Garsiausi šykštuoliai milijonieriai

Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarotti)

Didysis meistras išgarsėjo dar būdamas gyvas. Naudodamasis pelnyta šlove ir už savo darbą gaudamas milžiniškus to meto požiūriu honorarus, jis visiškai neleido pinigų gyvenimui kaip nors pagerinti. Mikelandželas nuolatos skųsdavosi didelėmis kainomis krautuvėje, keliaudamas sau ir dviem padėjėjams užsakydavo vieną lovą trims, paskutiniais gyvenimo metais taupė drabužiams ir apavui, neturėjo net būtinų baldų. Tačiau po jo mirties name buvo rasta didžiulė skrynia aukso. Amžininkai liudijo nepaprastą meistro šykštumą ir iš jo šaipydavosi: sakydavo, kad būtent dėl šios priežasties jo statulos visada pusnuogės arba visiškai nuogos.

Vis dėlto, pasak Džordžijaus Vazario (Giorgio Vasari), garsiųjų menininkų gyvenimo aprašymų autoriaus, nuomonė apie Mikelandželo šykštumą buvo paviršutiniška: „Daug kas jį kaltina šykštumu. Kaip jie klysta... Aš dažnai būdavau šalia jo ir mačiau, kiek idėjų, brėžinių ir piešinių jis atiduodavo kolegoms, kiek kartų duodavo neįkainojamų patarimų dėl tapybos ir architektūros, nereikalaudamas už tai jokio atlygio... Negi tokį žmogų galima vadinti gobšu ir nagu, jei jis tiesdavo pagalbos ranką patekusiems į bėdą ir, niekam nesakydamas nė žodžio, duodavo kraitį merginoms, dosniai apmokėdavo savo padėjėjų ir tarnų darbą.“

Henrieta Gryn - Volstryto ragana (Henrietta Green)

Ši dama iš amžininkų ne veltui pelnė tokią skambią pravardę. Ji yra net įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip šykščiausias žmogus pasaulyje. O juk 1916 m. ji buvo turtingiausia pasaulio moteris! Gimusi pasiturinčioje šeimoje ir nuo vaikystės patyrusi, kas yra prabanga, Henrieta, tapusi savarankiška, be reikalo neišleido, ko gera, nė vieno cento. Jos vyras, taip pat milijonierius, savo finansus patikėjo tvarkyti jai. Šeima su keliais vaikais gyveno praktiškai ties skurdo riba: jie nuomojosi pigius kambarius, nesinaudojo centriniu šildymu ir karštu vandeniu.

Apie šios moters šykštumą sklandė legendos. Pasakojama, kad ji niekada nesiplaudavo rankų, tarnaitei liepdavo skalbti tik nešvariausias suknelės dalis, o suknelę sudėvėdavo iki skylių ir tik paskui pirkdavo kitą. Vietos krautuvėlėje ji pirkdavo sutrupėjusius sausainius, kurie kainavo mažiau, ir niekada nepraleisdavo progos nemokamai gauti kaulą savo šuniukui, biure maistą šildydavosi ant radiatoriaus ir galėdavo pusę nakties ekipaže ieškoti nukritusios dviejų centų monetos.

Baisiausiu šykštumo pavyzdžiu tapo multimilijonierės elgesys su savo vaikais. Kai jos mažasis sūnus Nedas susilaužė koją, Henrieta taupumo sumetimais nesikreipė į privačius gydytojus, o keletą dienų bandė jį paguldyti į vargšų ligoninę, ir dėl to berniukui teko amputuoti koją. O dukra su įgimtu pėdos defektu visą gyvenimą kentėjo šį trūkumą, žinodama, kad motina pinigų operacijai neduos. Beje, „raganai“ mirus, vaikai didelę dalį milžiniško palikimo paaukojo labdarai.

