Vytautas Bubnys, rašytojas:
Buvo metas, kai nuo televizijos buvau nusisukęs kategoriškai ir absoliučiai. Pirmiausia dėl to, kad televizijose manęs daug kas netenkino. Be to, norėjau visiškos ramybės, norėjau gyventi savo gyvenimą pats su savimi, todėl atsiribojau nuo bet kokio informacinio triukšmo, kuris išties tik trukdo, vargina, išmuša iš kelio...
Dabar kartais televizorių pasižiūriu, tačiau vis tiek negalėčiau pasakyti, kad esu patenkintas televizijos produkcijos kokybe. Dažniausiai apsiriboju "Panorama", tačiau pasitaiko net ir tokių laidų, kurių su nekantra laukiu. (Vien pagyrimų, manau, verta "Triumfo arka", kuriai palinkėčiau panašios kokybės tęsinio...)
Mažiausiai priekaištų turėčiau LRT, ypač antrajam jos kanalui LRT KULTŪRA. Esu rašytojas - tad nenuostabu, kad labiausiai domiuosi kultūros laidomis, taip pat suprantu, kad kultūros laidos negali dominuoti televizijos eteryje, tačiau šiandienėse televizijose pasigendu ne tiek laidų apie kultūrą, kiek kultūros bet kuriose laidose. Juk pati televizija turėtų būti kultūra, vienas iš esminių televizijos tikslų turėtų būti kultūra. Jei taip būtų, ir požiūriai, ir tematika, ir laidų vedėjų klausimai - viskas būtų tikslinga - žymėtų gaires bendra kryptimi - kryptimi, kuria pasirinkusi žengti valstybė.
Šiais laikais televizijos jaučiasi kaip autonominės zonos, kuriose visuotinės moralės normos, etika, net logika nustoja galiojusios. Tikrai keista matyti, kaip į televizijos eterį patekę profesoriai, gyvenime solidūs ir išmintingi žmonės, ima kvailioti, koketuoti, laidyti tokio žemo lygio juokelius, kad net nesitiki, jog iš jo lūpų tai gali išsprūsti. Mat jau esama visuotinio įsivaizdavimo, kad "tai - tik televizija", kad joje privalu demonstruoti vien savo vulgarumą.
Įdomu būtų sužinoti, koks šiandienių televizijų credo? Užkišti eterį bet kuo, tiesiog kad būtų užkišta?
Ir dar drįsta girtis, kad didina reitingus, sutraukia prie ekranų didžiulį skaičių žiūrovų. Juk puikiai žinome, kad televizijos gali (ir privalo - juk televizorių žiūri ir augantys jų pačių vaikai) ugdyti žiūrovą, po truputėlį keldamos kokybės kartelę, o jos tą kartelę nuleido iki dugno. Tiksliau - iki padugnių.
Yra tokia laida "Žvaigždžių kultas", kurios dalyviai - iš gatvės surinktos mergužėlės ir berniukai. Neturi jie jokių profesijų, gyvenime nieko nepasiekę (nes ne kaži ko ir siekia), neturi net vidutinio intelektinio išsilavinimo, tačiau televizijoms jie yra įdomesni nei šalies asmenybės, gebančios pasakyti šį tą, turinčio išliekamosios vertės. Kodėl? Todėl, kad jie itin "talentingai" moka rietis: keikia viens kitą, vos ne kumščiais puola, apsipila ašaromis - žodžiu, liepsnoja viens kitam atvira neapykanta. Dėl ko? Dėl grožio, dėl meilės intrigų... Na, sakykit, ko iš tos laidos gali pasisemti žiūrovas? Kodėl ji verta būti eteryje? Kas ja norima visuomenei pasakyti?
Stebina, kad televizijų nedomina nei požiūrių, nei nuomonių, nei asmenybių įvairovė - visais įmanomais klausimais kalbinami vis tie patys žmonės - keletas politikų, keletas visuomenininkų... Atrodytų, kad šalyje jie geriausiai išmano bet kokios srities problemas. Atrodytų, Lietuvoje nesama mokslo žmonių, minties žmonių, solidžių savo srities specialistų... Atsiranda kaži kokios televizinės visuomenės įspūdis. Ir nors paradoksalu, tačiau jis visai neatspindi tos visuomenės ir to pasaulio, kuriame išties gyvename.
Keista man ir kita televizijos kūrėjų mada - kiek galima aštriau provokuoti konfliktines situacijas eteryje, akcentuoti negatyvius dalykus, šokiruoti, skaidyti visuomenę, pjudyti... Lietuva juk tokia maža, čia įvykių tiek nedaug - o įsijungęs skirtingus kanalus matai visiškai priešingas tų naujienų interpretacijas. Netikiu, kad Lietuvoje neegzistuoja daugmaž visuotinis požiūris į vienus ar kitus dalykus. O pasižiūrėjus TV kanalus, ima atrodyti, kad tiesos apskritai nėra - yra tik tų minėtųjų "ekspertų" nuomonių srautas. Liūdna tai, kad išties ne televizijų požiūriai skiriasi - naujienas ir įvykius "apžaisti" taip, kad išsiskirtų iš kitų, reikalauja konkurencija. Bet nustota mąstyti apie žmones, tarsi ir besidomėjusius įvykiais, bet taip nieko ir nesužinojusius.
Dar vienas itin svarbus dalykas - iš televizijos eterio į visuomenę plūsta pasibaisėtina filosofija, skelbianti, kad jokie visuotiniai kokybės kriterijai neegzistuoja, kad viskas - tik nuomonių reikalas, kad neegzistuoja jokie profesionalai, jokie autoritetai - kad net ne tavojo darbo rezultatas yra svarbus, o drąsa bandyti. Ko jie siekia šitaip kalbėdami? Atimti iš augančių kartų orientyrus, idant jie išaugtų bestuburiais, jokios veiklos srities dorai neišmanančiais žmonėmis?
Autoritetų šiais laikais išties nematome, nežinome, neturime galimybės į juos lygiuotis. Todėl įmonės vadovas dažniausiai yra ir savo darbuotojų moralinis vadovas - esu įsitikinęs, kad televizijų produkcijos kokybė labai priklauso nuo jos vadovų moralės, intelekto ir dvasingumo lygio. Jei televizijos vadovu būčiau aš - tiesiog pasikalbėčiau su laidų režisieriais, redaktoriais. Apie Lietuvą, apie visų mūsų gyvenimą, apie jų pačių vaikus... Manau, vien jau tas pokalbis daug ką pakeistų. Moralės kodeksas į televizijos eterį tegalės grįžti tik tuomet, kai jis sugrįš į televizijų vadovų ir laidų kūrėjų širdis.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
