Memuarai su nūdienos aidomuša

2010 gegužės mėn. 12 d. 09:39:11 Perskaitė 3860

Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, aktorius bei ilgametis buvusio Lietuvos akademinio dramos teatro (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) direktorius Pranas Treinys nesėdi rankų sudėjęs. Ko jau ko, o energijos ir gyvybingumo bei kiek ironiško požiūrio į pasaulį, kuris prasideda ir baigiasi teatru ir, žinoma, šeima, neatimsi. Ant stalo guli jau dvidešimta P.Treinio knyga “Tango su arkangelu Gabrieliumi”, kuri vakar buvo pristatyta teatre.

Lankėmės knygos autoriaus namuose dar prieš šį iškilmingą vakarą. Namo kieme įvairiomis spalvomis žydi tulpės, kurias puoselėja P.Treinio žmona Elena, kaip jis pats sakė, vienintelė tikra jo meilė. Prie stalo prisėdusi ji padėjo rašytojui prisiminti kai kuriuos svarbius gyvenimo epizodus, kurie netilpo į storą 565 puslapių knygą.

Pagardinta ironija ir humoru

Beje, žmoną jis vadina Lena ir prideda, kad ją - tikrą jo angelą sargą - “myli be galo ir ištikimas jai iki davatkiškos skaistybės”, bet būta ir momentų, kai suko galvą, kaip čia jai pasiaiškinus po vieno bohemiško pasisėdėjimo pirtelėje, “kokį čia siužetą ir fabulą išartikuliuoti, idant ji ir uošvė suvalkietė Ona patikėtų, kad viskas tvarkoje”.

Pristatydamas knygą rašytojas pirmiausiai atsiprašė už ilgą pasakojimą, į kurį įlietos smagios ir nelabai istorijos, iškyla netolimos praeities veidai ir vaizdai, kai kuriuos iš jų autorius įpina į sapno aliuziją: “Mano, kaip teatralo, sąžinė neleido bent ką nutylėti arba patrumpinti, net jeigu tai pakenktų mano ligšiolinei gan nepriekaištingai reputacijai tarp draugų, pažįstamų ir teatro bendražygių...”

Tokios išsamios lengva ironija ir humoru pagardintos teatro ir jo žmonių istorijos iki šiol nebuvo. Tad knygą reikia skaityti, o ne apie ją pasakoti. Tik pridursime, kad ją autorius skyrė legendinei lietuviškos scenos sapnų audėjai, aktorei ir režisierei, kurios 100 metų jubiliejų minėjome pernai, Kazimierai Kymantaitei, Lietuvos nacionalinio dramos teatro 70-mečiui ir savo teatrinės veiklos 60-mečiui.

Iššūkis sumaterialėjimui

Rašytojas ilgai ieškojo pavadinimo, kankinosi, svarstė, nes gerai žino, kad knygos sėkmė ir patrauk-lumas dažnai priklauso būtent nuo jo. “Kai jau priėjau prie pabaigos, atėjo į galvą šventos mintys. Juk vaikystėje gyvendamas Kuktiškėse buvau klapčiukas, buvau skirtas būti kunigu. Mano knygoje, kaip ir gyvenime, makaluojasi prisiminimai, juokingi epizodai ir visai rimti pasvarstymai apie teatrą, jo prasmę žmonėms, kurie jį kuria ir kuriems jis brangus kaip dvasios atgaiva, čia ir anūkų pastabos į mano svarstymus”, - kalbėjo P.Treinys.

“Kodėl gi man, įžengusiam devinton dešimtin, taip atrodo, jog teatre mažai dvasingumo? - garsiai klausė rašytojas. - Tada teatro tikslas buvo kelti tautos patriotizmą, valstybingumo siekį. Buvo Justino Marcinkevičiaus “Mindaugas”, buvo “Katedra”, buvo “Mažvydas”, buvo ir Balys Sruoga su “Apyaušrio dalia”. Dabar viskas išblėso. Visi taikosi tik į turtus, pirmiausia žiūri tik į savo kišenę, kur tik ką nugriebti. Sustokite riedėti į pakalnę. Mane stebina toks gobšumas. Kurgi tu žmogus padėsi tuos turtus? Kur? Grynas vaikiškas Mikės kvailučio mąstymas mane atvedė prie išvados: “Va papūs arkangelo Gabrieliaus trimitas ir visi stosim prieš Dievo teismą, iškratysim kišenes ir pamatysim, kuo mes gyvenom”.

Kuo čia dėtas tango?

