1 nuotr.Kuo gilyn į žiemą, tuo vasariškesni prisiminimai... Net kelios Utenos apskrities gyventojų ir jų svečių kartos, prisimindamos keliones po Aukštaitijos nacionalinį parką (NP), geru žodžiu mini ir legendinį bene pirmąjį, bet tikrai ilgiausiai (kitąmet minės 80 metų gyvenimo ir 55 metų turizmo veiklos sukaktis) turistų grupes šiame regione lydintį Albertą Umbražiūną. Impozantiškos išvaizdos, plataus intelekto, įspūdingo balso šmaikštautojas įsimena ilgam. Daugiau nei pusę amžiaus jis yra Ignalinos (o gal net ir aplinkinių Utenos ir Švenčionių rajonų) vizitinė kortelė arba, kaip dabar sakoma, - veidas. Iš Alberto lūpų šimtai tūkstančių apsilankiusiųjų sužinojo apie jo gimtojo rajono savitumą, jo pagalba pamatė nuostabų kraštovaizdį, išgirdo apie čia gyvenančiųjų tikėjimus, verslus ir šventes.
1960 m., pradėjęs studijuoti lietuvių kalbą tuomečiame Pedagoginiame institute, jau po antro kurso vasaromis lydėjo valčių vilkstines Aukštaitijos NP ežerynu iš tuometinės Palūšės turistinės bazės, kuri buvo įkurta 1959 m. Tapo tuomet ir net šiomis dienomis tarp merginų labai populiariu turizmo instruktoriumi. Dabar dažniausia „instruktoriai“ - jau privataus verslo atstovai ir vadina save valtininkais, o kas pageidauja solidžiau - visokių plaukimo priemonių nuomotojais, kurių kompetencija ir maršrutų pristatymas. Alberto - pėsčiojo turisto - „praktiniai“ užsiėmimai gana ankstyvi ir graudūs. Iki mokyklos Tverečiuje iš ryčiausio Lietuvoje Smilginiškių kaimo - 7 km, vėliau vienudu su broliu gyveno mažučiame 4x4 m namelyje, bet jau neklampojo per pusnis. Didžiausias išbandymas buvo, kai juos, šauktinius į armiją, susodino žiemos metu sunkvežimin ir iš Tverečiaus nuvežė į Ignaliną registruoti. Nuvežė ir paliko, grįžti nebuvo kuo. Namo vyrukai iškeliavo dviese - žiemą, pėsčiomis, tamsoje, o kilometrų tai trisdešimt trys... Ši turistinė „praktika“ baigėsi sėkmingai.
Turizmo istorija pasakoja, kad nuo Adomo ir Ievos prasidėjusi ekskursija į Rojaus sodą prieš Antrąjį pasaulinį karą įgavo naujų bruožų. Dutvaileris sugalvojo mažo žmogaus, liaudies, turizmą, o Hitleris akcentavo stiprių nervų tautos kūrimo idėją, grupinį keliavimą poilsio tikslais, savaitgalio žygius. Kitaip sakant, „sukūrė“ socialinį turizmą, kurio tikslas - palaikyti dirbančiųjų darbingumą, ugdyti fizines galias, gerinti psichinės sveikatos būklę. Pokario metais Sovietų Sąjungoje nuo šios idėjos nebuvo toli „nužengta“. Vadinamąjį grupinį, o gražiau - kolektyvinį, turizmą pradėjo organizuoti profsąjungos. Visoje šalyje buvo sudaryta apie 150 maršrutų, iš jų vienas populiariausių buvo Ignalina-Trakai-Birštonas-Palanga. Ignalinoje (supraskite - Palūšėje) turistai iš įvairiausių didžiulės šalies respublikų būdavo savaitę. Keturias iš septynių dienų jie praleisdavo vandens žygyje. Į profsąjungų apmokėtų paslaugų paketą (kaip sakytume dabar) įėjo ir grupę globojančio instruktoriaus paslaugos. Jis atvykusiuosius sutikdavo, vesdavo „instruktažą“, surinkdavo parašus, kad turistas saugumo instrukciją išklausė, organizuodavo smulkaus inventoriaus ir maisto davinių paskirstymą, susodindavo į valtis, mokydavo irkluoti, lydėdavo žygyje, padėdavo įkurti stovyklavietes, ruošti vakarienę, organizuodavo atsisveikinimo vakarą ir galybę kitų darbų. Žodžiu, buvo visos grupės ir kiekvieno atskirai tėvas ir mama viename... Populiarėjant šiam maršrutui atsirado ir instruktorių „viršininkas“ - vyr. instruktorius. Juo dirbo T.