Lietuvos garsintojas, gelbėjęs Klaipėdos kraštąnuotraukos (5)

2021 vasario 13 15:25:24 Perskaitė 309

Rudenį paminėtos lietuvių kunigo, rašytojo, redaktoriaus, vertėjo ir valstybės veikėjo Jono Žiliaus-Jonilos 150-osios gimimo metinės. Norisi tikėti, kad ši turiningo Tautos patrioto gyvenimo ir kūrybos apžvalga paskatins prisiminti ir įvertinti didį žmogų, kuris ilsisi Smiltynėje, senosiose Kopgalio kapinaitėse.

 

Būsimasis rašytojas gimė 1870 m. spalio 16 d. Jurkšuose, Paežerių valsčiuje (dabar Vilkaviškio r.). Baigęs Marijampolės gimnaziją, išvyko į JAV, ten 1893 metais baigė Overbriuko kunigų seminariją. Gyvenadamas JAV, 1896-1899 metais redagavo leidinį „Tėvynė", 1900-aisiais buvo vienas Amerikos lietuvių katalikų apšvietos draugijos „Motinėlė" steigėjų. Tais pačiais metais J.Žilius-Jonila daug prisidėjo Paryžiaus pasaulinėje parodoje rengiant Lietuvos skyrių. 1902 metais išleistas „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose", kuriam tekstą parašė kun. J.Žilinskis (Žilius). Nuo 1908 metų J.Žilius-Jonila - jau ekskunigas.

1910-1914 metais jis studijavo Ciuricho, Berlyno universitetuose, paskui vėl nuvyko į JAV, kur aktyviai dalyvavo lietuvių politinėse akcijose dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1917-1919 metais - Lietuvių tautos tarybos (JAV) narys.

1921 metais rašytojas apsigyveno Klaipėdoje, rūpinosi lietuvybės ugdymu, buvo Lietuvos atstovybės Klaipėdoje konsulas. Su bendraminčiais 1923 metų sausį surengė sukilimą, nes, J.Žiliaus-Jonilos įsitikinimu, atgauti Klaipėdos kraštą galima tik karinės intervencijos būdu. Taip ir atsitiko. Klaipėdos kraštą administravę prancūzai buvo priversti Klaipėdos kraštą grąžinti Lietuvai. 1925-1926 metais J.Žilius-Jonila buvo Klaipėdos krašto gubernatorius.

Rašytojas, iškilus visuomenės veikėjas mirė 1932 metų kovo 2 d. Klaipėdoje.

Savo kūrybą J.Žilius Jono Jonilos slapyvardžiu pradėjo spausdinti 1893 metais. Parašė eilėraščių, poemų, dramų, apsakymų, literatūrinių padavimų, publicistikos ir istorinių apybraižų („Kražių skerdynė ir jos pasekmės" (1896, Čikaga), „Kun. A.Burba: jo gyvenimas ir darbai" ir kt., paskelbė tautosakos motyvais sukurtas poemas „Radynos ir vestuvės" (~ 1892-1896), 1899 metais sudarė antologiją „Lietuviški dainiai pradžios XIX šimtmečio". Vėliau išėjo poezijos rinkiniai „Dainų pynės iš gyvenimo dabartinės gadynės" (1907), „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis" (1912, I-III), trys knygos, autoriaus pavadintos pluoštais. Patriotinė J. Jonilos poezija gražiai įsiliejo į lietuvių literatūrą. Eiliuotoje dramoje „Jono vaikai" (1914) iškyla ryškūs 1905 metų revoliucijos įvykiai Lietuvos kaime.

1920 metais dienos šviesą išvydo istorinė etnografinė studija „Lietuvos rubežiai", atsiminimai „Klaipėdoje apgulimo metu" (1923). 1928-1929 metais Klaipėdoje išleistos rašytojo knygos lietuvių mitologijos tematika: „Palemonas ir jo padermė", „Brūtėnas ir Vaidevutas", „Gelionas ir Kurkas", „Lietuviškasis karalius ir jo giminė". Paminėtina 1932 metais JAV išleista dviejų veiksmų drama „Bedarbiai". J.Jonila išvertė Adomo Mickevičiaus poemas „Gražina", „Konradas Valenrodas".

Įvairiapusė J.Žiliaus-Jonilos veikla, mano galva, paliko pastebimą pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir JAV lietuvių išeivijos gyvenime. Prie tokios išvados priėjau skaitydamas knygų „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis" (3 knygos) pratarmę („abelną prakalbą"): „Rengdamas spaudon savo ailėmis rašytus veikalėlius, padalinau juos į tris dalis arba pluoštus. Raštai sudėti ne visai chronologiškai. (...) Rašyti yra šie veikalėliai laikuose tautiškai-politiško, ekonomiško ir, iš dalies, religijiško kriziso Lietuvoje, kurie tai laikai savo svarba mūsų istorijoje vien laikams priėmimo krikšto ir laikams reformacijos Lietuvoje tegali būt prilyginti. Svarbūs tautiškam kilimui ir kultūrai, bet dailos literatūrai toki laikai nevisai patogųs. „Silent musae inter armas" (Muzos tarp ginklų triukšmo tyli). Teip čia, ši era buvo daugiau era kovos: už lietuvių būvį, už jų gerovę, už apšvietimą. Maž mųsų, ypač pradžioje, beesant, reikėj agituoti, žmones budinti ir šviesti. Taigi prisiėjo visiems daugiau būti kareiviais, ne poetomis-dailininkais. Dailos literatura tegalėjau ir aš užsiimti vien laisvose valandose, po darbo, vietoj poilsio."

