respublika.lt

Ką nuveikė Mykolas Sleževičius?

(0)
Publikuota: 2017 gruodžio 03 08:26:44, Jonas Rudokas
×
nuotr. 2 nuotr.
Mykolas Sleževičius. Eltos nuotr.

Sparčiai artėja didelė šventė, ypatinga sukaktis - mūsų naujosios, tautinės valstybės 100-osios metinės. Todėl turime prisiminti tuos mūsų žmones, kurie ją sukūrė, kurie gelbėjo ją, vos gimusią, nuo mirtinų pavojų, - bent pačius žymiausius.

 

Vienas iš tokių buvo Mykolas Sleževičius, kurio nuopelnus Lietuvai, kaip tvirtina istorikai, sunku kaip reikiant įvertinti. Jis vadovavo vyriausybei, kuri kritišku momentu 1918 m. pabaigoje-1919 m. pradžioje išgelbėjo mūsų nepriklausomybę.

Jis gimė 1881 m. vasario 21 d. Raseinių krašte, Žemaitijoje. Tėvai  - bajorai, bet neturtingi, bežemiai, nuomoję ūkius iš svetimų - valdininkų, dvarininkų. Tėvas mirė anksti, bet du iš jo trijų našlaičių sūnų išėjo į žmones. Kazys tapo geofizikos ir meteorologijos profesoriumi, o Mykolas baigė gimnaziją Mintaujoje tetos padedamas, bet studijuoti teisę Odesoje jam jau teko uždarbiaujant korepetitoriumi - kaip daugeliui mūsų inteligentų. Lietuvišką veiklą pradėjo jau Mintaujoje.

1907 m. baigęs universitetą įsikūrė Vilniuje, dirbo advokatų Jono Vileišio ir Tado Vrublevskio padėjėju, 1913 m. pats tapo prisiekusiu advokatu. Kartu su Kaziu Griniumi, J.Vileišiu, Albinu Rimka, Felicija Bortkevičiene kūrė Lietuvos demokratų partiją, 1912 m. buvo išrinktas jos pirmininku. Steigė lietuviškas visuomenines, kultūrines organizacijas, režisavo mėgėjų spektaklius ir vaidino. Karui prasidėjus, pasitraukė į Rusiją, ten veikė lietuviškose organizacijose. Vienas iš pirmųjų ten gyvenusių suprato, kad imperijai byrant negalima praleisti progos - reikia kurti nepriklausomą valstybę. Apie tai rašė 1918 m. Voroneže leistame „Varpe“, organizavo tautiečių karo pabėgėlių grįžimą į Lietuvą. Už aktyvią visuomeninę veiklą pateko į bolševikų kalėjimą, todėl Vilniuje atsirado tik 1918 m. gruodį ir iškart gavo labai sunkias pareigas.

Kapituliuodama prieš Antantę, Vokietija pasižadėjo apginti rytinę Europos sieną nuo bolševikų. Bet jos armija buvo jau pakrikusi, kariauti nebesugebėjo, todėl gruodžio 10 d. Raudonoji armija užėmė Minską ir ruošėsi žygiuoti tolyn į Vakarus. Vilniuje kėlė galvas vietos bolševikai: gruodžio 15 d. paskelbė, kad visa valdžia jau jų rankose. O V.Mickevičius-Kapsukas iš Maskvos pažadėjo, kad netrukus išvaduos Lietuvą iš dvarininkų ir kapitalistų valdžios, areštuos Lietuvos Valstybės Tarybą su A.Smetona priešakyje, o socialdemokratus, išdavusius K.Markso idėjas, pakars savo rankomis...

Taip iš tiesų galėjo atsitikti, nes mūsų jauna nepatyrusi valdžia - Taryba ir jos sukurta laikinoji vyriausybė - nieko nebuvo padariusios nepriklausomybei apginti. Žinoma, tam trukdė vokiečiai okupantai, bet, svarbiausia, premjeras A.Voldemaras pareiškė, kad Lietuvai kariuomenės nereikės, nes ji nesiruošia nieko pulti. Be to, duoti ginklus mūsų kaimų berniokams rizikinga - o jeigu jie pabėgs pas bolševikus, kaip buvo Ukrainoje? O mus, esant reikalui, apgins anglai, švedai ar amerikiečiai...

