respublika.lt

Mikalojus Katkus - „Balanos gadynės“ autorius, aušrininkas, knygnešys, daraktorius

(0)
Publikuota: 2014 birželio 02 15:40:08
×
nuotr. 1 nuotr.
Mikalojus Katkus (1852-1944)

Plungės švietimo istorijos muziejaus surinktoje medžiagoje apie „Saulės“ gimnazijos mokytojus randame Mikalojaus Katkaus pavardę. Pasirodo, garsusis „Balanos gadynės“ autorius dėstė matematiką Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Yra muziejuje ir pirmųjų gimnazijos mokytojų išleistų vadovėlių, knygų, tarp kurių - M.Katkaus „Raštai“ („Balanos gadynė“, „Iš atsiminimų“, straipsniai, laiškai), dovanoti mokytojai 1966 m. laidos auklėtinių.

Bet M.Katkaus darbas Plungės „Saulės“ gimnazijoje - tai tik nedidelis epizodas jo gyvenime.

Apie Mikalojaus Katkaus asmenybę, visuomeninę kultūrinę veiklą

Ilgas ir turiningas, nepaprastai savitas M.Katkaus gyvenimo kelias nušvinta naujomis spalvomis, suradus naujų duomenų apie jo gyvenimą. Norėdami susidaryti išsamesnį vaizdą apie M.Katkų kaip žmogų, pažvelgėme į jo aktyvią veiklą, nors ir negausius darbus pedagogikos, publicistikos, švietimo, net tautosakos ir gimtosios kalbos turtinimo srityje. M.Katkus iškyla prieš mus kaip griežtas, principingas demokratas, pažangus kultūrininkas, tiesaus ir atkaklaus būdo žmogus, kurio būdingiausias charakterio bruožas, anot jo bičiulio gydytojo M.Kuprevičiaus, - „pasiryžimas žūtbūt rasti savo teisybę“. Jo rankraščiai suteikia galimybę vertinti M.Katkų ne vien tik kaip įdomiausio ir vertingiausio etnografinio literatūrinio kūrinio „Balanos gadynė“ kūrėją, bet ir kaip memuarų autorių, tautosakos rinkėją, publicistą. Ypač įdomūs jo publicistiniai rašiniai apie Pirmąjį pasaulinį karą. „Baisus buvo laikas: turtas atimamas, žmogaus vertė kojomis minama, žmogus ir jo gyvastis į gyvulio padėtį suvesta“, - rašo M.Katkus rašinyje.

M.Katkus - pirmasis diplomuotas agronomas Lietuvoje, baigęs mokslus Maskvoje. Jis grįžta į tėviškę ir pasijunta „savo gaivale, lyg vėžys vandenyje, nes „...dirbti ūkiškus darbus man ne naujenybė, iš mažų dienų buvau įgavęs papratimą“, kaip rašo autorius „Balanos gadynės“ pratarmėje. M.Katkus galėjo užimti svarbius postus, tačiau dirbo ir gyveno savo ūkyje iki pat mirties. Ne tik gyveno, „...bet kovojo ir kūrė, švietė ir mokė žmones, gynė teisybę, su niekuo nesiskaitė, prieš nieką nesilankstė. Ne veltui žandarai jį „kaimo zanoza“ (rakštimi) vadino ir po teismus tampė“ (str. „Knygnešių paminklai“). Tačiau M.Katkus troško „dievo karalystės“ žemėje: „...žmonija turės apsivalyti, atskiras žmogus rūpinsis visuomene, o ši rūpinsis atskiru žmogumi“, - svajojo jis, nors gyvenimas (kratos, kalėjimai, artimųjų mirtys) jo nelepino. Kovodamas su kaimo tamsumu, daug metų Ažytėnuose mokė rašto kaimo vaikus.

Didžiausias M.Katkaus nuopelnas yra tai, kad sugrįžęs į gimtąjį kaimą domėjosi ir visuomeniniais, ir kultūriniais gimtojo krašto reikalais. Ypač rūpinosi švietimu ir nacionalinio išsivadavimo judėjimu. Stengėsi aktyviai dalyvauti politinėje veikloje. Pasirodžius „Aušrai“, M.Katkus prisidėjo prie šio laikraščio platinimo, bendradarbiavo renkant medžiagą. M.Katkaus sodyba Ažytėnuose tapo lietuviškos draudžiamos spaudos platinimo vieta. Jo namuose lankydavosi žymiausi knygnešiai, vienas jų - Jurgis Bielinis, apie kurį M.Katkus rašė savo atsiminimuose rinkinyje „Knygnešys“. Yra žinoma, kad M.Katkus dažnai suteikdavo nakvynę knygnešiams, slėpdavo jų atgabentą literatūrą, paskui padėdavo ją platinti. Bendradarbiavo ir su knygnešiu M.Jankumi, iš kurio gaudavo „Aušros“ numerių. M.Katkus padėjo savo mokslo draugui gydytojui M.Kuprevičiui, „Varpo“ ir „Ūkininko“ bendradarbiui, aktyviai dalyvavo jo įkurtoje slaptoje kuopelėje „Atžala“.

