Gedimino Akstino kalnų epopėją tęsia vaikaitis

Taip jau lėmė likimas, kad Kaukazo kalnuose 1959 m. žuvusio Lietuvos alpinizmo pradininko Gedimino Akstino vaikaitis, taip pat Gediminas Akstinas, į kalnus patraukė tik pernai. 26-erių vilnietį, vizualiųjų menų dailininką, žygiui į jo giminaičio žūties vietą ir jau kituose Tian Šanio kalnuose stūksančią jo vardu pavadintą viršūnę paakino nepailstantis turiadų ir ekspedicijų organizatorius Algimantas Jucevičius. Tad kalnų vilionėms neatsispyrė ir trečioji Akstinų karta.

 Keliautojų dinastija

Kai susitikau su jaunuoju Gediminu Akstinu, nustebino panašumas į nuotraukose matytą žymųjį alpinistą, kuris laikomas vienu iš šio ekstremalaus pomėgio, o tiksliau - sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Vaikinas šypsodamasis prisistatė: „Esu Gediminas trečiasis, nes taip mane vadina močiutė (Laimutė Akstinaitė - aut. past.), pirmojo Gedimino sesuo, o mano tėvas, dailininkas, iš kurio paveldėjau polinkį į menus, yra Gediminas antrasis. Močiutė, kuriai dabar

85-eri, ne kartą yra buvusi kalnuose, tėtis vis dar rengiasi ten nuvykti, o štai man tiesiog pasisekė visai netikėtai nuvykti į tas vietas, kurios susijusios su nepriklausomą Lietuvą labai mylėjusio, nelengvą gyvenimo kelią nuėjusio, drąsaus ir kilnaus žmogaus vardu. Štai tokia mūsų dinastija“.

Dailininkas apgailestavo, kad šiemet negalėjo kartu su A.Jucevičiumi vykti į turiadą, nes tuo metu kartu su bičiuliu ir drauge Gerda dalyvavo Venecijoje vykusioje dailės bienalėje. Sugrįžęs iš ten vaikinas namie pabuvo vos kelias dienas ir išskrido mėnesiui į Niujorką. Mat po studijų Vilniaus dailės akademijoje jis su kolega dalyvauja paraakademinėje edukacinėje „Ruperto“ programoje ir netrukus turi baigti videoprojektą.

Tėvas kiek pavydi sūnui, kad jis anksčiau už jį pabuvojo kalnuose, kurie susiję su jo dėdės G.Akstino vardu. O senelė L.Akstinaitė didžiuojasi anūku. „A.Jucevičius sakė, kad ir jai reikėtų prisiminti jaunystę ir patraukti kartu į kalnus, - prisiminė šypsodamasis vaikinas. - Esu nepaprastai dėkingas šiam kilniam žmogui, kurio dėka, ko gero, keli tūkstančiai lietuvių yra pamilę kalnus. O kalnai žmones, ypač lygumų gyventojus, traukia savo didybe, neįprastu grožiu. Kitam gal norisi tiesiog išbandyti savo ištvermę ar pažvelgti į pasaulį nuo viršukalnės“. Jis džiaugėsi kelionių veteraną Algimantą pažinęs kaip nuoširdų ir nepaprastai ištvermingą žmogų.

Išbandymų vertikalė

Ką žinojo apie savo įžymųjį giminaitį? Apie kalnams savo gyvenimą atidavusį G.Akstiną vaikinui daug yra pasakojusi senelė. Beje, visai Akstinų šeimai sovietmečiu teko nelengva tremtinių dalia, nes jųdviejų tėvas buvo savanoris ir šaulys. Šeima buvo ištremta į Altajų, o sugrįžimas į Lietuvą sudėtingas ir dramatiškas. Tie likimo posūkiai juos užgrūdino. L.Akstinaitė gerai prisimena, kaip ji 1946 m. iš Sibiro savavališkai grįžo į Lietuvą, o po kiek laiko parašė laišką mamai ir broliui, kad jie taip pat bandytų grįžti. Gediminas grįžo tuomet, kai jam buvo 21-eri, baigė vidurinę mokyklą, vėliau tęsė mokslus Veterinarijos akademijoje. Tačiau savavališkai grįžusiais Akstinais susidomėjo sovietinis saugumas, todėl Gediminas nutarė išvykti į Leningradą ir įstojo mokytis į gydomosios kūno kultūros institutą.

„Močiutė man pasakojo, kad jos brolis nemėgdavo lįsti į konfliktines situacijas, nes nebuvo labai kalbus, bet turėjo savo tvirtą nuomonę. Jis buvo paslaugus, draugiškas, visiems padėdavo, - dėstė pašnekovas. - O su kalnais susiejo savo likimą, manau, todėl, kad jį traukė jų didybė, kad jam norėjosi pasijusti tvirtu žmogumi, kurio ten, aukštai, nors buvo sunku, neblaškė jokie sovietmečio skersvėjai. Jis kartu su savo draugais pasirinko ekstremalių išbandymų kelią vertikale aukštyn“.

