Maironio „Lietuvos istorija“- didelis lobisnuotraukos (6)

2019 gruodžio mėn. 20 d. 19:30:58 Perskaitė 7030

Maironis - poetas klasikas, jo poezija - nacionalinė mūsų tautos vertybė. Eilėraštis „Lietuva brangi“ okupacijos metais mums buvo tapęs tautine giesme... Tačiau daug kas nustemba, išgirdęs, kad Maironiui turime nusilenkti ne tik už poeziją, bet ir už milžinišką darbą renkant Lietuvos istoriją , rengiant spaudai, gūdžiais carizmo valdymo metais ieškant leidėjų ir išleidžiant net tris „Lietuvos istorijos“ leidimus su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu. O joje - ištisi istorijos lobiai ir nuostabiai realistinis, be interpretacijų, istorinių faktų pateikimas. Paskutinis, išlikęs iki šių dienų, „trečią kartą atspaustas ir partaisytas 1906m. lietuvių laikraščio pinigais Petrapilyje“ (Sakinys iš knygos titulinio lapo).

 

Kodėl verta dabartiniams istorikams pažvelgti į praeitį Maironio žvilgsniu, remtis jo, arčiau tų įvykių buvusiojo, liudijimais? Kur slypi Maironio „Lietuvos istorijos“ intriga? Atsakymą randame jau „Pratarmėje“, įrodančioje, kad viskas - iš meilės Tėvynei. Cituoju: „Matant tokias permainas, žmogui, rodos, nereikėtų prisirišti prie šios žemės, o visą pasaulį vertinti vienodai. Bet yra kitaip: žemė, kurioje mes gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela; mylime ją kaip vaikai savo motiną, o išvykstant į tolimą šalį, sunku sulaikyti krintančias ašaras ir nuraminti skaudančią širdį... Kiekvienas žmogus, rodos, turi tarytum įgimtą tą meilę: kiekvienam brangi tėvynė.“

Bet mums būtina žinoti istoriją, - teigia poetas: „<...> mes taip nemylėtumėm savo žemės, nežinodami jos praeities ir istorijos. Lietuviui, nemokančiam svetimos kalbos, sunku sužinoti iš knygų apie savo šalies praeitį. Daug garsių ir garbingų vyrų įdėjo nemažai darbo ir išliejo prakaito, tyrinėdami ir atrasdami nesuskaitomus istorijos turtus. Ne vienas garsus poetas ieškojo įkvėpimo, skaitydamas senovės lietuvių darbus.“

Tokių tikslų vedamas Maironis ėmėsi šio sunkaus, atsakingo darbo. Tiksliausiai vėlgi paaiškina citata: „Suprasdamas, kad lietuviui būtina žinoti savo istoriją, 1880m. ėmiausi šio darbo, nors jaučiausi, kad tai viršys mano jėgas. Jaučiau pareigą - supažindinti lietuvius su garbinga jų krašto praeitimi ir parodyti jiems, kad jų istorija yra verta pažinimo.“

Maironis istorijos turinį (jį vadina „Įtalpa“) suskirsto į penkias dalis: I dalyje - žinios apie lietuvių gyvenamąsias vietas, pilis ir miestus, karus, prekybą; II - Lietuva 13 amž., Mindaugo, Vytauto era; III - Gedimino valdymas ir Lietuvos galybė, karai su maskoliais, Lietuvos krikštas; IV - Lietuvos silpnėjimas ir Liublino unija; V - Lietuvos silpnėjimas ir daug vardų, su tuo susijusių: didžiausias dėmesys Vazai, Kazimierui, Augustinui II ir - lietuvių raštijos apžvalga.

Įdomios Maironio surinktos žinios apie lietuvių klajones. Maironis tikina mus, kad „visos giminės, kurios šiandien užkariavo Europą, yra atkeliavusios iš Azijos; taip mums sako Šventasis Raštas ir pranašų padavimai, taip pat ir kalbų panašumas. Kada tos gentys atkeliavo i Europą, sunku pasakyti. Lietuviai, prieš atsikėlimą į Panemunį, klajojo po kitas šalis; žinome, jog jie yra buvę prie Dniestro ir Dunojaus upių. Tai liudija ir tų laikų dainos:

Siuntė mane motinėlė / Į Dunojų vandenėlio...