Džonas Polas Getis (John Paul Getty)

Tai dar vienas milijonieirus, tapęs tipiško šykštuolio pavyzdžiu. 1966 m. turėdamas didžiausią pasaulyje turtą (1,2 mlrd. dolerių), jis visada vaikščiodavo su suglamžytais kostiumais, nes neleido pinigų lygintuvui. Savo viloje įtaisė mokamus miesto telefonus, kad tarnai ir namiškiai jo neskurdintų ilgais pokalbiais. Tačiau labiausiai išgarsėjo su jo anūku susijusi istorija. 1973 m. 16-metis vaikinukas buvo pagrobtas, už jį buvo pareikalauta 17 mln. dolerių išpirka. Senelis atsisakė mokėti, argumentuodamas taip: „Turiu keturiolika anūkų, jei šiandien sumokėsiu vieną pensą, turėsiu keturiolika pagrobtų anūkų“. Jo širdis nesuminkštėjo ir gavus nupjautą įkaito ausį. Po ilgų derybų pagrobėjai sumažino reikalavimus iki 3 milijonų, ir tai Dž.P.Getis vyresnysis skyrė tik 2,2 mln. Likusius pinigus jis paskolino sūnui su 4 proc. metinėmis palūkanomis. Pagal šią istoriją buvo sukurtas Ridlio Skoto (Ridley Scott) režisuotas filmas „Visi pasaulio pinigai“.

Džonas Rokfeleris (John Rockefeller)

Šio žmogaus vardas tapo bendriniu - jis reiškia neregėtus turtus ir klestėjimą. Iš tiesų taip ir yra, juk būtent Dž.Rokfeleris tapo pirmuoju oficialiu „doleriniu“ milijardieriumi žmonijos istorijoje. Visą gyvenimą jis pabrėždavo, kad už savo protingą požiūrį į pinigus turi būti dėkingas tėvo auklėjimui: „Jis dažnai su manimi derėdavosi ir pirkdavo iš manęs įvairias paslaugas. Jis mane išmokė, kaip reikia pirkti ir parduoti. Mano tėvas tiesiog „vertė“ mane praturtėti! Jau nuo septynerių metų mažasis Džonis pradėjo užsidirbti. Jis lesindavo kalakutus ir pasisamdydavo kaimynams kasti bulves. Visus uždirbtus pinigus jis dėjo į porcelianinę taupyklę ir vedė buhalteriją mažoje užrašų knygutėje, kurią paskui saugojo visą gyvenimą. Jau 13-os jis paskolino pažįstamam pinigų už 7,5 proc. metines palūkanas. Jo žmona taip pat pasirodė esanti taupi, auklėta griežtai, todėl šeimos išlaidos niekada neviršydavo būtinų sumų. Tik Lorai mirus (o drauge jie nugyveno 60 metų), vienas turtingiausių pasaulio žmonių pradėjo vilkėti brangius kostiumus. Penkias atžalas jis auklėjo nusižiūrėjęs nuo savo tėvo. Visi vaikai turėjo užrašų knygeles pajamoms ir išlaidoms. Šeimoje buvo laikomasi griežtų premijavimo ir baudų principų - būdavo skatinama už darbą, drausmę, kokių nors gėrybių atsisakymą (pavyzdžiui, dieną be saldainių) ir finansiškai baudžiama už nusižengimus, kuriais buvo laikomi vėlavimas ir išdykavimas. Vaikams retai būdavo perkami nauji drabužiai - jaunesnieji baigdavo dėvėti vyresniųjų visai nenudrengtus drabužius.

Aišku, reikia pasakyti, kad susikrovęs pasakiškus turtus, Dž.Rokfeleris didelę jų dalį išleido labdarai. Šis žmogus yra prisimenamas ir kaip didžiausias savo meto filantropas. Tai jo pastangomis buvo įsteigtas Čikagos universitetas, Rokfelerio medicinos institutas, Visuotinio švietimo taryba ir Rokfelerio labdaros fondas. Kilniems tikslams jis paaukojo apie pusę milijardo dolerių, o jo sūnus pratęsė šią veiklą.