Čia tai staigmena ir patiems visą gyvenimą kartu esantiems Treiniams, ir jų vaikams bei bičiuliams. Pranas ir Elena, sekdami vis populiarėjančių šokių pavyzdžiu, užsirašė į argentinietiško tango kursus pas garsųjį Eduardą Chimenesą. “Šokis - iššūkis senatvei”, - juokiasi vyras, iškentęs kelias širdies šuntavimo operacijas. Štai tau ir popso įtaka, kuri P.Treiniui svetima šiandieninių režisierių spektakliuose. Jis prisipažino, kad visokie ten “išmislai” scenoje jo nestebina. “Man reikia, kad skruzdės bėgiotų per nugarą”, - sako menininkas.

Raganos ir raganavimas

Rašytojas lyg teisinasi, esą jeigu visą savo gyvenimą atidavei teatrui, niekur nuo jo nepabėgsi ir senatvėje. “Prieš dvylika metų parašiau knygą “Atsisveikinimas su teatru”, bet negaliu sustoti. Tuomet buvo gyvos dar visos tos mano vadinamos raganos ar laumės, kurios “stovėjo” virš įėjimo į teatrą, dabar jau jų gyvų nebėra. Kai tavo pažįstami žmonės nueina į amžinybės sietuvą, juos apgaubia romantinis rūkelis. Nusiplauna visi buitiniai dalykai. Tos visos raganos mane pešiojo. Ant teatro frontono tuomet “stovėjo” Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Lidija Kupstaitė- Drobnienė. Jos turėjo didelę įtaką teatre. Kai ateidavo kita talentingų aktorių karta, vietoje vienų raganų kolektyvas įvardydavo kitas”, - prisiminimais dalinosi P.Treinys.

Pasak buvusio direktoriaus, ypatingas ir nervingas momentas būdavo vaidmenų skirstymas. Čia ir prasidėdavo nesutarimai tarp žvaigždžių, konkurencija, o ją reikėdavo subtiliai spręsti. Žvaigždės savo nuoskaudas slėpdavo, bet direktoriui nuo jų kliūdavo, nes šis pasirašydavo tai, ką skirdavo režisieriai.

Mikė kvailutis

Būdamas teatro direktoriumi P.Treinys visko matė, buvo ir spaudimo iš aukščiau, reikėjo kęsti kai kurių aikštingų kolektyvo damų kaprizus, toleruoti talentus, kurie kartais, anot jo, nuslįsdavo į Bacho lankas, stengtis sutarti su režisieriais, palaikyti jų užmojus. O dar ir repertuaras turėjo būti formuojamas protingai: kad įtiktum valdžiai ir būtų išlaikyta patriotinė lietuviška dvasia... “Kai rašiau apie tas visas peripetijas, pasitelkiau humorą, “tanguojantį” stilių, nes pykti man neišeina, o štai šokyje yra daug figūrų”, - prisipažino pašnekovas.

P.Treinys ir dabar save laiko Mike kvailučiu. Anot jo, vienas iš smagiausių jo sukurtų vaidmenų - Aldonos Liobytės pasakoje “Kup-riukas muzikantas”. Mat jis nemažai prisidėjo, kad ši pasaka išvystų sceną. “Buvau visada mažiukas ir čiuplutis, bet į aktorystę mane, baigusį istoriją ir filologiją Vilniaus universitete, priėmė man pačiam netikėtai, todėl joks Hamletas iš manęs neišaugo”, - savikritikos negaili P.Treinys. O direktoriumi tapti veiklų ir visuomenišką artistą paakino žymus teatro režisierius ir aktorius Juozas Rudzinskas. Tuo metu jis pats buvo paskirtas vadovauti, tačiau jam rūpėjo režisuoti ir vaidinti.

“Gyvenimo pakalnėn eidamas atsisveikinau bene su 60 savo buvusio kolektyvo narių, man patikusių žmonių. Į kalną lipome visi kartu, o į pakalnę leidžiuosi kone vienas. Džiaugiuosi, kad dar gyvi Juozas Meškauskas, Vytautas Dumšaitis, kruta ir Gražina Kernagienė, pragyvenusi ir savo vyrą Vytautą, ir garsųjį sūnų”, - kalbėjo P.Treinys.

Jis džiaugiasi, kad teatre dirbo kartu su tokiais aktoriais kaip Regimantas Adomaitis, Vytautas Tomkus, Regina Arbačiauskaitė, Eugenija Pleškyte, bet labiausiai garbina Moniką Mironaitę ir Kazimierą Kymantaitę. P.Treinys įsitikinęs, kad legendinei aktorei ir režisierei derėtų pastatyti paminklą greta Boriso Dauguviečio biusto.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net