Didžioji šeimos paslaptis (3)nuotraukos (2)

2019 gruodžio mėn. 10 d. 16:39:19 Perskaitė 4005

2017 metų vasarą ir rudenį „Šiaulių krašte„ buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai „Karas vaiko akimis“. Skyrelyje „Ketveri pasiaukojimo metai“ pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke. Skaitykite trečiąją pasakojimo dalį.

 

Išgelbėta dar viena šeima

Vaikštinėdama prisiminimais, skaičiuojančiais beveik aštuonis dešimtmečius, dabar Šventojoje gyvenanti buvusi šarneliškė Bronislava Birutė Jereminienė pasakojo, kad jos tėvelis – Juozas Striaupis – neapsiribojo anksčiau minėtų šešių žydų išgelbėjimu. Jo gera širdis blaškėsi krūtinėje, mat mirtis į nugarą kvėpavo ir daugeliui kitų pasmerktųjų.

Labiausiai šarneliškį neramino iš pažįstamo policininko išgirsta žinia, jog netrukus gete atsidurs ir Alsėdžiuose gyvenusi Faktorų šeima. Juozas gerai pažinojo šios šeimos galvą – jis dirbo kailiadirbiu Alsėdžiuose. Buvo neturtingas žydas, turėjo daug vaikų, seną motiną.

Vokiečiai šios šeimos neskubėjo pasiųsti į mirtį, nes Faktoras jiems buvo naudingas – jam buvo prisakyta išdirbti odą batams, avikailius – kailiniams. Mokėjusių tą daryti daugiau nebuvo.

J. Striaupis, sužinojęs, kad ir Faktorus ketinama patalpinti į getą, nesėdėjo sudėjęs rankų. Įsimetęs į vežimą kelis avikailius, jis išdardėjo į Alsėdžius. Atvažiavęs čia, įspėjo Faktorą apie tai, kas laukia jo šeimos. Vyrai tarėsi, kaip būtų galima išsigelbėti. Faktoras verkdamas maldavo nepalikti jo šeimos bėdoje.

Šarneliškis to ir neketino daryti. Prisaikdinęs kailiadirbį tylėti ir toliau lyg nieko nebūtų įvykę dirbti, jis grįžo namo. Su saviškiais nusprendė, jog reikia kreiptis į kaimynus Juozą ir Adolfiną Kerpauskus, kurie taip pat pažinojo Faktorų šeimą. J. Striaupis prašė, kad kaimynas leistų iškasti žeminę jo miške nelaimėliams paslėpti. J. Kerpauskas nė nemirktelėjęs sutiko.

Darbų imtasi iškart po vakarienės. Birutė prisiminė, jog pagalbon tėvas pasikvietė pas juos tarnavusį berną Antaną Virketį, kad šis patalkintų. Prie jų prisijungė ir patikimas bičiulis Justinas Selutis.

Vyrai plušėjo ne vieną dieną, kol iki galo buvo įrengtas Faktorams gyventi skirtas bunkeris. Jo sienos suręstos iš rąstgalių ir lentų, buvo ir grindys bei lubos. Žinoma, visa tai žeminę įrengę vyrai kruopščiai užmaskavo, kad nekiltų nė menkiausias įtarimas.

Kai žeminė buvo baigta, J. Striaupis leidosi į Alsėdžius parsigabenti Faktorų. Kartu su juo vežime parvažiavo du vaikai, besilaukianti Faktorienė ir jos motina. Faktoras su dviem vyresniais sūnumis į naujaisiais namais tapusį bunkerį atmynė dviračiais.

Iš viso Kerpausko miške iškastoje slėptuvėje apsigyveno septyni žmonės. O netrukus pasaulį išvydo ir aštuntasis – Faktorų dukrelė, gyvenant tokiomis sąlygomis kėlusi nemažai rūpesčių.

Gelbėtojas nenurimo

B. Jereminienė pasakojo, kad jos tėvas išgelbėjo ir daugiau žydų. Laisvėn juos išveždavo iš Telšių geto gyvybės keliu – nuotekų šuliniu.

Birutė pasakojo, kad jos tėvelis buvo nepaprastai geros širdies. Visų gailėjo, todėl daugybę kartų rizikavo savo, o kartu ir visos šeimos gyvybėmis, kad tik ištiestų pagalbos ranką myriop pasiųstiems žydams.

