respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Vinco Mykolaičio-Putino mokiniainuotraukos

2013 sausio mėn. 05 d. 18:00:34
Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

Rytoj, sausio 6-ąją, švenčiame 120-ies metų vieno svarbiausių visų laikų lietuvių poetų, pasaulinio lygio romano autoriaus, legendinio lietuvių literatūros profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino jubiliejų. Šia proga kalbamės su vienu paskutinių jo studentų, poetu, lietuvių literatūros klasiku Algimantu Baltakiu.

×
nuotr. 2 nuotr.
Poetas Algimantas Baltakis mielai prisimena pasisėdėjimą su V.Mykolaičiu-Putinu


- Girdėjome istoriją, kaip jūs kone pėsčias atėjote į Vilnių studijuoti ir universitete sutikote Vincą Mykolaitį-Putiną. Gal galite prisiminti primąjį įspūdį? Juk ir iki studijų Putinas jums buvo svarbi figūra. Kokį jį įsivaizdavote ir kokį pamatėte?

- Na, į Vilnių studijuoti aš atėjau ne pėsčias - sunkvežimiu atvažiavau. O universitete... Taip, išties mūsų kartai buvo didžiulė likimo dovana, kad universitete dar radome senosios dėstytojų kartos asmenybių. Juk dauguma buvo pasitraukę į Vakarus, kiti - atsidūrę lageriuose... O štai mums lietuvių kalbos kursą dėstė pats prisiekęs žodynininkas, Jono Jablonskio bendradarbis Juozas Balčikonis, mano kursiniam darbui vadovavo kita legenda - Jurgis Lebedys, dėstė Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Vosylius Sezemanas - pusiau švedas, pusiau vokietis, pabrėžtinai laisvo mąstymo žmogus (dėl ko net mums, studentams, buvo aišku, kad jį pasodins), kalbėjęs itin gražia literatūrine lietuvių kalba be mažėliausio akcento... Žinoma, pats svarbiausias iš visų mums buvo V.Mykolaitis-Putinas. Mūsų kursas, beje, buvo paskutiniai laimingieji, kuriems jis dėstė. Prisimenu jo paskaitas apie Kristijoną Donelaitį (kurio pavardę Putinas visuomet kirčiuodavo pirmajame skiemenyje), Lazdynų Pelėdą, Žemaitę...

Atėję į jo paskaitą auditorijoje sunkiai surasdavome sėdimų vietų - klausytis Putino paskaitų prieidavo klausytojų iš įvairiausių fakultetų ir aukštųjų mokyklų. Mūsų kurso seniūnė Eugenija Mikšytė (vėliau Lašienė) dėl mūsų vietos už būvį turėdavo gan rimtai pakariauti, griežtai kreipdavosi į auditoriją: „Klausykite, juk mes esame tiesioginiai studentai - mums iš šių paskaitų reikės egzaminus laikyti, todėl mums reikalingos sėdimos vietos, kad galėtumėm konspektuoti. Prašome užleisti vietas“...

Nieko nepadarysi - Putinas buvo ano meto žvaigždė, jo pasiklausyti norėjo kiekvienas - paskaitų metu net ir fotoaparatai nuolat blyksėdavo - juk ne bet kas - pats Putinas...

Beje, paskaitos jo nebuvo itin gyvos, emocingos ar įspūdingos - Putinas neleisdavo sau nė mažiausios improvizacijos. Atsinešdavo (žinoma, labai rimtai paruoštą) pasirašytą tekstą ir paskaitos metu jį tiesiog perskaitydavo. Pertraukų metu taip pat su studentais nebendraudavo - visuomet prieidavo prie lango, įbesdavo žvilgsnį tolin ir sustingdavo taip visai pertraukai.

Šiandien manau, kad tas įsitempimas ir užsidarymas buvo tiesiogiai susijęs su anuomet itin forsuojama Putino „kolaboravimo“ tema. Juk žinote, kad už jo eilėraštį „Vivos plango mortuis voco“ nemaža žmonių buvo tampomi saugumo, pateko į lagerius... Žinote ir apie iš lagerių siųstą Putiną smerkiantį laišką, kurio autorius Antanas Miškinis, vėliau dėl šio karštakošiško savo smerkimo nuoširdžiai gailėjęsis... Taigi atsidūręs tokiame slogiame kontekste Putinas nežinojo, ką apie jį mano studentai. Nors išties studentai puikiai jį suprato ir tuos sovietų prielankumą išreiškiančius eilėraščius jam atleido, suvokdami, kad tai būtinoji duoklė, suteiksianti jam galimybę išleisti ir tikrų, Lietuvai itin svarbių kūrinių.

