Gyvenimo Atminties saugotojai ir skleidėjai broliai Černiauskai

Iš „Juodųjų snaigių šalies“...

Galva apsisuko nuo raidžių, lyg būtų išties pradėję kristi juodos snaigės... Gal mes iš tikrųjų gyvename „juodųjų snaigių šaly“? „Didysis Kūrėjas sukūrė nuostabiai gražų pasaulį, pilną spalvų, kupiną garsų, sklidiną kvapų, širdį raminančių ir džiuginančių vaizdų, bet... padovanojęs žmogui šį pasaulį, kartu jam padovanojo ir vienatvės jausmą. Vienatvės savyje, vienatvės visuomenėje, vienatvės kosminėje erdvėje jausmą. Tačiau, tarsi pakylėdamas kiekvieną iš mūsų prie savęs, padovanojo žmogui gyvenimo kūrybos laisvę“, - tai brolių A.ir M.Černiauskų mintys. Daug apie juos prirašyta. Vargu ar čia gali nustebinti skaitytoją kokiu nors naujumu. O vis dėlto? „Nėra nei vakaro vienodo, nei ryto, nei dienos ir žodis, kas rytą gimstantis, nauju pavidalu sugrįžta...“ - rašo broliai po viena iš ciklo „Juodųjų snaigių šalis“ nuotrauka. 2002-ieji metai, kaip jie patys buvo įvardinę, brolių gyvenime buvo jubiliejiniai metai - sukako 20 metų, kai jie pradėjo rimtai fotografuoti. O vienintelių Lietuvoje brolių fotomenininkų kūrybą, anot Stanislovo Žvirgždo (fotografijos teoretiko ir praktiko), „drąsiai galima vadinti visaapimančia: ir istorine, ir šiandienine fotografija...“ Už gyvenimo kūrybos laisvę broliai Černiauskai dėkingi ne tik Dievuliui, bet ir artimiesiems, ypač žmonoms, supratusioms ir pritarusioms šiam vyrų pomėgiui.

„Iš giliausio lietuviško kaimo“...

„Juodųjų snaigių šalis“ 2000-ųjų pabaigoje buvo eksponuojama Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Kaip teigė kino ir fotomeno kritikas Skirmantas Valiulis, „garbūs ponai, tik iš giliausio lietuviško kaimo“ buvo įsikūrę Gedimino prospekto gale, o po to sugrįžo į pradžią - Seimo rūmus. Daugiausia apie brolius rašiusiam kolegai Rimantui Šinkūnui 1989 m. Mindaugas buvo atsivėręs. „Nenoriu ir niekada netroškau jokio keršto. Mama, tėvukas - taip pat. Nei už atimtus namus, žemę, gyvulius, nei už Sibirą. Nenoriu suvedinėti sąskaitų nei su rusais, nei su kitais...“ O kas galėjo pagalvoti, kad po 13 metų Seimo rūmuose, tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, priklausantis toli gražu ne artimos tremtiniams pakraipos partijai, sveikins brolius? O baltų tikėjimą išpažįstantis Seimo narys Gediminas Jakavonis ne tik organizuos, bet ir atidarys Černiauskų fotografijos parodą Seime, žinodamas, kad Merkinėje gyvenantis ir dirbantis Algimantas prijaučia krikščionims demokratams?.. Laikas išgrynina visa. Ir kaip praeitis, dabartis, ateitis įrėžia tam tikrus ženklus. Tai kas, kad sovietų valdžia nemėgo Černiauskų, tai kas, kad spardė jų fotografijas, bet atsirado vienas kitoks - Justinas Marcinkevičius - ir suorganizavo pirmąją parodą Rašytojų sąjungoje. Nuo to karto broliai tebedalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir svetur (jų darbai, nors ir be autorių, pabuvojo ir Amerikoje). Dalyvauja konkursuose, yra pelnę ne vieną dešimtį apdovanojimų, išleidę patys ir pakliuvę į bendrų parodų katalogus, iliustravę daugybę leidinių. Turbūt vienas aukščiausių įvertinimų fotografuojančio žmogaus karjeroje yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotomenininkų (AFIAP) vardai. Tokius vardus, kol kas vieninteliai (ir dar kraštietis Juozas Kazlauskas, išėjęs į Anapilio pasaulius) iš geros dešimties fotografuojančių ir daugiau ar mažiau žinomų molėtiškių, tėra pelnę tik broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai.

Iš šiokiadienių ir šventadienių...

Kryžius Černiauskų kūryboje - tarsi pagrindinė ašis, per kurią atsiranda realybė ir mistika, būtis ir nebūtis. Jis - tikėjimo, vilties ir tremties ženklas. Net ir Černiauskų sodyboje, Giedraičiuose, kryžius prie kelio (dar tėvuko darytas), koplytstulpis kieme, o Mindaugas, kartu su kaimo vyrais, pastatė 700 kg sveriantį kryžių. „Tuo metu griaudėjo perkūnija, žaibas trenkė, mano arkliukas šitoj vietoj tik bum, ir guli,“ - pasakojo Mindaugas „Mano namų“ žurnalistei, kaip nusprendęs statyti kryžių. Važiuojant nuo Giedraičių, matyti Kiemento ežeras ir M.Černiausko sukurtas, it iš dangaus nuleistas skambančių varpelių kryžius...

„Labai dažnai žmogus jį supantį pasaulį, pasaulį savyje mato juodai baltom spalvom, sakydamas: Dieve, už ką tu ant mano silpnų pečių trumpame gyvenimo kelyje užvertei tokį sunkų kryžių. Tačiau pasaulio istorijoj buvo tik vienas kryžius. Tas, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. O visa kita tėra tik išduotos, pamirštos mūsų tikėjimo, vilties ir meilės, mūsų priesaikų žvaigždės, kurios sušalusios - juodomis snaigėmis krenta ant mūsų pečių, bet... visada ateina pavasaris. Jis ateina netgi tada, kai mes užsimerkiame šiam pasauliui.“ Tokia „Juodųjų snaigių šalies“ esmė.