M.Katkus išgarsėjo ir tuo, kad namuose mokydavo rašto kaimynų ar giminaičių vaikus. Žinoma, tai daroma slapta, nes caro valdžios buvo griežtai draudžiama. Kartais M.Katkus vykdavo į apylinkių dvarus mokyti vaikų. Taigi M.Katkus buvo tapęs kaimo daraktoriumi. Jis įstojo į pažangią Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą, tuo prisidėdamas prie mokytojų seminarijos įsteigimo Kėdainių dvaro rūmuose. M.Katkaus sodyba tapo savotišku kultūros centru, o kad Ažytėnų kaimas ėmė domėtis knygomis ir laikraščiais, taip pat ir jo nuopelnas.

Mums įdomu ir tai, kad M.Katkus bandė tapti mokytoju: buvo pakviestas dirbti į Plungės „Saulės“ gimnaziją - dėstyti matematiką. Dirbo neilgai, laiške J.Tumui-Vaižgantui rašė: „Pradinėje mokykloje netikau tuom, kad buvau mokytesnis už inspektorių, gi Plungės gimnazijoje nepavyko, kad buvau per kairus“. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje M.Katkus buvo smerkiamas už kairuoliškas pažiūras.

Su skaudama širdimi, prisimindamas aktyvią patriotinę veiklą cariniais laikais, rašė: „Aš išugdžiau ir išauklėjau nepriklausomą Lietuvą, dvidešimt metų žygiavau, ėjau pro pavojus, ir štai likimas suteikė, kad svajonės virto tikrenybe, pamačiau daugiau, negu svajojau“. Nors patyręs gilią depresiją, išstumtas iš visuomeninės veiklos, jis tikėjo, kad kylant krašto kultūrai Lietuvoje daug kas keisis.

Ir tada M.Katkus pradeda reikšmingiausią gyvenimo pakopą - ima rašyti „Balanos gadynę“.

Apie „Balanos gadynę“

M.Katkaus kelias į lietuvių literatūrą irgi nelengvas. Dar vėliau negu Žemaitė - eidamas aštuntą dešimtį - ėmėsi plunksnos. Bet leidėjai nemokėjo suprasti ir tinkamai visuomenei pateikti jo etnografinio kūrinio - „Balanos gadynės“.

1925 metais M.Kuprevičiui pranešė: „...sumaniau aprašyti, kaip lietuviai gyvendavo ir kaip darbus dirbdavo..“ Nuosekliai kasdieną parašydamas po du, tris sąsiuvinio puslapius, atitrūkdamas tik užėjus pavasario ar vasaros darbams, M.Katkus sumanytąjį darbą užbaigė per metus.

Norėdamas, kad leidinys išvystų dienos šviesą, M.Katkus rašė į JAV lietuvių laikraščiui „Vienybė“: „Aš kreipiausi į užjūrį, manydamas gauti dolerių, bet ir ten jų nėra, prisieina laukti geresnio laiko“. Tačiau tas „geresnis laikas“ M.Katkaus „Balanos gadynei“ atėjo negreitai: net penkerius metus rankraštis išgulėjo leidėjų stalčiuose. Padedant J.Tumui-Vaižgantui, jo bičiuliui M.Kuprevičiui reikalai pasistūmėjo į priekį. Juolab kad dienraštyje „Lietuva“ buvo paskelbtas straipsnis apie M.Katkų, kuriame jis pavadinamas Lietuvos Tolstojumi, išspausdintas vienas jo knygos skyrius apie jaučių ganymą. Pagaliau „Vairo“ leidyklos savininkas S.Jackevičius ryžosi parengti veikalą spaudai: buvo nuspręsta „Balanos gadynę“ išspausdinti universiteto leidinyje.

1931 metais V.Krėvė-Mickevičius išspausdino „Balanos gadynę“ savo folkloristiniame leidinyje „Mūsų tautosaka“. Nors tai nebuvo atskira knyga, senajam M.Katkui tai buvo didelė moralinė paspirtis, vienas šviesesnių jo gyvenimo momentų.

„Balanos gadynė“ - pats įdomiausias etnografinis kūrinys lietuvių literatūroje. J.Tumas-Vaižgantas įvertindamas šį kūrinį sakė, kad „tik ten augęs, ten pasenęs mokytas autorius galėjo sukurti tokios vertės kūrinį, prilygstantį

