, manau, mums, dabar esantiems, ir tiems, kurie bus.

Pagaliau, šie jam skirti atminimo ženklai, man atrodo, dera su jo būdu, jie nėra pompastiški ar kokios nors aukštaūgės „stovylos". Mes paisome ir turėtume paisyti jo būdo bruožų, kad nepadarytume ko nors, iš ko jis labai juoktųsi. Koplytstulpis tikrai būtų pats tas monsinjorui.

- Kaip jums atrodo, ką šiandien, kai visuomenė tokia susipriešinusi, mums per savo pamokslą ar šiaip bendraujant pasakytų K.Vasiliauskas?

- Manau, pasakytų tuos pačius žodžius, apie kuriuos kalbėjome: „Šviesos yra ir tamsoje".

Monsinjoro K.Vasiliausko šimtmečio iniciatyvinės grupės nariai kviečia prisidėti prie koplytstulpio aukomis

VšĮ „Porta artis", ĮK 303187316, sąskaita Nr. LT66 7044 0901 0226 3535, „Monsinjoro K.Vasiliausko 100-mečiui", SEB banke.

Dosniausių rėmėjų vardai bus įrašyti kitoje koplytstulpio pusėje.

 

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s