Šarkus. Šiam išėjus dirbti žurnalistinio darbo į tuometę „Tiesą“, vyr. instruktoriumi tapo Albertas Umbražiūnas. Palūšėje besiilsintiems per tas 7 dienas buvo organizuojamos ir ekskursijos pėstute: keliaudavo į Ignaliną viena Gavio ežero puse (per senąją pervažą) iki Sporto centro, grįždavo per Strigailiškį (dabartinio kelio nebuvo) smėlėtu keliu. Ignalina tuomet atrodė gana liūdnai, dabartinėje centrinėje aikštėje galėdavai ir besiganančias ožkas pamatyti... O kaip tai paaiškinti į „vakarus“ atvažiavusiam? Nacionalinio parko dar nebuvo, gamtosaugos ir malkų poilsiavietėse bei šiukšlių išvežimo klausimais bendradarbiaudavo su miškų ūkiu (dabar urėdija). Ignalinoje įsikūrus Zarasų kelionių ir ekskursijų biuro filialui, atsirado ir kelionės automobiliais. Ši turizmo kryptis sparčiai populiarėjo įsikūrus NP ir parengus jo pažintinius maršrutus.
Parduotos studentiškos vasaros ilgainiui tapo pagrindiniu užsiėmimu, pragyvenimo šaltiniu baigus pedagogikos mokslus. Iki šiol Albertas pamena jau a.a. moksladraugį Tomą Šarkų, kuris jam pasiūlė vasaromis padirbėti Palūšėje. T.Šarkus buvo ir jo „instruktorius“, nes tokių žemėlapių, maršrutų aprašymų, kokius turime dabar, tuomet nebuvo... Maršrutas ir jame teiktina informacija buvo „įrašyta“ galvos „atmintinėje“. Pirmuosius kartus visos protakos tarp ežerų, visos įlankėlės stovyklavietėms atrodė vienodos... Kai jauni instruktoriai pasiklysdavo, išsisukdavo sakydami, kad ši protaka užžėlė ir valtis reikia persinešti... Patirtis ir draugiškas patarimas tuomet lėmė daug. Apsistojus poilsiavietėse turistai dar būdavo pėsčiomis palydimi į Šuminų, Salų kaimus, vykdavo sporto žaidynės. Albertas pamena, kokius „kryžiaus kelius“ reikėdavo nueiti norint paruošti vienokio ar kitokio maršruto aprašymą. Nors kariniais žemėlapiais nelegaliai buvo naudojamasi visą laiką, bet, norint parengti legalų leidinuką, leidimus reikėjo gauti Rygoje veikusioje kartografijos tarnyboje...
Susiruošusiems į žygį buvo duodama konservų. Suvalgius maistą skardinės likdavo. Iš pradžių bandydavo jas „laidoti“, bet jas užuodę miško žvėrys iškasdavo. Atvykusią kitą grupę pasitikdavo nekoks vaizdelis. Tuomet direktorius įvedė naują tvarką: kiek skardinių paėmė grupė, tiek grįžusi turi atiduoti. Ne visuomet Lietuvoje vasaros vėsios, kvapelis per keturias kelionės dienas tapdavo itin nepatrauklus. Kirvius išduodavo tik gaisrui gesinti: kad turistai jais nekirstų medžių laužams, įrankius ištepdavo juodai... Ilgainiui problemų pradėjo kelti ir „laisvieji“ turistai bei instruktoriai. Tuo tikslu atsirado dviejų tipų poilsiavietės: organizuotiems ir laisviesiems turistams. Tai ne tik todėl, kad instruktorius buvo atsakingas už grupės saugumą, bet ir dėl skirtingai suprantamo „aktyvaus poilsio“. Bene garsiausias „laisvasis“ instruktorius - daugeliui žinomas Tarzanas, jau a.a. A.Arcimavičius iš Kauno. Jis kurį laiką dirbo turistinėje bazėje, bet vėliau, būdamas kaunietiškai verslus, išplėtojo savo veiklą. Deja, ne visi ją atsimena pozityviai.