Tačiau nė vieni iš jų to daryti neskubėjo, o bolševikai, užėmę Daugpilį, netrukus įžengė ir į Zarasus, Švenčionis. Tada ir A.Smetona, ir A.Voldemaras gruodžio 21-22 d. išskubėjo į Vakarus - gelbėtojų ieškoti, bet apie jų laimėjimus šiuo klausimu istorijoje nieko nepasakyta. Užtai vos įkurta valstybė liko be valdžios - o Raudonoji armija jau čia pat. Tiesa, A.Smetona Berlyne pasirašė dokumentus anksčiau pažadėtai 100 mln. markių paskolai - bet ji mums nebūtų padėjusi, jeigu V.Mickevičiui-Kapsukui, žinoma, su svetimos kariuomenės pagalba būtų pavykę įvykdyti savo pažadus ir sugrąžinti Lietuvą į Maskvos imperiją jau tada, 1919 m.

Laimei, taip neatsitiko todėl, kad Vilniuje tuo metu vis dėlto atsirado tvirtos dvasios žmonių, kurie ėmėsi gelbėti mūsų valstybę. Pakrikusi vyriausybė, o tiksliau - jos likučiai atsistatydino, vietoj jos Taryba nutarė perduoti visą valdžią diktatoriui, jo pareigas pasiūlė M.Sleževičiui. Tačiau šis tokiu titulu nesusigundė - kokia gi diktatūra be karinės jėgos? Jis sudarė naują vyriausybę koalicijos principu iš visų žymiausių to meto mūsų politinių jėgų atstovų, taip suvienydamas kraštą didelės grėsmės, nelaimės akivaizdoje. O ši vyriausybė jau gruodžio 29 d. energingo, drąsaus premjero vadovaujama paskelbė tėvynę esant pavojuje, kreipėsi į žmones kviesdama į savanorius: „Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos valstybę!“

Bet Vilniuje ši vyriausybė likti jau negalėjo - bolševikai buvo čia pat. Todėl visa mūsų valstybės valdžia 1919 m. sausio 5 d. persikėlė į Kauną. Pikti liežuviai skelbė, kad jai netrukus teks vėl kraustytis - į Tilžę, bet šios pranašystės neišsipildė. M.Sleževičiaus vyriausybė veikė sėkmingai ir energingai. Nors pirmasis įsakymas mūsų kariuomenei paskelbtas dar Vilniuje 1918 m. lapkričio 18 d., tikrasis jos kūrimas prasidėjo tik dabar. Kariuomenės branduolį, ir gana tvirtą, sudarė savanoriai, bet jų nepakako ir vyriausybė skelbė mobilizacijas.

Labai sunku buvo gauti ginklų, bet pavyko: 1919 m. sausio 7 d. M.Sleževičius Berlyne pasirašė pirmąją sutartį, pagal ją gavome lengvųjų ginklų, šaudmenų ir keletą patrankų. Ir vėliau tas tęsėsi: 1919-1920 m. iš vokiečių gauta 70 tūkst. šautuvų, 3 tūkst. pistoletų, tūkstantis kulkosvaidžių, 50 lauko pabūklų, 12 haubicų, 16 minosvaidžių, daug šovinių, artilerijos sviedinių, granatų ir kitokios amunicijos.

Žinoma, pavojus iš bolševikų pusės dar sustiprėjo, nes jie brovėsi gilyn į Lietuvą: 1919 m. sausio 9 d. užgrobė Panevėžį, sausio 15 d. Šiaulius, sausio 25 d. Telšius - net 2/3 Lietuvos teritorijos. Tačiau mūsų reikalai pamažu ėmė gerėti: turėjome savo kariuomenę, tegul dar nedidelę, kelis tūkstančius ginkluotų vyrų, bet tai leido premjerui 1919 m. sausio 28 d. Berlyne pasiūlyti vokiečiams kartu gintis nuo bolševikų. Tam padėjo dar viena aplinkybė: vokiečiai bijojo, kad užkariavusi Lietuvą Raudonoji armija įsibraus ir pas juos...