Manau, dėl tos pačios priežasties neleisdavo sau ir improvizuoti - Putinas sovietų buvo taip akylai stebimas, kad bet koks neapgalvotas, nuo lūpų nuslydęs žodis galėjo būti jam lemtingas.

- O ką profesorius V.Mykolaitis-Putinas manė apie jaunojo studento Algimanto Baltakio eilėraščius?


- 1965 metais esu dedikavęs jam savo eilėraštį „Žemė ir dangus“ ir padovanojęs rinkinį „Požeminės upės“, į kurį tas eilėraštis buvo įtrauktas. Vos du posmeliai: „Kalnų viršūnės dangų remia/Lyg mintys didelio žmogaus/Kalnai - įrodymas, kad žemė/Neatitrūkus nuo dangaus. Dangus gi - jūron nusileidžia/Lašely spindi mažame/Įrodymas, kad amžiais geidžia/Dangus bendrauti su žeme“.

Gavau nuo Putino ranka rašytą laišką, kurį saugau po šiai dienai. Laiške rašoma: „Gerbiamas draugas Baltaki, nuoširdžiai dėkoju Jums už puikią Jūsų poezijos knygą. Jūsų dėmesį ir atsiminimą aš, paliegęs atsiskyrėlis, priimu kaip draugišką paguodą ir padrąsinimą. Mielas man ir Jūsų man dedikuotas gražus ir labai prasmingas eilėraštis. Draugiškai spaudžiu ranką. Vincas Mykolaitis-Putinas“.

Už knygą „Požeminės upės“ buvau įvertintas Respublikine premija (dabartinės Nacionalinės kultūros ir meno premijos atitikmuo). Buvau nominuotas jai ir su ankstesniuoju rinkiniu „Velnio tiltas“ 1957 metais. Tąkart premijos, žinoma, negavau, bet pasakoju, norėdamas paminėti kitus tų metų nominantus, tarp kurių atsidurti man po šiai dienai atrodo didesnė garbė už bet kokią premiją - tai V. Mykolaitis-Putinas su „Sukilėliais“ ir Ieva Simonaitytė su „Viliumi Karaliumi“...

Nors turiu pripažinti sąžiningai - ne į mane, o į mano kurso draugą Justiną Marcinkevičių Putinas kreipė ypatingą dėmesį. Pamenu, Kaune buvo atidengiamas paminklas Vytautui Montvilai. Nuvažiavau į tą atidengimą drauge su Justinu Marcinkevičiumi ir Vladu Mozūriūnu. Žiūrim - savo akimis patikėti negalime - ateina pats Putinas. Žinoma, tuojau pat paklausėme, ar nenorėtų tarti žodžio - tarė. O po iškilmingosios dalies - balius „Metropolyje“. Štai tą vakarą įvyko labai daug svarbių dalykų. Pirmiausia - pirmą ir vienintelį kartą gyvenime mačiau Putiną rūkantį. Buvo išgėręs taurelę, gan geros nuotaikos. Štai tada jis priėjo prie Justino ir tarė: „Kuo toliau, tuo man aiškiau, kad Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ aš nepajėgsiu išversti. Noriu, kad tą vertimą pabaigtumėte jūs“. Justinas iš kuklumo ir netikėtumo tada nieko neatsakė, bet profesoriaus pavedimą, kaip žinome, įvykdė. Nors tai buvo be galo sunkus pavedimas.

- Sunku net ir įsivaizduoti buvusį Kunigų seminarijos auklėtinį, doruolį, didžiulio santūrumo, susitvardymo ir inteligencijos žmogų su cigarete dantyse... Juk rašytojiškoje bohemoje, manau, jis pabrėžtinai nedalyvavo?