Moteriai tik nesuprantama, kaip mama leidusi jam taip elgtis? Juk už tai grėsė sušaudymas. „Mama buvo mokytoja. Visada tiksli ir konkreti, sprendimus gebėjusi priimti šaltu protu. Todėl iki šiol nesuprantu, kaip ji leidosi į tokias avantiūras“, – svarstė Birutė.

Ji iki šiol prisimena, kaip mama griebdavosi už galvos, kai tėvas prabildavo apie dar vienos šeimos išgelbėjimą.

B. Straupienei šiaušėsi plaukai, mąstant, kaip išmaitinti būrius nelaimėlių. Dar labiau ji šiurpdavo nuo minčių apie tai, jog bet kurią dieną jų didžioji paslaptis gali išlįsti į dienos šviesą. „Tu nesutalpinsi viso geto! Pražudysi mus“, – aimanuodavo moteris.

Bet vyras jos nepaisydavo. Jo krūtinėje degęs noras išgelbėti kuo daugiau pasmerktųjų buvo stipresnis už bet kokias baimes. Birutė net atsimena tėvo žodžius, kai jo vėliau kas paklausdavo, kaip jis ryžosi tokiems žygdarbiams. „Taip reikėjo... Net atsigulęs girdėdavau žodžius, it kas ragintų: padėk... padėk... Nesupratau, kas tai buvo: įsakymas, paliepimas ar prašymas. Ką galėjau, tą dariau“, – kukliai atsakydavo jis.

Būrys pagalbininkų

Žinoma, be pagalbininkų J. Striaupiui nebūtų pavykę padaryti tiek, kiek jis padarė. Jam talkino būrys gerų žmonių. Vieni tokių – jau minėti Kerpauskai. Kai prispirdavo didelės bėdos, išgelbėtus žydus priglausdavo ir Antanas bei Stefanija Strikaičiai. Yra pagelbėjusi ir B. Striaupienės sesuo Emilija Korzienė.

Apie tėvui talkinusius žmones Birutė rašė ir savo „Prisiminimuose“: „Vien tik savo namuose tokios gausybės žmonių neišlaikysi. Teko kviestis pagalbon gimines, draugus, pažįstamus... Nė vienas neatsisakė padėti!

Tėvui talkino Puokės kaime (Skuodo r. – aut. past.) gyvenęs brolis Bronislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, Žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai ir kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskas. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos, įspėdavo.

Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, vėliau Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas.

Teta E. Korzienė, dirbusi Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir gelbėtojų. Ji organizuodavo balius valsčiaus ir apskrities ponybei, norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos...

Teta tiek apskrities, tiek valsčiaus valdininkija pasitikėjo. Jos vyras Boleslovas Korza buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje. Prie tų žudynių buvo prisidėję ir kai kurie žydai. Teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Jis vis sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė.“

Pirmoji krata

Bendraujant su B. B. Jereminiene, laikas tirpte tirpo. Moteris vieną prisiminimą keitė kitu. Kiekvienas iš jų – lyg įtempto veiksmo filmo scenos. Akimirkomis net ėmiau abejoti, ar taip išties galėjo būti. Mano nuostabos kupinas akis matė ir šventojiškė. Įsitaisusi patogiame krėsle, rankose laikydama puodelį arbatos, ji kalbėjo, jog per tuos ketverius metus (tiek Striaupiai slėpė žydus) būta visko – ir smagių akimirkų, ir liūdnų. Kasdiene šarneliškių šeimos palydove buvo ir įtampa.

Birutė iki šiol su siaubu prisimena pirmąją kratą. Ji buvo pirmoji, pastebėjusi jų sodybos link besiartinančius vokiečių kareivius. Ne veltui mergaitė buvo vadinama Striaupių šeimos akimis ir ausimis. Mat ji visada pranešdavo tėvams, jei užlipusi ant kalvelės pamatydavo svetimus žmones, įspėdavo apie galimas kratas kaimynus, padėjusius Striaupiams.

„Būdavo, įsikariu į medį ir stebiu aplinką. Jei pamatydavau įtartinus žmones, imdavau dainuoti. Tai buvo signalas, kad artinasi pavojus“, – pasakojo moteris. Jos atmintyje giliai įsirėžė diena, kuomet pirmą kartą į jų namus įsiveržė vokiečiai ir ėmė kvosti, kur slepiami žydai.

