2 nuotr.Lietuvai, esant carinės Rusijos sudėtyje, pramonė vystėsi gana lėtai. Daugiau buvo plėtojama malūnų pramonė. Kažkiek buvo vystoma ir spirito gamyba. Lietuvoje dar ilgai nebuvo metalo liejimo specialistų. 1885 metais į dabartinės Lietuvos teritorijos Šiaulių miestą grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos atvyko Antonas Hokušas. Pagal kitus šaltinius, jis atsikėlė XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o kaip jo gyvenamoji vieta nurodoma kita valstybė. Jis čia pradėjo savo metalo liejimo verslą.
Apie 1900 metus jis atvyko į Panevėžį, kurį pasirinko dėl patogios geografinės padėties. Miestas turėjo išvystytą geležinkelių tinklą. Gana geras geležinkelių tinklas sukurtas dar carinės Rusijos metais. Lietuvos statistiniuose leidiniuose A.Hokušo įmonės įkūrimo data nurodomi 1908 metai. Dabartinėje Pušaloto gatvėje jis pasistatė medines patalpas ir įrengė mechanines dirbtuves bei liejyklą. Šiame versle jam padėjo visa šeima - du sūnūs ir dvi dukros. Daugiausiai talkino vyriausias sūnus Adolfas. Liejykloje buvo liejamos ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai. Dvarininkai užsakydavo metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais. Buvo liejami ir žinomų žmonių bareljefai bei medaliai. Dalis dirbinių net buvo dovanojami. Buvo atlietas vyskupo Pranciškaus Karevičiaus bareljefas ir padovanotas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Liejykla užsakymus sugebėdavo gauti iš visos Lietuvos. Liejiniai buvo iš bronzos, vario ir ketaus. 1929 metų duomenimis, įmonėje dirbo šeši darbuotojai. 1931 metais rugsėjo 3 dieną mirė Antano Hokušo žmona. Ji sirgo širdies liga. Jai buvo 72 metai. 1932 metais Antanas Hokušas mirė. Tai buvo nedidelis smūgis jo verslui. Iš pradžių jo verslą vystė sūnūs Adolfas ir Jonas. Jonas Hokušas 1929 metais vedė Kazimierą Lukoševičiūtę. 1929 metais kovo 2 dieną jiems gimė sūnus Robertas. Bet J.Hokušas vėliau nutolo nuo liejimo verslo.
Vėliau liejyklos darbo organizavimą perėmė vyriausias sūnus Adolfas. Jis buvo gimęs 1894 metų gruodžio 31 dieną Lodzės mieste. 1926 metais rugpjūčio 24 dieną susituokė su Vladislava Bobonaite, gimusia Vladikaukazo mieste. Adolfui Hokušui ši veikla sekėsi, jis turėjo neeilinių gabumų šioje srityje. 1934 metais rugsėjo 14 dieną laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad A.Hokušas išrado naują presą alkūninėms ašims gaminti ir šį išradimą patentavo. 1937 metų spalio 11 dieną jis gavo leidimą naujų dirbtuvių statybai Pušaloto gatvėje, nugriovė medinius pastatus ir pastatė naujus. Prasidėjo naujas įmonės etapas, buvo įrengtas naujas staklių cechas. Staklės buvo atgabentos iš Anglijos ir Vokietijos. Tai buvo modernūs tuo laiku įrenginiai. Liejyklos veikla išsiplėtė, buvo liejamos žemės ūkio mašinų, malūnų detalės. Įmonėje dirbo apie 15 žmonių. Pats savininkas darydavo detalių brėžinius. Vėliau pagal juos buvo gaminamos medinės detalės, o pagal jas liejamos metalinės. Tuo metu buvo ypač didelė įvairių detalių žemės ūkiui paklausa. Panevėžys buvo malūnų miestas, taigi įvairios detalės buvo reikalingos Panevėžyje veikiantiems malūnams. Ypač garsus buvo Lietūkio malūnas. Liejykla sėkmingai vystė savo veiklą. Bet kartais gyvenimas pateikia siurprizų. 1939 metais Adolfas netikėtai mirė. Įmonei toliau vadovavo buvęs liejyklos meistras Kovarskas su A.Hokušo našle Vladislava.
1940 metai viską pakeitė liejyklos gyvenime. Okupacinė valdžia vykdė plačią nacionalizacijos programą. 1940 metais liejykla buvo nacionalizuota, jos įrenginius perėmė naujai įkurta įmonė „Laisvė“. Vėliau liejimo darbus atliko ir faktiškai įrenginius perėmė Panevėžio autokompresorių gamykla.
Tėvo Antano ir sūnaus Adolfo liejykla atliko daug reikalingų darbų ir sukūrė puikių meno kūrinių. Kai kurie jų išlikę iki šių dienų.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