- Ne, ne, bohemos žmogumi jis tikrai nebuvo. Nors galiu pasigirti, kad man kartą su juo išgerti vis dėlto teko (juokiasi). Tiksliai neatsimenu (gal 1959-aisiais?) Vilniuje atsidarė nauja ir aniems laikams labai prašmatni kavinė „Neringa“. Eidamas prospektu link jos, atsitiktinai sutikau profesorių. Drįsau prie jo prieiti ir pakviesti naujosios kavinės išmėginti. Didžiam mano džiaugsmui ir ne mažesniam nustebimui, Putinas sutiko. Užėjome, užsakiau abiem po puodelį kavos, prie jos - konjako... O padavėja (kuri buvo mano pažįstama) pusbalsiu šnipštelėjo, kad „Neringoje“ yra neįtikėtinai reto - „Camus“. Nesusilaikiau ir užsakiau visą butelį. Putinas net akis išplėtė: „Algimantai, ar pasiutote?“ Pasėdėjome, pats Putinas išgėrė taurelę, na - gal dvi, tikrai ne daugiau...

Kitą dieną buvau išsikviestas pas Rašytojų sąjungos vadus - Eduardą Mieželaitį ir Antaną Venclovą pasiaiškinti, kodėl kimbu prie Putino ir mėginu jį nugirdyti. Matyt, Putinas buvo stebimas visur ir visada. Laimei, apie mano iškvietimą „ant kilimo“ sužinojo pats profesorius - paskambinęs A.Venclovai paprašė palikti tą jauną žmogų (t.y. mane) ramybėje ir patikino, kad mūsų pasisėdėjimas buvo nekaltas ir jam labai malonus.

- Šis nutikimas tik patvirtina, kad nors Putinas tarsi anuomet buvo laikomas „savu“ sovietų Lietuvos poetu, tarsi buvo pripažintas režimo, gerbiamas, bet drauge jo buvo lyg ir prisibijoma, kaip potencialiai režimui pavojingo žmogaus?

- Taip ir buvo. Putino apsisprendimas likti Vilniuje juk buvo apsisprendimas prisiimti pavergtos tautos atminties, savasties ir balso saugotojo misiją, nežūti vienaip ar kitaip besikaunant, idant Lietuvos ir lietuvybės idėja išliktų, būtų perduota ateities kartoms. Toks jo apsisprendimas anuomet iš šalies neatrodė itin narsiai, bet laikas patvirtino Putiną buvus teisų.

Savo „Sukilėliuose“ į vado Antano Mackevičiaus lūpas Putinas įdeda tokius žodžius: „Kad vergovė taptų kūrybinga, tauta turi būti stipri, atspari, sąmoninga. Tauta turi būti priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei. Tuomet ji bus pribrendusi amžinybei“.

Kaip tik tuo metu, kai Putinas rašė „Sukilėlius“, Jonas Aistis parašė garsųjį savo eilėraštį: „Ir vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“, gėdindamas lietuvių tautą ir kviesdamas ją ginkluotam pasipriešinimui sovietams. Tačiau vėliau, pamatęs, kad be galo daug lietuvių gyvybių nusinešęs partizaninis karas baigėsi nesėkmingai, Aistis persigalvojo - pasakė, kad daug svarbiau yra išlikti - branginti lietuvių kraują. Tą patį būdamas Egipte tvirtino ir dar vienas ryškus anų dienų protas - Algirdas Julius Greimas: „Nežiūrint visko, mano pasitikėjimas lietuvių tautos ateitimi nebuvo palaužtas. Sovietiniam režimui neišvengiamai lemta dėl vidinių priežasčių vystytis nuolatinio liberalėjimo kryptimi, kad ir kokia nepalanki atrodytų politinė konjunktūra. Reikia tik kantrybės“.

Ir štai - paradoksas. Kaip gi čia atsitiko, kad lietuvių tauta, penkias dešimtis metų visaip engta, mulkinta sovietinės propagandos, lemtingąją 1991 m. sausio 13-ąją nepabūgo ir drąsiai pasipriešino okupantams, tuo tarpu ji to nepadarė anuomet, kai netekome nepriklausomybės, nors dvi dešimtis metų buvo patriotiškai ugdoma?

Atsakyme į šį klausimą, manau, neabejotinai privalo nuskambėti ir V.Mykolaičio-Putino, ir jo suformuluotos misijos tęsėjų, kaip antai Justino Marcinkevičiaus, pavardės.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
  • PROTESTAI: mažiausiai 182 žmonės nukentėjo penktadienį Katalonijoje per įvairias regiono nepriklausomybės šalininkų protesto akcijas; dauguma nukentėjusiųjų traumas patyrė Barselonoje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

 +8 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +17 C

+16 +18 C

 

 +15 +17 C

0-3 m/s

0-3 m/s

 

0-2 m/s