„Kartą besidairydama pro langą pamačiau, kad į sodybą važiuoja dviem arkliais kinkytas vežimas, pilnas uniformuotų vyrų. Apie tai suskubau papasakoti tėčiui. Šis greitai dingo už namo, kur buvo didžiulė vištidė ir rugių laukas. Toje vištidėje, po laktomis, kaip jau pasakojau, buvo įrengta žydų slėptuvė. Tėtis jiems spėjo pranešti apie vokiečių kratą ir užmėtyti vištų mėšlu bunkerio dangtį. Pats pasislėpė rugių lauke“, – pasakojo pašnekovė. Išlėkdamas Juozas dar spėjo sušukti: „Tylėkit kaip žemė, kad ir ką darytų ar sakytų. Jei ne – visi pražūsma.“

Košmaru virtusios 1942-ųjų vasaros dienos, kai jų namuose pasirodė kariškiai, prisiminimus Birutė atkūrė ir savo užrašuose: „Šautuvo buožės trenksmas į duris. Visi pašokome nuo stalo, mano dubenėlis nukrito ir sudužo, sriuba ištiško po aslą. Į šeimyninę įpuolė keturi rudmarškiniai, pro langą kieme matėsi jų daugiau.

„Kur gaspadorius?“ – paklausė vienas lietuviškai. „Išvažiavo į malūną“, – kiek galėdama ramiau atsakė mama.

„Striaupiene, rodyk greičiau, kur slepiat žydus, jei ne – išpyškinsim visus, o namus supleškinsim“, – grasino prie mamos prišokęs ir ją purtydamas rudmarškinis.

Birutė prisimena, kaip gestapininkai naršė po visą sodybą, durtuvais badė daržinėje sukrautą šieną, išlandžiojo tvartus, klėtį, pašiūres, malkinę, kamaras. Galiausiai atsidūrė prie vištidės... Tą akimirką iš baimės nutirpo Striaupienės ir šalia jos buvusios dukrelės Birutės kūnas. „O jei suras...“ – tik viena mintis sukosi abiejų galvose.

Trypčiodama iš baimės linkstančiomis kojomis, Birutė meldėsi: „Gerasis Dievulėli, padėk, kad nerastų, pasigailėk mūsų...“. Nei ji, nei mergaitės mama nežinojo, kad tėvas, sprukdamas į rugių lauką, spėjo užbėgti į vištidę, perspėti apie kratą ir gresiantį pavojų, uždaryti bunkerio dangtį bei apmėtyti jį išmatomis.

Būtent dėl to vokiečiai ir nepastebėjo slėptuvės. Pamačiusi, kad bunkeris gerai užmaskuotas, ramiau atsiduso ir Bronislava, kuri mintyse jau buvo atsisveikinusi su visais. Šioje situacijoje pasitarnavo ir vokiečiams būdinga tvarka ir švara. Kareivius nervino nemalonus kvapas ir prie blizgančių chrominių aulinių batų limpančios vištų išmatos. Jie raukėsi, spjaudėsi ir neilgai ten „svečiavosi“. Išėję laukan ilgai trynė batus į žolę ir keikėsi.

Iš Birutės prisiminimų: „Iš vištidės paskutiniai išėjo gestapininkas ir mama. Pamatęs mane, sėdinčią ant akmens, priėjo, išsitraukė iš kišenės šokolado gabalėlį ir pasakė: „Matau, esi protinga mergaitė, pasakyk, kur slepiasi žydai, ir aš tau duosiu daug daug šokolado.“ Išsigandau. Žiūrėdama į jo tamsiai rudas, beveik juodas, žaižaruojančias pykčiu akis, pasakiau, kad pas mus jokių žydų nėra: yra piemuo, vaikis, mergė, babūnė, brolis, sesuo, mama tėtis ir aš.

Tų baisių akių niekad nepamiršiu. Jis pagriebė mane už pečių didžiulėmis gauruotomis rankomis, pakėlė nuo akmens ir pradėjo baisiai purtyti rėkdamas: „Pasakyk, arba užmušiu kaip šunytį!“ Mama stovėjo suakmenėjusi, ašaros ritosi per jos skruostus, o akys tarytum maldavo: Birutėle, tik nepasakyk, būk tvirta... Aš nieko nežinau, pas mus nėra jokių žydų, – sulemenau vos girdimu balsu ir pravirkau.

Vokiečiai pradėjo tarp savęs kažką garsiai kalbėti, prie mūsų priėjo vertėjas, truktelėjo už peties mane purčiusį gestapininką: „Ko durnavoji, paleisk tą vaiką, matai, vos begyva iš baimės, baik draskyti. Užteks, važiuojam, pats matai, kad nieko nėra, visur apieškojom.“

Istorijos pradžia.

Istorijos II dalis.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net