K.Donelaičio raštams, A.Juškos „Svodbinei rėdai“. Juk tik ilgaamžiam žmogui „laimė nulėmė gyventi įžymiame mūsų amžiaus laike, kada lietuviai paliko primityvų gyvenimą su būkle nuo daug tūkstančių metų“. Prakalboje M.Katkus rašo: „Man teko būti liudininku, kaip senoji gadynė pasikeitė į naująją, tą gadynę, kada Lietuvos svietas balana švietėsi, vyža avėjo, spragilu kūlė, dūminėse gryčiose gyveno, bet daug dainavo, daug meldėsi, daug dirbo, daug gėrė ir lėbavo“. Tas laikotarpis - iki XIX a. antrosios pusės - ėmė keistis ir, kaip teigė autorius, „dingo amžinybėje, todėl aš aną būdą mačiau, jame gyvenau, taigi noriu jį atvaizduoti būsimoms lietuvių kartoms“. Tokiais žodžiais jis įtikino šviesuolius - V.Krėvę-Mickevičių ir J.Tumą-Vaižgantą, pastarasis teigė, kad M.Katkus jam tapęs „minties ir širdies broliu“, ir apgailestavo galėjęs, rašydamas M.Katkaus metodu, prikurti vertingiausių beletristinių kūrinių.

Aprašytasis „Balanos gadynės“ laikas - XIX a. pirmoji pusė, vieta - Šušvės, įtekančios į Nevėžį ties Josvainiais, upynas. Tačiau, kaip pastebėjo J.Tumas-Vaižgantas, „kur Krakės, o kur Svėdasai, o aš ir ten randu daugybę vaizdų, lyg iš Malaišių pagautų“ (Malaišiai - Rytų Aukštaitija - aut. past.). Taigi galima daryti išvadą, kad aprašytieji papročiai būdingi didelei Lietuvos daliai.

M.Katkus, aprašydamas liaudies papročius, pateikia įdomios medžiagos apie stabmeldystės laikų papročių ir apeigų kilmę, jų suderinimą su krikščioniškomis. Ypač įdomūs senovės švenčių aprašymai: „Visi šventi“, „Velykos“, „Mėsiedis ir pelenija“; buities vaizdai: „Skerdžius“, „Bandos ganymas“, „Linamynė ir Rygos kelionė“; vestuvių vaizdai: „Mergavimas“, „Vestuvininkai atvažiavo“, „Šliūbo diena“, „Svečių šnekos apie blaivybę ir gėrimą“.

M.Katkaus „Balanos gadynė“ - tai talentingai parinktomis spalvomis nutapytas ištisos epochos paveikslas, stebinantis detalių gausumu ir ryškumu, kvepiantis seniai praeitin nugrimzdusios senovės kvapu, nes tos sugrubusios valstietiškos rankos sukūrė lietuvių literatūrai kūrinį, iš kurio „galima pilnomis rieškučiomis semtis būdingiausių detalių, rečiausių duomenų, įdomiausių žinių apie mūsų liaudies buitį, Lietuvos kaimo gyvenimą XIX a. viduryje“ (M.Katkus, „Raštai“, 1965).

Atminties įamžinimas drauge su knygnešiais nešusiam šviesą

  M.Katkus savo etnografiniu veikalu „Balanos gadynė“ įsiamžino ir lietuvių literatūroje, ir mokslo istorijoje. Tuoj po 1931 m., per palyginti trumpą laiką, pasirodė trys pakartotiniai leidimai. Net sovietmečiu M.Katkaus veikalas išleistas atskira knyga, iliustruotas dailininko J.Kėdainio. Daug ištraukų yra Lietuvos istorijos šaltiniuose, etnografiniuose darbuose: „Lietuvos etnografijos bruožai“, „Lietuvos istorijos šaltiniai“.

 1965 m. išleisti M.Katkaus „Raštai“ („Balanos gadynė“, „Iš liaudies kūrybos“, „Iš atsiminimų“, „Straipsniai, laiškai“).

 M.Katkus gražiai pagerbtas Tėviškėje, į kurią jis grįžo, kurios žemę dirbo, už jos šviesą kovojo. Kėdainių rajone, Krakėse, Ažytėnų kaime, įsteigtas memorialinis M.Katkaus muziejus.

 1974 m. Krakių vidurinė mokykla pasivadino Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija. Džiugu, kad ši mokykla įeina į geriausiųjų gimnazijų penkioliktuką.

Gyvenimo pabaigoje M.Katkus, būdamas laisvamanis, pasakė: „Padarykite paprastą, baltą lentų karstą. Nestatykite brangaus paminklo. Paimkite akmenį iš Ažytėnų lauko <...>. Palaidokite mane ant Ažytės kranto, kad matyčiau, kaip jūs rugius pjausite“. Vykdant jo paskutinę valią jis ir buvo palaidotas Lenčių laisvamaniams skirtoje kapinių vietoje. Ant jo kapo dukters pastatytas antkapis vaizduoja vandens ir vėjo apglaistytą uolos gabalą, kuris primena mums, kad čia ilsisi vienas įdomiausių mūsų krašto žmonių: be galo principingas, paprastas, savotiškai tolstojiškas, „kūnu ir siela visada gyvenęs Lietuvoje“ (M.Katkus, „Raštai“).

 

Plungės akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos
direktoriaus pavaduotoja Roma Bužienė ir
Švietimo istorijos muziejaus vadovė Danutė Ardavičienė

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s