Velykos kitokios, bet vis tiek Velykos

- Kartais ir mūsų tikintieji, ir kunigai stebisi ar vieni kitiems priekaištauja, kad bažnyčia reaguoja į karantino nuostatas, atšaukia viešas pamaldas, sako taip nebuvę nuo krikščionybės pradžios, tačiau aš esu linkęs abejoti - sako R.Grigas, - juk būdavo ir persekiojimų pačioje krikščionybės pradžioje, kai tikintieji turbūt viešai negalėdavo švęsti Velykų.

Ir įvairių revoliucijų, ir palyginti dar neseniai siautusiais marų laikais, kai tiesiog išmirdavo visos bendruomenės, parapijos, tikriausiai šventosios Velykos irgi nebūdavo švenčiamos taip, kaip ramiais saugiais laikais.

Mačiau kažkur piktoką karikatūrą, turbūt iš Vakarų spaudos, kur užsidengę veidus gerai įmitę vyskupai užkalinėja bažnyčios duris, o už jų nugaros stovi Hitleris, Mao ir Stalinas ir sako: gerai gerai, vaikinai, mes visą laiką siekėme šitai padaryti, tik mums nepavyko… Galima pajuokauti, galima ir iš vienos, ir iš kitos pusės priekaištų pažerti, bet, kita vertus, aš galvoju, kad nuoširdžiai tikintis mano bičiulis, didelės gražios šeimos tėtis, prisilietė prie esmės, kada pasakė, ar bandymas nepaisyti objektyvios grėsmės ir visas pamaldas vykdyti, nebūtų reikalavimas, kad Dievas dėl mūsų užsispyrimo darytų stebuklą. Turbūt negalime šito reikalauti.

- Tad kaip reikėtų nusiteikti prieš šiųmetes Velykas?

- Manau, net ir tais laikais, kai tikintieji ir gerbiantys tradicijas tris kartus eidavome miniomis velykinę procesiją aplink bažnyčias, kai rinkdavomės į Velykų tridienio pamaldas, vis tiek esminis dalykas tikrai Dievą mylinčiam, juo pasitikinčiam žmogui yra šventė širdyje. O jeigu jos nėra žmogaus sieloje, tai galima ir už Kūčių stalo sėdėti ir visas apeigas tobulai pedantiškai atlikti ir vis tiek tas susitikimas su Dievu ar su artimu gali neįvykti.

Tikriausiai visi esam matę iš šalies arba išgyvenę tokią liūdną būseną, kai susirenka šeima į kokią nors religinę, tikėjimo šventę ar asmeninę sukaktį, ir jeigu artimieji yra susipykę, visi jaučia, kad nėra tos šventės. Tai turbūt galime vieni kitiems linkėti, kad bet kokiomis aplinkybėmis švenčiant Velykas ar kitas šventes mumyse būtų jų vidinis turinys pirmiausia.

- Velykos - daugiau bendrystėje išgyvenama šventė, tačiau pandemija ją uždaro erdvėje. Sielovadoje labai svarbu tiesioginis tikinčiojo ir dvasininko kontaktas, tačiau dėl karantino jo taip pat nėra. Kas šitoje situacijoje yra guodžiančio?

- Aišku, permaina yra didelė, - nuo seno tiesioginis kontaktas yra bažnyčios bendruomenės patirtis. Nuo seno kunigo, dvasinio vadovo, ryšys su bendruomene yra abipusis. Pastebima, kaip kartais į kokią gyvesnę, glaudžiau susijusią bendruomenę, parapiją patenka koks nors gal truputį atšalęs, gal kiek apsileidęs kunigas ir dažnai nuo tokių žmonių uolumo, nuo patarnavimų poreikio ir pats užsidega, tampa uolesnis; tas ryšys visuomet yra dvipusio eismo gatvė.