Tačiau pas mus esantys jų daliniai bendriems veiksmams netiko, reikėjo ieškoti savanorių samdinių Vokietijoje ir jų pavyko surasti. Daugiausia tai buvo bedarbiai iš Saksonijos - patyrę kariai, Lietuvos valdžia mokėjo jiems algą - 60 markių per mėnesį ir dar 4 markes dienpinigių, aprūpino maistu ir šaudmenimis. Tai nebuvo interventai, kaip vėliau rašė LTSR istorikai, o tik laikini pagalbininkai mūsų dar nesustiprėjusiai kariuomenei. Todėl taip reikalingi, padėję laimėti pirmąsias kautynes prieš bolševikus: vasario 10 d. drąsiu manevru išvaduoti Šėtos miestelį, apginti Kauną ir iš pietų pusės, sustabdant juos prie Alytaus. O vėliau ir varyti juos iš Lietuvos: iš Ukmergės, Panevėžio, Utenos. 1919 m. birželio 2 d. vokiečių savanoriai grįžo namo, mūsų kariai baigti tėvynės išlaisvinimą jau galėjo vien savo jėgomis.

Tačiau mūsų valdžioje dar pavasarį kilo vidaus problemų. M.Sleževičius nesutarė su Valstybės Taryba, todėl 1919 m. kovo 12 d. jo vyriausybę pakeitė kita, Prano Dovydaičio vadovaujama. Tik šiam premjerui dirbti nesisekė, jo vyriausybė neturėjo jokio autoriteto šalyje. Todėl teko vėl sugrąžinti į valdžią - po kelių savaičių pertraukos - M.Sleževičių. Naujajame ministrų kabinete atsirado ir tautinių mažumų (žydų, gudų) atstovų, jos buvo įtrauktos į valstybės kūrimo darbą. O dėl to mūsų valdžia turėjo tvirtesnę paramą šalyje, bet ir didesnį pasitikėjimą užsienyje. Kariuomenės stiprinimas, krašto išvadavimas iš bolševikų buvo ir šios vyriausybės svarbiausias uždavinys, kurį ji sėkmingai išsprendė: 1919 m. baigiantis jau turėjome 25 tūkst. karių, 9 pėstininkų pulkus, raitelių pulką, 8 artilerijos baterijas su 24 pabūklais.

Ir kitose gyvenimo srityse abi M.Sleževičiaus vyriausybės nuveikė labai daug: gavo iš Didžiosios Britanijos paskolą, išleido pirmąją vidaus paskolą, parengė daug svarbių, labai reikalingų įstatymų - dėl Lietuvos pilietybės, Valstybės kontrolės įstatymą, Darbo apsaugos įstatymą, rūpinosi skurde atsidūrusių gyventojų socialine globa, darbininkų reikalais. O tai buvo ypač aktualu, nes į Lietuvą besibraunantys bolševikai žadėjo žmonėms rojų žemėje, ir pasitaikė jais patikėjusių. Gelbėtis nuo klastingų bolševikų vilionių ypač padėjo vyriausybės priimtas Įstatymas kariškiams žeme aprūpinti. Pagal jį nelaukiant Steigiamojo Seimo buvo pradėta dalinti dvarų žemę ne tik savanoriams, kaip dažnai rašoma, bet ir visiems, „kurie šaukiami stoja ginti Lietuvos nepriklausomybės“. Tai buvo labai teisinga - juk priešų kulkos nešė mirtį ir savanoriams, ir mobilizuotiems - vienodai.

Antroji M.Sleževičiaus vyriausybė dirbo iki 1919 m. spalio. 1926 m. birželio 15 d. jam teko formuoti ministrų kabinetą dar kartą ir vėl stiprinti valstybę, jos demokratinę santvarką. Bet šį kartą premjerui nepasisekė: tų pačių metų gruodį įvyko karinis perversmas, jis pašalino ir prezidentą K.Grinių, ir vyriausybę. Po to M.Sleževičius daugiausia reiškėsi kaip žymus advokatas, mirė Kaune 1939 m. lapkričio 11 d.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s