Palūšės turistinė bazė, pirmuosius turistus nakvindavusi metalinėse lovose karinėse palapinėse, skalbti rūbus siūliusi „balėjoje“, grandine (kad nepavogtų) prirakintoje prie vandens krano, ilgainiui tapo moderni ir tenkino tuomečio užsienio mažai mačiusio žmogaus poreikius, nuolat pirmavo tarp kitų turistinių bazių. Pasikeitus politinei santvarkai ir sumažėjus turistų srautams iš kitų respublikų, nebeliko finansinių pajėgumų keistis. Tuomet ją priglaudė NP, taip išgelbėdamas nuo bankroto (visos kitos Lietuvos bazės bankrutavo). Veikla įgavo naujų bruožų. Pradėtas organizuoti poilsis černobyliečiams, firmoms, stovykloms. Lietuvos profsąjungos dalijosi turtą, įmonių elitui pirko vilas, skaidėsi, kūrėsi, o paprastų žmonių, darbuotojų savaitgalio ar ilgesniu poilsiu niekas nesirūpino.
Visą šį „transformacijų“ laiką iki dabar A.Umbražiūnas veda ekskursijas važiuojantiems turistams. Pats sako, kad „sausumoje“ dirbti paprasčiau. Jis nesistengia klausytojų apstulbinti faktais, ieško būdų, kaip apie juos pateikti intriguojančios informacijos, kuri paskatintų namo grįžusį ekskursantą detaliau pasidomėti. Mėgsta pajuokauti, pateikia kontrolinius klausimus, kad pasitikrintų, ar jį girdi.
Albertas liūdnai mini faktą apie Trainiškio ąžuolo žūtį. Pirmiausia - vedant ekskursijas nebebus tarpinio sustojimo, nes nebėr ko lankyti... Ąžuolas sukeldavo daug emocijų: šalia jo ne tik puikios nuotraukos, bet ir daug mistikos. Viena uteniškė grupei atsitolinus paprašė leidimo pralįsti pro kamiene atsiradusius tarpus, mat ji esanti užburta, o būrėja sakė, kad ji turi „praeiti pro medį“, kaimo žmonės pagąsdindavo, kad į kamieno kiaurymę įlindusi moteris pastosianti. Grupei būdavo juoko stebint jaunas paneles...
Jam ne kartą įvairiuose dideliuose ir mažuose renginiuose teko Ežerinio, Neptūno personažas - ir jie, kaip Albertas dabar, žmonėms savo tiesas sakydavo sausumoje. Dėl impozantiškos išvaizdos ir griausmingo vokalo ne kartą buvo ir žynio rūbus apsivilkęs: savo aktoriniais gabumais „pritrenkė“ užsienio svečius pirmajame „Ežerų sietuvos“ festivalio atidaryme ant Ladakalnio, bitininkystės muziejuje. Saviausios jam - Užgavėnių kaukės, mat jose daug žaismės. Parke organizuotas žiemos palydėtuves jis papuošdavo ne tik savimi, bet ir savo sodo gėrybėmis: tai džiovinti, tai puikiai išlaikyti jo sodo vaisiai iki vėlyvo pavasario paįvairindavo bendradarbių kavos pertraukėles. Per visą spalvingą turizmo organizatoriaus veiklą keliavo su supratinga bendražyge, tvirto charakterio kurso drauge aukštaite nuo Antalieptės. Tik žiemomis, kuomet tekdavo ruošti maršrutų aprašus, Albertas galėjo daugiau laiko skirti šeimai, kurioje augo sūnus (jį mes pažįstame kaip Vyriausybės atstovą Utenos apskrityje) ir dukra. Dabar abu lituanistai Umbražiūnai daug dėmesio skiria tam, kad užsienyje gyvenanti vaikaitė nepamirštų senelių kalbos, Albertas - savo rečiau naudojamas kūrybines galias realizuoja sodininkystėje. Kiekvienam metų laikui - savas žydėjimas.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