Kad lietuviai kažkada gyveno prie Dunojaus, liudija daugybė grynai lietuviškų vardų, kuriuos jie turėjo pirmuose prieš ir po Kristaus gimimo amžiuose. Kai kurios vietovės ir upės senovės žemėlapiuose aprašomos. Kada ir kaip lietuviai iš čia atėjo į Baltijos pamarį, iki šiol istorija neišaiškino: galima tiktai sakyti, kad turėjo užkariauti dabartines šalis prieš tai, kol atėjo į Europą. Ypač išsamiai pateikti įvykiai, valdant Vytautui, Mindaugui.

Tačiau įdomiausia Maironio „Lietuvos istorijoje“ - „Trumpa lietuvių raštijos apžvalga“ (Maironio pavadinta „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“). Jos pradžia ir pasiekta didžiausia galybė valdant Vytautui, po to „siaurėjo jos sienos, ėmė trūnyti jos ginklai, pamažu geso tautos dvasia, pasidavusi lenkų kultūrai ir tėvynės kalbai.“ „Tėvynainės liežuvis“, pagal Maironį, didžiausias kiekvienos tautos turtas, be kurio ji negali gyvuoti, žūva ir nyksta ne tik tarp kunigaikščių, bet ir tarp bajorijos.“ Maironis sielvartauja, kad gimtoji kalba užmirštama net kasdieniniame gyvenime, o ypač mažai vartojama raštuose.

Tiktai religinė kova, XVI amžiaus gale kilusi Lietuvoje, vėl privertė griebtis lietuviško rašto, nes liuteronai ir kalvinistai pradėjo platinti savo tikėjimą, todėl katalikiškajai kunigijai reikėjo apginti „klystančias aveles“. Lietuvių raštijos apžvalgoje Maironis skiria didelę dalį žinomų ir mažiau ryškių asmenybių, įnešusių didesnį ar mažesnį indėlį į lietuvių literatūros ir kultūros vystymąsi, analizei. Ypač įvertinti tie, kurie saugojo gimtąją kalbą nuo svetimybių, primygtinai teigiant, kad kalba gimtoji - mūsų didžiausias turtas.

Ar jaučiame ne tik patrioto, bet Maironio kaip dvasininko požiūrį? Taip, nes, teigia Maironis, Tėvynės meilės negali būti be Dievo meilės. Žmogus, kurio neveikia jausmai, niekada negali išmintingai mylėti savo tėvų žemės: „Klysta, labai klysta tos karštos, jaunos galvos, kurios mano, jog lietuviams užtenka tik moksliško išsilavinimo. Šviesos tikrai reikia, bet mokslas be tikėjimo (religijos) dar neišaukština žmogaus, neįkvepia dorų ir aukštų jausmų, nepakelia dvasios, nesušildo atšalusios širdies. Tėvynės mylėtojai, jei išsižada tikro tikėjimo, tai neturi tikro įsitikinimo, greit netenka ir meilės tėvų žemei, nes nemato tikros saulės, kuri mus šildo. Nenoriu sakyti, kad tik dėl to, kad mūsų tėvynės gerovė to reikalauja ir kad šventas tikėjimas yra išsigelbėjimas nuo pražūties.“

Kokie teisingi žodžiai iš senosios praeities - dabarčiai...

Maironis, įvardinęs ir teisingai, objektyviai įvertinęs lietuvių raštijos kūrėjus, istoriją užbaigia ištraukomis iš 1905 metais atspausdintos giesmės „Per skausmus į garbę“:

Tautiečiai, mums pavestas uždavinys

Ir šventas, ir didis, - kas kartą Rainys,

Karščiaus užsidegdamas kalbėjo:

Mums teko pravesti pirmuosius takus;

Sutiksime priešų: bus kelias sunkus;

Be to, nieks kovos nelaimėjo...

Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai,

Mes žinom, jog mūsų - ateinantys metai.

Į darbą, o Dievas padės.


Pagrindinio giesmės veikėjo Rainio žodžiai kviečia lietuvius į darbą, „kam dega krūtinė“, kad mūsų Tėvynė „tiek amžių vaitojus“, net nežinodama savo ateities, kiltų į kovą. Tik reikia tam darbų ir milžinų...

Dažniau pavartykime Maironio ir kitų, arčiau tų amžių buvusių tautiečių istorinius veikalus, gal jų mintys privers mus neperrašinėti istorijos, nepervertinti tų įvykių, kurie žeidžia dalį žmonių ir skaldo Lietuvą į labai nusipelniusius ir to nevertus, pamirštant objektyvumą ir laikotarpių sudėtingumą?..

O gimtąją kalbą saugokime, kad neužgožtų naujadarai ir svetimybės (atseit, norint sumoderninti)... Tegul Maironio priminta didinga Lietuvos praeitis neleidžia skęsti smulkmenose ir intrigose. O kelia mūsų savivertę...





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net