Dabar, kada tiesioginio ryšio nėra, dalyvaujant mišiose nuotoliniu būdu, jų transliacijose, tikintiesiems tenka giliau savo vidumi išgyventi tikėjimo slėpinį… Jeigu pripažįstam, kad nieko nevyksta be Dievo valios, be jo Apvaizdos globos, galbūt kaip tik toks impulsas leis žmonėms pagilint dvasinį gyvenimą, paieškoti to tikro santykio, tikros meilės ar žmogiško artumo, labiau pasiilgt dalykų, kurie anksčiau netgi siūlomi ir nelabai rūpėjo. Juk būna šeimose, kai kokių nors neįveikiamų aplinkybių išskirti jos nariai, vieni kitų išsiilgę, kartais atnaujina ar net atgaivina beveik mirusius ryšius.

- Ko gera, Velykos karantine bus dar sunkesnės vienišiems žmonėms?

- Visada apie juos pagalvodavau ir anksčiau, nes ir tada, kai nebuvo ligos ar užsikrėtimo pavojaus, būdavo žmonių, kurie ypač per šventes pasijunta nuo bendruomenės atskirti. Galbūt kai kurie ilgisi dvasinės šventės ir norėtų ją švęsti kartu su kitais, bet dėl objektyvių priežasčių (neturi artimųjų, yra suirę šeimos ryšiai, nėra vaikų arba jie kažkur toli) tiesiog negali to bendrumo išgyventi.

Kai dirbau „Carite“, ar per mūsų savanorius, ar per pažįstamus, aplinkinius gyventojus tiesiog ieškodavom vienišų nelankomų žmonių ir bandydavom aplankyt ar kokia dovana, ar pabuvimu, ar buities poreikių patenkinimu, - taip bandydami sušvelninti izoliacijos naštą. Ir dabar savanoriai daro tą patį, kai kur dėl priverstinės karantino izoliacijos, dar intensyviau.

- Kokį palinkėjimą įduotumėt einantiems sutikt Velykų?

- Kad ir kokiomis aplinkybėmis gyventume, svarbiausia būti tikriems, užpildyti ir šventes, ir savo kasdienybę tikruoju ir tikėjimo ir žmogiškų santykių turiniu. Čia galėtume atsigręžti ir į mums vis labiau pažįstamus kankinius - vyskupus, kunigus ir mūsų dvasinio gyvenimo didvyrius pasauliečius. Kurie kartais dešimtmečiais kur nors Sibiro lageriuose ar KGB kalėjimuose, kaip mūsų kardinolas Sigitas Tamkevičius ar sesuo Nijolė Sadūnaitė ar arkivyskupas Teofilius Matulionis, dabar jau palaimintasis, negalėdavo reguliariai švęsti nei mišių, nei patirti bendruomenės artumo, bet vis tiek išlaikė tikėjimo tiesą savyje, vis tiek savo dvasią išlaikė ne mažiau skaidrią. Turbūt dabar yra panašus išbandymas ir visai mūsų Tautai, Lietuvos visuomenei, iš kurio, kaip iš bet kokio iššūkio ar kančios, galima išeiti sustiprėjus ir daug gerų dalykų pasisėmus. To ir linkiu mūsų mylimai Lietuvai.

Etnologės Marytės Liugienės komentaras:

Ko gera, šitame amžiuje visi mūsų papročiai susieina į stalo kultą, valgymą, tačiau reikėtų prisiminti, kad Velykų stalas turi ir gilesnės prasmės.

Būdavo toks prietaras: kas pirmas grįš iš bažnyčios, susės už stalo ir pradės Velykų pusryčius, tas pirmas nudirbs pavasario darbus, ir užtat mano tėvulis (garsus folkloro dainininkas Petras Zalanskas - aut.past.) rašo atsiminimuose, kaip grįždami iš bažnyčios lenktyniaudavo, grūsdavosi, išvirsdavo iš vežimo ar rogių, jei Velykos būdavo su sniegu, ir net avarijų būdavo. Matai, labai gražų pasiteisinimą sugalvojo, nors iš tikrųjų visi išsipasninkavę nekantraudavo susėsti užu stalo. Valgiai pašventinti, iš bažnyčios parvežti, gaspadorius dar ir švęstu vandeniu pašlaksto ne tik stalą, vaikus, dar apeina savo ūkį ir tvartus apšlaksto, ir į šulinį kelis lašelius kresteli.