Pratarmė tarsi vėjarodis nurodo J.Žiliaus-Jonilos ir visos lietuvių inteligentijos darbų ir siekių kryptį: tautos švietimą, kovą su neteisybe, skurdu. Socialinė atskirtis - amžina tema (V.Hugo „Vargdieniai", F.Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji" ir
t. t.) - ypač skaudžiai atskleista dramoje „Bedarbiai", vaizduojančioje vargingą beturčių lietuvių gyvenimą Lietuvoje ir JAV:

Motina: Kai žmogui neramu, nerūpi nei vaikščioti. Bedarbę dievas užleido ant mūsų. Kaip Dievas už vieną blogą, dešimts gerų baudžia.

Morta: Ką čia gali žinoti, kas ką baudžia.

Motina: Kunigėlis per pamokslą sakė, kad Dievas baudžia žmones už tai, kam jie atmetė tikėjimą. O tai vis bolševikų kaltė. Jie pirmutiniai atmetė tikėjimą.

Morta: Kad jau tas kunigėlis kartais nukalba. Nei pačiam ko klausyt, nei kitam pasakyt. Kad nemokytas taip kalbėtų, nebūtų nė dyvo. Kokia gi čia Dievo bausmė? Ar neužderėjo javai? Ar nebuvo pakankamai lietaus? Visko iki valiai. Kam gi čia tokia bausmė?

Motina: Kam iki valiai, o kam nieko.

Morta: Tai jau ne dėl Dievo kaltės.

Motina: Sunku žinoti, kas kaltas.

Morta: Valdžia kalta. Kas gi kaltas daugiaus?

(Atsidaro durys ir įeina bedarbis Stepas)

Stepas: Ar negalėčiau gauti nors keletą centų, ar užvalgyt ką nors? Jau trečia diena nieko nevalgęs.

Motina: Kad ir mes nieko neturime."

J.Žiliaus-Jonilos „Bedarbiai" šiek tiek siejasi su Juozo Čepukaičio (1870-1921) buitinėmis komedijomis „Ir aš nepaisau" bei „Daina be galo", pašiepiančiomis žmonių ydas, konfliktus šeimoje, nemokšišką vaikų auklėjimą.

J. Žilius-Jonila domėjosi istorija, mitologija. Bylinų knygos „Lietuviškasis karalius ir jo giminė" įžvalgoje J.Žilius-Jonila rašo, kodėl jis senovės rusų liaudies epinės poezijos kūrinius rinko, vertė, aiškino ir galiausiai išleido atskira knyga: „Nors rusiškųjų bogatyrių buvimo ir veikimo vieta vyriausiai yra Kijevas, labiausiai apgiedama jų veikimo ir susinešimų arena yra šalis į vakarus nuo Kijevo, Dunojaus ir Karpatų linkui, ir į šiaurę, Baltijos jūrių linkui, tai vis dėlto giesmių apie tuos bogatyrius Rusijos pietuose ir vakaruose neužsiliko. Užsiliko bilinų kaip antai skandinavų Eddos ir suomių Kalevalos giesmių, tik gilioje šiaurėje, toliau nuo krikščionijos centrų - nuošaliuose Užonegio, Archangelsko, Vologdos, Pečoros ir Uralo kraštuose. Pirmąsias bilinas yra užrašęs Kiršas Danilovas apie 1780 m.; rankraštis rastas viešajame Maksvos knygyne. Šiaip į bilinas buvo atkreiptos akys ir jos buvo pradėtos sistemingai užrašinėti tik antroje pusėje pereito šimtmečio.

Senai buvo žinoma, kad rusų bilinos dažnai mini Lietuvą, lietuviškąją žemę, lietuviškąjį karalių, karalaičius, karaliūnaites,.. kurių, kaip matysime, specifiški vardai: Suckis, Pruckis-Prūsas, Liubava, Livikai, Vitvičkai, Semeonas-Siomanas-Žimanas, (?), Spiria arba vėl - Skuria-Kurkas, Galinas... yra tie patys, kur ir lietuvių padavimuose bei metraščiuose."

Autoriaus nuomone, senų senovėje epiniai vardai buvo vartojami ne tik vienoje tautoje, jie plito ir už šalies ribų. „(...) tuo būdu rusų bilinos (...) meta naujos šviesos į epiškus lietuvių padavimus. Taip antai, lietuvių ir žemaičių žygiai į Latgalą bilinose nupiešti kur kas plačiau ir vaizdžiau, nei lietuviškuose metraščiuose."

Daug šmaikščių posmų, savitų, taiklių pastebėjimų poemoje „Radynos ir vestuvės". Poetas sąmojingai vaizduoja išskirtinį atsitikimą - kūdikių gimimą dviejose kaimo šeimose tą pačią dieną, aprašo papročius, lietuvių vaišingumą: „Sodžiuje radynos, / Sodžiuje krikštynos; / Yr radynos, yr krikštynos, / Rasis ir vaišinos. (...) Valgyti netrūksta - / Verda, kepa, rūksta... / Bet mėsa nėr gardi ilgai, / Jei ją nepavilgai. / Reikia nuvažiuoti / Pas žydą peisuotį - / Ėi, geriau važiuoti dera / Pas poną į dvarą. Tasai ponas dvaro / Mums daug gero daro: / Daro alų, šnapsą varo, / Tur gardaus bavaro. Alaus, degtinėlės, / Yr mėsų, ragaišių; / Tik, kaimynai, kaimynkėlės, / Ateikit ant vaišių. Kaimynai kvietimą išgirdo: Eit eina, važiuoja - pėsčiomis, risčiomis, / Net vieškeliai dulka; vis netuščiom‘s: / Su kašėm‘s pyragais pripildytom‘s, / Karčiom‘s degtinėlėm‘s, sušildytom‘s. Toksai paprotys, mat sena mada - / Be nieko svečiuosna eit sarmata."

(Visų citatų kalba netaisyta - V. V.)





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net