Istorija, kurią verta pažinti

Vaikinui padėjo geriau pažinti savo žymųjį giminaitį pernai išleista keliautojo Gerimanto Statinio knyga „G.Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“. Ypač jauniausiam Gediminui įstrigo tos knygos vietos, kuriose išspausdinti paties alpinisto Lietuvos spaudoje rašyti įspūdžiai iš kelionių. „Apie kalnus, pasak močiutės, jis galėdavo šnekėti valandų valandas. O jos namuose Kaune yra įspūdingas nuotraukų ir kitų su jos broliu ir kalnais susijusių relikvijų „altorėlis“. Tie jos pasakojimai, kol nepabuvojau tose vietose, man buvo tarsi abstrakcijos. Ir tik tuomet, kai pats priartėjau prie tos alpinistų paskutinio žygio kopdamas į Kaukazo Dych Tau viršūnę vietos pajutau jaudulį“, - pasakojo dailininkas, kuris tuomet keliavo su draugais Gerda ir Karoliu. O štai po savaitės poilsio jis jau kitos A.Jucevičiaus organizuotos turiados maršrutu patraukė į Tian Šanį, kur yra Gedimino Akstino vardu pavadinta viršūnė. Gal kam kyla klausimas, kodėl paskutinis alpinisto ir jo draugų žygis buvo Kaukaze, o G.Akstino viršukalnė - Tian Šanyje? Tie, kurie domisi alpinizmo istorija, žino, kad po 47 dienų žuvusiojo Gedimino draugas Alimas Romanovas surengė ekspediciją į Tian Šanį, ten suradęs bevardę viršukalnę (4250 m) pavadino šiuo vardu, o kitą  netoliese esančią viršūnę, į kurią taip pat įkopė su grupe, pakrikštijo Lietuvos alpinistų vardu.

Gediminas (trečiasis) juokiasi: „Kad galėčiau, tai apkeliaučiau visą pasaulį, įkopčiau į visus kalnus, nors saugiau vis dėlto jaučiuosi ne viršukalnėse. Man smalsu pamatyti kuo daugiau kraštų. Esu apkeliavęs kone visas Europos valstybes, o dabar vykstu už Atlanto. Ten juk kiek kitoks pasaulis, nors tų laukinių prerijų, apie kurias teko vaikystėje skaityti knygose, tikriausiai neteks pamatyti. Bet svajoju automobiliu nukeliauti nuo Los Andželo iki Niujorko“.

Kalbama, kad kalnų liga persiduoda vaikams, vaikų vaikams ir pan. „Man regis, kad tos kalnų ligos tik per kraują ar genus neperduosi. Tik tuomet, kai pats susiduri su kalnais, pajunti jų galią ir trauką, atrandi savo santykį su jais. Man pamilti kalnus padėjo močiutės pasakojimai ir atsitiktinumas, kai susipažinau su A.Jucevičiumi. Jam esu labai dėkingas, o štai mano tėvas, kaip jau sakiau, močiutės vadinamas Gediminu antruoju, dar nesilankė kalnuose, nors visą laiką žada tai padaryti“.

O kitą vasarą vaikinas žada būtinai patraukti į kalnus. Į kokius? Dar nežino. Galima sakyti, tam jau rengiasi, nes pradėjo rytais bėgioti. „Su kalnais reikia susidraugauti, nes jų nugalėti neįmanoma“, - šią tiesą jis gerai žino. O kodėl keliaujame apskritai? Kiekvienas ieškome ir randame savo atsakymą. To atsakymo jis ieškojo ir minėtoje G.Statinio knygoje. Ten rašoma, kad kelionių magija sunkiai suvokiama jau vien todėl, kad iš to nelieka jokio materialinio pamato, nėra ką palikti testamentu... „Kelionės - didelis turtas, ir pasidalyti juo yra ne tik galima, bet netgi būtina. Tad ši knyga ne tik apie man artimą kalnuose žuvusį žmogų, nors aš jo niekada nemačiau, bet kartu ir apie alpinizmo šaknis Lietuvoje, - tvirtina vaikinas. - Čia randame ir jaudinančius alpinizmo veteranų ir kitų šiandien dar kopiančiųjų į viršukalnes ar tik pradedančiųjų atsiminimus“.

Faktas

Gediminas prie Dych Tau viršukalnės papėdėje atnaujintos žuvusiems Lietuvos alpinistams skirtos atminimo lentos. 1959 m. rugpjūtį Gediminui Akstinui ir dar trims alpinizmo asams Feliksui Mieliauskui, Vytautui Vosyliui ir Genadijui Gračiovui kopimas į Dych Tau viršukalnę Kaukazo kalnuose buvo lemtingas ir, deja, nesėkmingas. Šlaitais nudundėjusi sniego lavina pasiglemžė trijų lietuvių gyvybes. Gyvas išliko tik Genadijus.