Stalas būdavo puošiamas žalumynais. Dabar tie žalumynai - ne naujiena, dažnam prekybos centre gali ir valgomų ir nevalgomų, ir gėlių pripirkti, o seniau reikėdavo pasistengt jau Verbų sekmadieniui susprogdinti medžio šakelę. Staltiesė - nebūtinai kaip per Kūčias balta, galima ir spalvotą tiesti. Būdavo, tas Velykų avinėlis arba iš sviesto, ar keptas iš tešlos, ar tiesiog porcelianinis ar keramikinis padėtas.

Pradėdavo valgyti, aišku, nuo pašventintų kiaušinių daužynės. Kai per Kūčias plotkele dalinasi visi, su linkėjimais, tai per Velykas dalija margutį į tiek dalių, kiek užstalėje šeimos narių, pabrėždami, kad mes esame šeima, kad kiekvienas esame tos šeimos dėmu, kad vienybėje sudarome visumą ir tik joje galime būti laimingi. Būdavo, motina daužo kiaušinius su dukromis, tėvas - su sūnumis.

Yra toks tikėjimas: jeigu tu paskui pasimesi kažkur miške ar kokiame Europos didmiesty, ar gyvenime nebežinosi, kaip pasielgti, kur pasukti, kaip išeiti iš situacijos ar iš vietos, prisimink tą žmogų, su kuriuo pirmu daužei margutį, ir tau atsisuks galva, ir žinosi ką veikti. Čia kiekvienas psichologiškai paaiškintų: kai prisimeni tą stebuklingą Velykų rytą, kai buvai laimingas tarp savo šeimos narių, kada tu tiesiog grįžti į tą laiką, ateina ramybė, ateina džiaugsmas, ateina tikėjimas, pasitikėjimas, kad tu ne vienišas… Man labai gražus šis mūsų tikėjimas ir šita apeiga.

Stalas buvo toks šeimos altorius, prie kurio susitinka ne tik visi šeimos nariai, bet nužmirštamos ir protėvių vėlės; jos minimos per visas kalendorines šventes ir ypač per Velykas, kadangi tuoj prasidės pavasario darbai. Kaip tas grūdas metamas į žemę, taip protėvis laidojamas į žemę ir kažkokiu būdu grūdas su protėviais susisiekia ir protėvis gali palaiminti ir net laiduoti, kad derlius būsiąs geras.

Per Velykas būtinai kabindavo sūpuokles: jeigu Velykos vėlyvos šiltos, tai būtinai lauke, po didžiuliu medžiu, o jeigu šaltos, viduje, kluone, kur būdavo aruodai ištuštėję, šienas besibaigiantis, ant balkių kabindavo sūpuokles ir didžiausia pramoga jauniems būdavo įsisupti kuo aukščiau. Kodėl? Kad linai būtų ilgesni. Juo pluoštas geresnis, tuo mergos gražiau priverps, daugiau priaus ir kraičio sukraus.

Kokiais raštais margindavo kiaušinį senovės lietuvis? Kas būdavo išrašoma? Pirmiausia saulė, kurios senovės lietuviai laukte laukdavo sugrįžtant, ir, galiu drąsiai sakyt, jie buvo saulės garbintojai. Mano tėvulis jos kitaip kaip „saulala motule“ ir nevadino. Jeigu nėra saulės, liūdna, spaudžia širdį, o kai ji išlenda iš už debesų, nudžiunga ir žmogeliai, ir paukšteliai, ir vabalėliai. Būtinai atsirasdavo paukščių pėdelės, nes paukštis galų gale sudeda tą kiaušinį ir paukštis, buvo tikima, tą pavasarį ant sparnų parneša. Buvo tikima, kad paukštis yra mediatorius tarp dangaus ir žemės; net ir vėlė paukščio pavidalu išskrenda į dausas. Tie trys brūkšneliai, susieinantys į vieną tašką, tarsi paukščio pėdelė nutapšnoti skersai, išilgai, kryputės, rombiukai - visi tie raštai sueina į visumą, į pasaulio modelį. Visi tie ženklai turi būti išrašyti, nes be jų gali ta saulė nepatekėti, gali ir tas paukštis neparskristi, - žodžiu, senovės žmogus prisiimdavo tiesioginę atsakomybę už visa, kas vyksta, ir darydavo viską, kad viskas vyktų teisingai.