Tai kas, kad fotomenininkas Antanas Sutkus priskyrė Černiauskų darbus prie socialinės fotografijos, kurią, pasak jo, ir „dabar nėra malonu eksponuoti“. S.Valiulis, apibendrindamas Lietuvos fotografijos meno gyvavimo 30-metį, teigė, kad fotografus jungė bendra tema, „ateinanti iš prieškarinės Lietuvos fotografų, ypač Balio Buračo ir Kazio Daugėlos - kaimas ir jo žmogus šiokiadieniais ir šventadieniais“. Černiauskų pamatyti ir užfiksuoti šiokiadieniai ir šventadieniai - kiek kitokie. Jie susakralinti ir tuo pačiu natūraliai žmogiški, tikri savo paprastumu ir atvirumu. Neturėdamas savy nors krislelio to šventumo, nesugebėsi jo pamatyti, o tuo labiau užfiksuoti ir kitame.

Iš mūsų pačių...

Brolių Černiauskų duetas - vienas kitą papildančių komanda. Anot Mindaugo, Algimantas - galva, o jis - kaklas. Mindaugui šįmet, rugpjūčio 1 d. sukako 75-eri. Jis - mąslus, ramus, filosofas ir kūrėjas nuo žemės. Prieš daugiau nei dešimtmetį, paklaustas apie ūkį, sakė, šeriąs 10 kiaulių ir ūkininkaująs nuomotoj žemėj, nes pavargęs vaikščioti dėl nuosavos... Algimantui kitąmet bus 65-eri. Jis gyvena kitokį - aktyvų gyvenimą, tinkantį jo neramiam, bet užsispyrusiam ir tvirtam būdui. Būdamas Dzūkijos Nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro vedėju, prie pareigybės puikiai priderina kūrybinį pomėgį fotografuoti ir rašyti, juolab kad yra baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Kai paklausiau jų prieš gerą dešimtmetį, kas svarbiausia fotografijoje patiems autoriams, atsakė, jog gyvenimas. Ir tas atsakymas yra amžinas. Ypač Mindaugui buvo skaudu dėl baigiančio sunykti kaimo, baisu, kad daug kas nebemyli darbo... „Aš myliu žemę, kaimą, - sakė jis. - Ar gali nemylėti, kai jaučiai tau laižo rankas, prunkščia arklys, suuodęs šeimininko kvapą, 4 km krataisi arkliuku... to nepajusi jokiu „Mersedesu“. O kai prasideda mėšlavežis ir jo kvapas susimaišo su žydinčių obelų kvapu, pajunti tikrąjį pavasario dvelksmą. Nelaimingas tas žmogus, sakyčiau, katorgininkas, kuris gyvendamas kaime to nejaučia... Nepretenduoju į šventumą, bet pavydas, pagieža, neapykanta suardys tuos, kurie nemoka džiaugtis...“

Beje, jie yra ir Molėtų garbės piliečiai, šį titulą pelnę 2002 metais. Pirmoji grupinė fotografijos paroda, kurioje dalyvavo broliai Černiauskai, vyko 1977 metų rugpjūčio pabaigoje Molėtų kultūros namuose. Molėtiškiai kartu su fotomenininkais minėjo jų kūrybos 30-metį Molėtų viešosios bibliotekos Informacinio skyriaus skaitykloje, stebėdami „Šilinių, panemunės, gruntinių dzūkų“ parodą. Šįmet jų biografijoje prisidėjo dar vienas kūrybos dešimtmetis, per kurį jie liko ištikimi savo stiliui. Anot S.Valiulio, „kaip prozininkai J.Aputis ar R.Granauskas didžiuojasi esą paskutinieji tikri kaimo rašytojai, taip broliai Černiauskai - paskutinieji senojo kaimo fotodainiai...“, perėję ne savo noru gyvenimo ir likimo vingius, iki šiol visuomenei prisistatantys broliai - „aukštaičiai nuo Igarkos“.

Iš gyvenimo Atminties...

2011 m. broliams Černiauskams skirta Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija. Režisierė Janina Lapinskaitė apie šiuos menininkus yra sukūrusi filmą „Solo dviem balsais“. Regis, ir jie vis dar randa, ką užrašyti į savo kūrybos dienoraščius. Nežinau, ką sugalvos kūrybos keturiasdešimtmečiui, bet prieš pora metų Molėtų parapijos namuose buvo atidarę fotografijų parodą „Budėk“, atkeliavusią tiesiai iš Seimo II rūmų parodų galerijos.

Rajono meras Stasys Žvinys, sveikindamas autorius, akcentavo Černiauskų profesionalumą fotografijos srityje, įdiegtą meilę grožiui ir menui tėvų šeimoje, mokėjimą išlaikyti emocionalų ryšį tarp brolių. Giedraičių bendruomenės ir mokyklos atstovai sakė, jog jiems yra didelė garbė vaikščioti ta pačia žeme, kuria vaikšto ir broliai, pavadinti kunigaikščių vardais, o jų fotografija žinoma kone visame pasaulyje...

Jie vis dar fotografuoja gyvenimo Atmintį, kuri slypi ne tik akyse ir lūpose, bet ir kelio vingyje, išdžiūvusiame nuo žmogaus skausmo medyje, senoje nuotraukoje ar svyrančiame kryžiaus ženkle... Ir tai yra jų kūrybos stiprybė ir savitumas.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“